Autistiškų vaikų ugdymas: savireguliacija

Dar vienas iš Nacionalinėje autizmo konferencijoje skaitytų pranešimų buvo skirtas savireguliacijai, kuri, pasak pranešėjos Denise Wilson, autistiškų žmonių terapeutės ir konsultantės, norint padėti autistiškiems vaikams yra itin svarbi.

 

Savireguliacija – gebėjimas grįžti į subalansuotą emocinę ir fizinę būseną. Kalbant apie savireguliaciją klasėje, pagrindiniai žmonės, kurie padeda išmokti tokių įgūdžių, yra pedagogai. Be abejo, čia didelis ir tėvų vaidmuo: vaikai, ypač kūdikiai, išmoksta savireguliacijos iš tėvų, kai mama ar tėtis patenkina vaiko poreikius, jis nusiramina, taigi savireguliacija labai svarbi bendram vaikų ir tėvų sugyvenimui. Nepadėdami vaikams mokykloje negalime automatiškai tikėtis, kad jie išmoks savireguliacijos savarankiškai. Visi patiriame stresą, jis yra mūsų gyvenimo dalis, bet klausimas, ar galime sugebėti grįžti į tą subalansuotą emociškai ir kitomis prasmėmis būseną. Dažnai net ir išmokus savireguliacijos namuose, autistiškam vaikui mokykloje pakeitus aplinką gali kilti kitokių iššūkių, čia reikia mokytis kitaip ir daugiau. Išmokę savireguliacijos galime geriau mokytis, bendrauti, džiaugtis aplinka, kurioje esame, neprivalome slėptis, galime atskleisti savąjį „aš“. Taigi tai yra svarbu ne tik kalbant apie vaiką, bet ir suaugusiųjų, specialistų grupę, padedant vaikui išsiugdyti tokius įgūdžius, suprantant jo unikalius poreikius, geriau jį pažįstant ir suprantant.

 

Kaip jaučiasi vaikas, neturintis savireguliacijos įgūdžių? Savireguliacijos iššūkiai kartais gali būti susiję su stresu, skausmu, emocine trauma, nerimu – tuo, kas vyksta nervų sistemoje, tokiems dalykams vykstant vaikas negali susikaupti ir susivaldyti, tai jam trukdo mokytis, nes galbūt net 80 proc. kognityvinio mąstymo „įsivelia“ į tuos vidinius procesus ir tik 20 proc. tenka tam, kad vaikas galėtų mokytis. Norint užtikrinti vaiko savireguliacijos įgūdžius, reikia suprasti jo vidinį pasaulį. Kartais vaikai net negali suprasti, kad netinkamai veikia, dirba, nes nesupranta tam tikrų žinučių, esančių aplinkoje, ne visada parodo veido išraiška, galbūt autistiškas vaikas negali susiraukti ar jausdamas skausmą jį maskuoja, tad galime nepastebėti tam tikrų disreguliacijos mechanizmų ir galvoti, kad štai, vaikas nutilo, čia viskas gerai, taip gali būti slepiama disreguliacija. O kitą kartą vaikas sunerimsta, bando kažkaip susireguliuoti, susivaldyti, galbūt supasi, bandydamas nusiraminti, gal vaikštinėja pirmyn ir atgal. „Būtina gerai suprasti vaiką, čia svarbus emocinis ryšys su juo, norėdami jam padėti, turite perprasti vaiką, suprasti jo jausmus. Kartais tam tikrų įgūdžių išmokti tokiems vaikams trunka ilgiau nei neurotipiniams, yra tam tikrų individualių skirtumų, kalbant apie savireguliaciją: ne kiekvienam stresą sukelia garsai ir pan., skirtingus vaikus veikia skirtingi vadinamieji trigeriai, kurie kaip šautuvo paleistukas lemia tam tikrus vidinius mechanizmus“, – paaiškino D. Wilson.

 

Negalime visiškai perprasti, ką reiškia būti tuo žmogumi jo kūne, nežinome, ką reiškia patirti tokį sensorinį iššūkį. Tiesiog gyvename tuose kūnuose, kuriuos turime, pagal patirtį, kurią sukaupėme. Žinoma, galime pasistengti suprasti, ypač kai kalbama apie trauminių patirčių istoriją, apie kurią galime net nežinoti. Tam tikri dalykai gali sukelti stresą, taigi kiekvienas vaikas, remdamasis savo gyvenimiška patirtimi ir turimu kūnu, daro viską, ką gali geriausio, todėl gali būti įvairiausių disreguliacijos priežasčių.

