Besikeičiantis mokymasis antropoceno epochoje: jaunų klimato kaitos aktyvistų patirtys

dr. Sandra Kairė
,
Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto podoktorantūros stažuotoja

Jau daugiau kaip kelis dešimtmečius mokslo ir kultūros lauke aktyviai diskutuojama, kad žmonija įžengė į naują geologinę epochą – antropoceną, taigi „žmogaus amžiaus“ epochą, kurioje žmogus veikia ne tik kaip biologinis, bet ir geologinis veikėjas. Tai reiškia, kad didžioji dalis šiuo metu žemėje vykstančių destrukcinių procesų gamtoje yra antropogeniniai, t. y. nulemti būtent žmonijos veiklos. Masinis bioįvairovės nykimas, cheminė tarša, klimato kaita, didėjanti CO2 koncentracija, tirpstantys ledynai ar rūgštėjantys vandenynai – visa tai yra žmonių veiklos padarinys. Ši epocha simbolizuoja didėjantį ateities neapibrėžtumą ir neužtikrintumą bei skatina diskusijas apie poreikį mokytis išgyventi sudėtingomis klimatinėmis sąlygomis.

 

Lietuvoje apie antropoceno epochą taip pat mąsto įvairūs mokslininkai, ne išimtis ir edukologai. Vienas pagrindinių edukologų keliamų klausimų yra susijęs su švietimo ateitimi. Suvokimas, kad gyvename naujoje geologinėje epochoje, skatina permąstyti ugdymo teoriją ir praktiką bei provokuoja kelti tokius klausimus, kaip antai: kas yra žmogus ir kokia jo / jos prigimtis? Kaip ugdome žmogų ir kokį jo / jos santykį kuriame su gamta, gyvūnais, augalais? Kokios švietimo ateities mes norime? Ką ir kaip reikia keisti ugdymo sistemoje antropoceno epochoje? Pastarasis klausimas tiek lokaliame, tiek globaliame kontekste kelia aštrias ugdymo filosofų ir teoretikų diskusijas, per kurias siūlomi skirtingi sprendimai. Dalis daug metų ugdymo srityje su šia tema dirbančių gerai pasaulyje žinomų ugdymo teoretikų ir tyrėjų (pavyzdžiui, Margaret Somerville, Annette Gough etc.) nesyk išreiškė abejonę dėl esamo ugdymo turinio ir jo galimybės besimokančiajam pasiūlyti tai, ko jam / jai iš tiesų reikia. Šios specialistės pabrėžia, kad norėdami suprasti, kaip organizuoti ugdymo procesą antropoceno epochoje, turime pirmiausia įsigilinti į vaikų patirtis, nes ne mes, suaugusieji, o jie gyvens radikaliai pasikeitusiame pasaulyje, kurio mes nesuprasime.

 

Taigi, siekdama plėtoti ugdymo antropocene problematiką žvelgiant iš besimokančiojo perspektyvos ir suprasti, kaip vaikai mokosi antropocene ir kaip keičiasi jų santykis su ugdymu, 2020–2022 m. atlieku mokslinį tyrimą trijose šalyse (Lietuva, Austrija, Vokietija). Tyrimo dalyviai – jaunuoliai (nuo 13 iki 26 metų), kurie (-ios) yra aktyviai nebe pirmus metus įsitraukę (-usios) į klimato aktyvizmo veiklas. Dalis tyrimo rezultatų, rodančių jų sudėtingas mokymosi patirtis būnant klimato kaitos aktyvistais (-ėmis), mokantis formaliojo ugdymo įstaigose ir klimato aktyvizmo judėjimuose, pristatoma ir šiame tekste.

Antropoceno vaikai – ar tikrai tai nestandartas mokykloje?

 

Šiuo metu, ypač žvelgiant iš klimato krizės perspektyvos, vis dažniau kalbama apie ateities kartas, kurios ne tik toliau gyvens, bet iš esmės turės išgyventi antropoceno epochoje. Australų mokslininkė, planetos gerovės ir žmogaus mokymosi programos iniciatorė profesorė Margaret Somerville pasiūlė antropoceno vaikų koncepciją, kuri praplečia mūsų supratimą, kas šios epochos akivaizdoje yra vaikai.

