„Daugiakalbystė – sveikintinas reiškinys“

„Mokyklos suole pasirinktos užsienio kalbos dažniausiai žmogų lydi visą jo gyvenimą“, – teigia Jonavos Justino Vareikio progimnazijos vokiečių kalbos mokytoja ekspertė Jurgita Skamaročienė. Šiemet ji buvo išrinkta Lietuvos metų vokiečių kalbos mokytoja. Šis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, Vokietijos ambasados Vilniuje, Gėtės instituto Lietuvoje, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacijos, bendrovių „Stevila“ ir „Reiz-Tech“ inicijuotas apdovanojimas mūsų šalyje įteiktas jau antrąjį kartą. Šia proga „Švietimo naujienos“ paprašė laureatės atsakyti į kelis klausimus.

 

Gerbiama mokytoja, kokia buvo pirmoji Jūsų emocinė reakcija sužinojus, kad pelnėte Metų vokiečių kalbos mokytojos apdovanojimą? Su kokiomis mintimis jį priėmėte – ar kaip pelnytą savo pedagoginės veiklos įvertinimą, ar kaip Jums svarbų žymių vokiečių filologijos specialistų pripažinimo ženklą, o gal kaip įpareigojantį profesinį pasiekimą?

Tai buvo netikėta, bet maloni žinia. Žinoma, džiugu, kad buvo pastebėta ir įvertinta mano pedagoginė ir organizacinė veikla, mokant mokinius vokiečių kalbos, organizuojant įvairias edukacines veiklas, dalijantis gerąja profesine patirtimi su kolegomis. Šis apdovanojimas įpareigoja ir toliau nuoširdžiai dirbti, domėtis naujovėmis, užkrėsti savo mokinius meile vokiečių kalbai.

Gautas apdovanojimas neabejotinai išduoda filologinį Jūsų talentą – kodėl pasirinkote būtent vokiečių kalbą ir literatūrą? Juk turbūt galėjote tapti puikia anglų ar prancūzų kalbos mokytoja… Kuo Jus patraukė vokiečių filologija? Ar netekdavo apgailestauti dėl tokio savo sprendimo?

Kad esu ne matematikė, paaiškėjo jau 1-oje klasėje. O kalbos ir socialiniai mokslai sekėsi labai gerai, ypač patiko lietuvių kalbos ir literatūros, geografijos, vokiečių kalbos pamokos. Istorija taip pat tiek mokykloje, tiek šeimoje užėmė labai svarbią vietą, ypač tada, kai galėjome mokytis tikrosios Lietuvos istorijos. O studijuoti vokiečių kalbą ir literatūrą pasirinkau, nes šios kalbos mokiausi mokykloje, ji patiko, gerai sekėsi. Svarsčiau, kad šis pasirinkimas atvers ne tik geras profesijos perspektyvas, bet bus naudingas ir asmeniniame gyvenime keliaujant, siekiant pažinti naujas kultūras, žmones. Ir šis pasirinkimas tikrai pasiteisino.

 

Kiek svarbus žmogaus gyvenime užsienio kalbos pasirinkimas mokyklos suole? Ir tada, kai pati turėjote priimti tokį sprendimą, ir dabar, kai pirmąją užsienio kalbą renkasi antrokai, o antrąją – šeštokai, žinoma, ir jų tėveliai? Ar mokytis vokiečių kalbos apsisprendėte pati, ar patarė tėvai? Kas, Jūsų akimis, šiandien labiausiai lemia tokius pasirinkimus, kokie veiksniai yra svarbiausi, ar jie ilgainiui keičiasi?

Mokyklos suole pasirinktos užsienio kalbos dažniausiai žmogų lydi visą jo gyvenimą, pavyzdžiui, studijuojant ar atliekant praktiką užsienyje pagal „Erasmus+“ programą, profesiniame kelyje, vystant verslą, keliaujant ir kt. Pastebiu, kad vis daugiau žmonių užsienio kalbų mokosi savarankiškai arba kursuose, nes kalbų mokėjimas šiandieniniame pasaulyje kuria išskirtinę pridėtinę vertę.

Vokiečių kalba mano gyvenime atsirado 5-oje klasėje. Dauguma mūsų mokyklos mokinių mokėsi šios kalbos, ją mokėjo mano tėvai, tad nebuvo ir diskusijų dėl kalbos pasirinkimo. Atrodė savaime suprantama, kad mokysiuosi vokiečių kalbos. Labai laukiau šių pamokų.

 

Dabar mokykloje pirmąją užsienio kalbą antrokams parenka tėvai, o dėl antrosios būsimieji šeštokai dažniausiai tariasi su šeimos nariais, vyksta diskusijos, dauguma tėvų atsižvelgia į savo vaiko norą mokytis vienos ar kitos kalbos. O kalbos pasirinkimo motyvų girdime įvairių: tai ir noras suprasti mėgstamų dainų žodžius, ir susikalbėti su giminaičiais, gyvenančiais užsienyje, ir padėti ateityje tėvams bendrauti su verslo partneriais, ir studijos užsienio universitetuose, ir darbas tarptautinėje kompanijoje, taip pat kelionės, noras žaisti futbolą užsienio komandoje, mokytojo asmenybė ir kt.