Vienas svarbiausių dalykų dirbant su vaiku yra žinutė, kurią turime jam nusiųsti: „Tu esi saugus čia su manimi“, nes jei nesijaučia saugus, negalėsime jam padėti su savireguliacija, jis jaus, kad privalo būti labai budrus ir užsitikrinti, kad jo gyvybei negresia pavojus.

Disreguliacijos priežastys

 

Turime klausti savęs, kas vyksta su autistiško vaiko emocijomis: gal jis negali suprasti savo išgyvenimų ir jais pasidalyti, galbūt turi santykių su tėvais problemų, galbūt neišmoko pasitikėti suaugusiais asmenimis… „Kalbėjome apie trauminių patirčių istoriją: galbūt yra tam tikrų priežasčių, traumų, vidinių mechanizmų, pavyzdžiui, bandote apkabinę vaiką sukurti saugią erdvę, bet jam tai yra vienas iš priminimų apie traumą ir sukels visai kitokius pojūčius. Klasėje būna įvairių situacijų, kai vaikas nesijaučia nei fiziškai, nei emociškai saugus – tą gali lemti kitų vaikų judėjimas erdvėje ir pan. Turime nepamiršti, kad autistiški vaikai negali verbalizuoti tam tikrų dalykų, turint galvoje, kad jiems gali būti dar sunkiau išreikšti emocijas, nes tai reikalauja papildomų pastangų, norėdami geriau suprasti šiuos žmones privalome pirmiausia atsiverti patys ir būti pasiruošę juos suprasti“, – įsitikinusi pranešėja.

Autistiški žmonės dažnai turi kitų gretutinių ligų ir sutrikimų, todėl būtina atidžiai įvertinti situaciją. „Gal ko nors nežinome ar nepastebėjome ir tai yra viena iš priežasčių, sustiprinančių disreguliaciją. Gali veikti sensoriniai stimulai, pavyzdžiui, vaikas nenori eiti į tualetą, nes ten labai garsiai veikia rankų džiovintuvas (dažniausiai vaikai išmoksta vengti aplinkų ir situacijų, kurios gali juos išmušti iš vėžių). Taip pat imuninės problemos, hormoniniai, sveikatos sutrikimai (vidurių užkietėjimas, epilepsija ir kt.), neretai turėtume nukreipti vaiką pas medicinos specialistus, jeigu kažką įtariame. Vienas iš dalykų, kurie tikrai mane suerzina, yra pasakymas: „Ai čia dėl to, kad vaikas autistiškas“. Mums nereikėtų daryti tokių išvadų, bet gali būti, kad tam tikrų problemų kyla dėl to, kad jie yra autistiški ir nesugeba pasakyti, kad jiems kažkas yra negerai, blogai jaučiasi, ką nors skauda, nesupranta, kad išalko, ir organizmas, pajutęs žemą cukraus lygį kraujyje, išmušė visą sistemą iš pusiausvyros. Daugybę dalykų reikia apmąstyti dirbant klasėje su vaikais“, – patarė D. Wilson.

 

Klasėje visada galvojame apie perkrovas, kurios pasireiškia, kai ko nors būna per daug, per ryšku, per daug darbo, per sunki užduotis, vaikas nesupranta, kas vyksta, negali artikuliuoti, verbališkai išreikšti to, ką norėtų pasakyti, ir tai sukelia labai daug streso. Turėtume atkreipti dėmesį ir į kitus psichologinius veiksnius, pavyzdžiui, obsesinį kompulsinį sutrikimą, kai vaikai turi tam tikrų manijų ir protas reikalauja atlikti rutinines užduotis (nusiplauti rankas, patikrinti durų rankeną), jas pertraukus gali kilti daugiau iššūkių, taip pat reikia suprasti, ar vaikui nekyla sunkumų pereinant nuo vienos veiklos ar erdvės į kitą.

 

Būdami klasėje vaikai ne visuomet gali suprasti, kas jiems sukelia įtampą (galbūt žino, kad nenori eiti parduotuvę, nes jiems to per daug, į sporto salę – ten per daug triukšminga). Jei geriau suprantame vaiką ir tai, kas vyksta, galime pašalinti stresorius ir padėti jam geriau įveikti iššūkius, kad toje aplinkoje jis galėtų tapti geresne savęs versija, taikyti tam tikrus pakeitimus, priemones, intervencijas, pavyzdžiui, vizualines, galima pašalinti stresorius, pritaikyti aplinką, kuri užtikrintų vaiko galimybes tinkamai funkcionuoti savo kūne ir išmokti susireguliuoti.