Kas yra antropoceno vaikai? Tai pirmiausia urbanizuotose pasaulio vietovėse gyvenantys vaikai. Remiantis UNICEF (2016) duomenimis, iš 4 milijardų žmonių, gyvenančių urbanizuotose vietovėse, beveik trečdalį sudaro vaikai. Prognozuojama, kad 2050 m. urbanizuotose vietovėse gyvens beveik 70 proc. pasaulio vaikų.

 

Tai vaikai, kurie mato save augančius „byrančio“ pasaulio šešėlyje. Jausdami, kad pasaulis aplink juos pamažu žlunga, jie praranda ir pasitikėjimą suaugusiaisiais. Tai patvirtina 2021 m. UNICEF pirmąkart pristatytas vaikų klimato rizikos indeksas, parodantis, kad globaliu mastu šiuo metu kiekvienas vaikas pasaulyje patiria bent vieną iš klimato krizės padarinių: ar tai būtų karščio bangos, ar potvyniai, ar oro tarša, ar sausra, o beveik milijardas vaikų (t. y. beveik pusė visos vaikų populiacijos) gyvena šalyse, kuriose klimato krizė yra ypač pavojinga.

Antropoceno vaikai kitaip supranta, kas yra pasaulio stabilumas ir kaip jis susijęs su žmogaus (destrukcine) veikla, kas yra ateitis ir jos (ne)užtikrintumas bei (ne)apibrėžtumas. Anot Hickmano ir kolegų atlikto reprezentatyvaus tyrimo (2021), bent 4 iš 10 jaunų žmonių visame pasaulyje abejoja, ar nori susilaukti vaikų dėl klimato krizės, ir baiminasi, kad jų šalių vyriausybės daro per mažai, kad užkirstų kelią klimato katastrofai.

 

Tai vaikai, kurie išgyvena skirtingas netektis: gamtos, masinio rūšių nykimo, kontrolės jausmo, jų pačių ateities, ir turi daug baimių. Nerimas, frustracija, sielvartas, kaltė ir neviltis, pyktis, pasimetimas gana įprastos antropoceno vaikų būsenos, kurioms išgyventi jie turi ieškoti tam tikrų būdų. Remiantis minėtu Hickmano tyrimu, šiuo metu apie pusė apklaustų 16–25 amžiaus jaunuolių teigia, kad nerimas dėl klimato krizės veikia jų kasdienį gyvenimą, galima manyti, kad taip pat veikia jų mokymąsi.

Tyrėjos nuotrauka, kurioje užfiksuotas užrašas konkrečioje vietoje, kurią jaunas klimato kaitos aktyvistas pasirinko duoti interviu (Heldenplatz, Viena, Austrija, 2021 m. birželis)

Pastaruoju metu antropoceno vaikai tampa vis labiau matomi ir girdimi. Ryškiausias to pavyzdys – įvairūs klimato kaitos aktyvizmo judėjimai. Vienas ryškiausių globalaus jaunimo aktyvizmo judėjimų, aktyviai kovojančių už klimato teisingumą, yra „Fridays for Future“ („Penktadieniai už ateitį“) arba „Mokyklos streikas už klimatą“. Judėjimas buvo inicijuotas 2018 m. penkiolikametės švedų mokinės Gretos Thunberg, jai priešais Švedijos parlamentą pradėjus trijų savaičių solo protesto akciją, kuria siekė atkreipti politikų dėmesį į klimato kaitos problemas. Gretos Thunberg protestas gana greitai įgijo didelį matomumą bei pagreitį ir mažiau nei po metų, 2019 m. kovo 15 d., pirmajame „Fridays for Future“ globaliame proteste dalyvavo daugiau kaip 150 mln. jaunų žmonių visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Praėjus trejiems metams nuo šio judėjimo pradžios, jauni klimato aktyvistai teigia: „Mes ir toliau streikuosime, streikuosime tol, kol sprendimų priėmėjai pakeis žmonijos kryptį. Mes jaučiame pareigą kelti sąmoningumą ir reikalauti veiksmo nedelsiant. <…> Mes jaučiame pareigą vienas kitam ir kitų vaikų, kurie dar per maži laikyti rašiklį ar mikrofoną, bet kurie patirs dar didesnius iššūkius, nei mes, atžvilgiu.“ (Calderón, Faruk Jhumu, Njuguna, Thunberg, UNICEF, 2021, p. 5)

 

Tad ar galime antropoceno vaikus laikyti tam tikru mokyklos nestandartu? Antropoceno vaikai – tai ne tik mokyklų ateitis, bet kaip tik – dabartis. Kaip rodo atliekamas kelių šalių tyrimas, šie vaikai kuria kitokį santykį su ugdymu ir tikisi realaus pokyčio švietimo sistemoje.