 

Kiek, Jūsų požiūriu, teisingas teiginys, kad vokiečių kalbos mokytis sunkiau nei, pavyzdžiui, anglų ar prancūzų? Ar užsienio kalbos pasirinkimo prasme egzistuojantys stereotipai iš tikrųjų atspindi specifinius lingvistinius ypatumus ir sunkumus?

Nemanau, kad vokiečių kalbos mokytis yra sunkiau nei anglų, prancūzų ar kitos kalbos. Kiekviena kalba turi savų niuansų. O užsienio kalbos mokymosi ir išmokimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: vaiko individualių gebėjimų, motyvacijos, aplinkos, mokymosi priemonių, mokymo ir mokymosi metodikos, net nuo emocijų. Reikia pripažinti, kad užsienio kalbos mokymasis yra gana ilgas procesas, reikalaujantis besimokančiojo kantrybės, pastangų, kruopštumo ir sistemingo darbo.

 

Vokiečių ir kitos Lietuvos mokyklose mokomos užsienio kalbos dėl visuomenės dėmesio yra priverstos konkuruoti su anglų kalba, ta konkurencinė kova akivaizdžiai nelygi. Kas galėtų sustiprinti vokiečių kalbos pozicijas mūsų mokyklose? O gal jų nė nereikia stiprinti, gal jas savaime stiprina eurointegracijos procesai?

Aš nevadinčiau to konkurencija. Daugiakalbystė – sveikintinas reiškinys tiek mokykloje, tiek ir apskritai visuomenėje. Tai padeda puoselėti kultūrinį sąmoningumą, tarpusavio supratimą, toleranciją. Juk mokydamiesi kalbos mes kartu susipažįstame ir su kalbos šalies ar šalių kultūra, istorija, su jos gyvenimo naujienomis. Tiesiog labai svarbu būtų plėsti užsienio kalbų pasiūlą Lietuvos mokyklose, antrosios užsienio kalbos pradėti mokyti bent 5-oje klasėje, skirti jai 3 savaitines pamokas ir kalbos mokymą tęsti iki 12 klasės. Tokiu būdu mūsų jaunuoliai mokykloje pasiektų B2 kalbos mokėjimo lygį, reikalingą tolesnėms studijoms, siekiant sėkmingai įsilieti į darbo rinką.

Kad sustiprintume vokiečių kalbos pozicijas mokyklose, reikia ne tik valstybinės politikos, bet ir mokyklos bendruomenės susitelkimo. Pavyzdžiui, mokytis anglų kaip pirmosios užsienio kalbos, mano nuomone, nėra pats racionaliausias sprendimas. Vaikai šios kalbos savaime išmoksta iš animacinių filmukų, kompiuterinių žaidimų, klausydami muzikos. O štai mokantis vokiečių ar kitos užsienio kalbos, kurios mūsų aplinkoje mažiau, reikia įdėti daugiau pastangų, tad ir mokymosi procesas užtrunka ilgiau. Tad norint, kad mokinys gimnaziją baigtų gerai kalbėdamas dviem užsienio kalbomis, vertėtų šį kelią pradėti ne nuo anglų kalbos.

 

Vokiečių kalbos mokytojas ir Lietuvoje, ir kitose šalyse tampa savotišku vokiškos kultūros ambasadoriumi – ir savo mokyklos bendruomenėje, ir už jos ribų. Ar tai tik formalus, ne pirmos svarbos pedagoginio darbo aspektas, ar išties svarbi tarpkultūrinio pažinimo misija? Kaip viena ir kita dera?

Mokydamiesi vokiečių kalbos mokiniai susipažįsta ir su vokiškai kalbančiomis šalimis. Jau šeštoje klasėje su mokiniais kalbame ne tik apie Vokietiją, bet ir apie Austriją, Šveicariją, Lichtenšteiną. Tai – krašto pažinimo pamokos, kurių mokiniai labai laukia. Dažnai, mokydamiesi apie vokiškai kalbančias šalis, mokiniai rengia projektus, taip pat minime šventes, dainuojame vokiškas dainas, vaidiname. Kartu su kolegomis organizuojame integruotas pamokas. Kaip tik šiuo metu su kolege Loreta ruošiamės integruotai lietuvių ir vokiečių kalbų pamokai 8-oje klasėje, kurioje kalbėsime apie Anos Frank dienoraštį, žydų genocidą, to laikotarpio istorinę situaciją Vokietijoje ir paauglio problemas.

 

Taip pat savo mokinius skatinu dalyvauti įvairiuose su vokiečių kalba susijusiuose konkursuose, projektuose, renginiuose, konferencijose, organizuoju „vokiškąsias“ edukacines išvykas tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Siekiu, kad vokiškai kalbančių šalių pažinimas, sąlytis su jų kultūra, istorija, mokslo atradimais papildytų vokiečių kalbos pamokas. Manau, kad tai – labai svarbi kalbos mokymosi dalis, plečianti mokinių akiratį ir ugdanti atvirą jaunąją kartą, pasižyminčią tolerancija kitų šalių kultūroms.

 

Dėkojame už pokalbį.