Net ir mokantis specialiojoje mokykloje, aplink yra daug žmonių, kurie sukelia triukšmą: visada galima tikėtis, kad vaikams per dieną reikės padirbėti susireguliuojant, o mokytojams – jiems padėti. Mokykloje, kur nėra tėvų, kiekvienas pedagogas yra vaiko prieraišumo objektas, kiekvienoje aplinkoje vaikas pasirinks prie ko prisirišti, kad jaustųsi saugus, pedagogai turi būti atviri tam santykiui. Vaikas išmoksta savireguliacijos, kai jaučiasi saugus, atsipalaidavęs su tam tikru suaugusiu žmogumi, žino, kas jį prižiūri, padės, jei reikės.

 

„Pažinkite kiekvieną vaiką, supraskite jų individualius skirtumus, kad jie galėtų prireikus kreiptis pagalbos, jūs galite jos kreiptis į išorės specialistus, bet tam svarbu jaustis saugiai. Kartais norime, kad vaikai keistųsi, bet pirmiausia prisitaikykime patys, pritaikykime mokymo programą kiekvieno vaiko poreikiams, kad visos veiklos skatintų ir remtų vaikų ugdymąsi atitinkamu lygmeniu. Sulėtinkite tempą, kad tą patį padarytų vaikai ir savireguliacija jiems būtų lengvesnė, kvėpuokite lėčiau ir vaikai atkreips į tai dėmesį (kvėpuoji lėtai, vadinasi, esi ramesnis), kalbėkite lėčiau, ramiu balsu, kuris parodo, kad esate ramūs ir saugūs, dalinkitės emocine šiluma, būkite atviri emociškai, kad galėtumėte paskatinti ir paremti vaiką. Leiskite vaikui užmegzti ryšį su jumis, jeigu toks ryšys yra, galime jam dar labiau padėti susireguliuoti. Neverbaline kūno kalba turėtume parodyti vaikui, kad esame šalia, padėsime, nes kai kalbame per daug, tai irgi gali tapti streso veiksniu. Svarbu yra išlikti emociškai įsitraukusiam netgi per atstumą: nežinome, ar vaikas tuo metu į mus žiūri, nes jei jis patyrė stresą, disreguliaciją, jis akimis ieškos savo mokytojo, sugavęs jūsų žvilgsnį jis nusiramins ir susireguliuos (kaip kartais mamai pakanka įeiti į kambarį ir vaikas nusiramina). Kartais reikia kelių dienų kursų, kad galėtume išmokti priderinti ir aplinką, ir save“, – pasakojo pranešėja ir davė keletą patarimų, kaip pritaikyti aplinką: valdyti triukšmo lygį, vizualinę stimuliaciją (nors kai kuriems vaikams ji patinka, todėl svarbu pažinti kiekvieną iš jų), suteikti vaikams galimybių judėti, nes kartais savireguliacija įvyksta judant, pakeisti sėdėjimo baldus, kad būtų supamųjų ar besisukančių kėdžių, galbūt batutas, kuriais vaikas galės trumpam pasinaudoti ir sugrįžti, atliepti taktilinius poreikius.

Ugdymo programos pritaikymas

 

Svarbu daryti tai, kas vaikui yra įdomu, padėti susitelkti į savo pomėgių sritis, tobulėti, kreipiant dėmesį į tam tikrus pagrindinius įgūdžius ir gebėjimus, be to, reikia, kad vaikas galėtų iškomunikuoti, kai jam per daug triukšmo ar kitų dirgiklių. „Mes norime, kad jie galvotų apie save ne „Esu tas nerimastingas vaikas“, o iš tikrųjų tvirtai save jaustų ir patirtų, kad gali save sukontroliuoti ir valdyti situaciją iki tam tikro lygmens. Reikėtų pagalvoti, ar jie gali inicijuoti tam tikras veiklas, kurti idėjas, kokios galėtų būti veiklos, susijusios su akademinėmis užduotimis, kad jie galėtų inicijuoti tam tikras idėjas, pavyzdžiui, mūsų veiklos, kurias atliekame ant kilimėlių, padeda skatinti jų iniciatyvumą ir kūrybiškumą“, – pabrėžė pranešėja ir dar kartelį priminė, kad, jei vaikas negali savęs sureguliuoti, nėra ko tikėtis akademinių pasiekimų ir pažangos.

 

Temą tęsime.