Besikeičiantis jaunų klimato kaitos aktyvistų santykis su ugdymu

 

Kaip rodo pirmieji mano atlikto tyrimo rezultatai, tapimas klimato kaitos aktyvistu (-e) turi tiesioginės įtakos vaikų santykiui su ugdymo institucijomis ir jų administracija:

Norėjau bent minimalaus pokyčio mokykloje, kad valgykloje nenaudotume plastikinių indų, bet niekas nepasikeitė… ir tada nusprendžiau tiesiog nebevalgyti valgykloje…“ (Silvija iš Lietuvos)

(Visose ištraukose, remiantis anonimiškumo principo užtikrinimu, naudojami jaunuolių pseudonimai.)

 

Jaučiau aiškų spaudimą iš mokyklos direktoriaus. Jis man pasakė tokią sąlygą – jei eisime protestuoti po pamokų, mūsų grupė mokykloje negaus finansavimo gamtamoksliniams projektams, kuriuos iki šiol įgyvendinome.“ (Ana iš Austrijos)

 

Jaunuoliai taip pat įvardija, kad tapimas klimato kaitos aktyvistu (-e) keičia santykį su mokytojais (-omis), nes jiems / joms tampa aktualu, ar mokytojai (-os) domisi, kodėl jiems / joms yra svarbi klimato krizė:

Yra mokytojai, kurie domisi [klimato kaitos aktyvizmu – S. K.] ir nori padėti, su kuriais galiu pasikalbėti apie tai, kas man rūpi ir kas mane neramina. Bet yra mokytojų, su kuriais apie tai negalėčiau kalbėti. Ne visada mokykloje jaučiuosi saugi kaip klimato kaitos aktyvistė. Ne su kiekvienu mokytoju galiu apie tai kalbėti, dalintis savo patirtimi ir išgyvenimais…“ (Greta iš Lietuvos)

 

„Tai buvo mokytoja, kuri mums pamokos metu davė užduotį perskaityti Gretos Thunberg kalbą, o tada rašėme esė. Ir man buvo „vau“ momentas! Klimato krizė…. mes apie tai pagaliau kalbame pamokų metu!“ (Klausas iš Vokietijos)

 

Be to, įsitraukę į klimato aktyvizmą vaikai ir jaunuoliai aktyviai reflektuoja savo santykį su ugdymo turiniu ir pradeda jį kvestionuoti, jaučia nusivylimą tiek esamomis mokymo(si) praktikomis, tiek jų sąsaja su klimato krize, kurią žmonija išgyvena: „pradėjau daug skeptiškiau žvelgti į tai, kokios žinios perduodamos mokykloje… ir dar pradėjau mokytis pati to, kas man iš tiesų rūpi“ (Marija iš Lietuvos).

Atliekamas tyrimas taip pat atskleidė, kad aktyvistinė veikla jaunuoliams tampa unikalia mokymosi terpe, kuri „kompensuoja“ tai, ko jiems / joms trūksta švietimo sistemoje. Planuodami ir įgyvendindami veiklas, susijusias su klimato teisingumu, jaunuoliai išgyvena bendruomeninį mokymąsi, patiria kontekstinį mokymąsi, mokosi, kaip išgyventi sudėtingas emocines būsenas, patiriamas dėl klimato nerimo.

 

Taigi, pristatyti tyrimo rezultatai leidžia kelti pirmines prielaidas, kad būtina kreipti dėmesį į akivaizdžias jaunų klimato aktyvistų abejones, nepasitikėjimą, nusivylimą formaliuoju ugdymu, jo praktikomis ir ateitimi. Formaliojo ugdymo kvestionavimas, kurį aiškiai išreiškia jaunuoliai, gali paskatinti besimokančiojo santykio su ugdymu fragmentaciją antropocene. O neatsižvelgdami į antropoceno vaikų švietimo poreikius ilgalaikėje perspektyvoje, neišvengsime didėjančios besimokančiojo santykio su ugdymo praktikomis fragmentacijos ar netgi sąmoningų ankstyvesnio jauno žmogaus iškritimo iš formaliojo švietimo sistemos situacijų.

 

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0162) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.