Ar reikalingas karinis rengimas bendrojo ugdymo sistemoje Lietuvoje?

Vos prieš kelis mėnesius šis klausimas būtų pasitiktas keistai, gal net su kaltinimais apie retrogradišką sovietinius laikus menančią mąstyseną arba toksiško vyriškumo įkvėptą militarizmą. Vis dėlto po kelių pastarųjų dienų įvykių tarptautinės politikos arenoje toks klausimas nebeatrodo nei keistas, nei neprasmingas. Vis dažniau kalbant apie privalomąją karo tarnybą dairomasi į Izraelio pavyzdį, kur į kariuomenę šaukiami visi, nepriklausomai nuo jų lyties. Kol dar mėginama atsipeikėti po realaus karo ištikties, kuri atrodė tokia nereali, neracionali ir neįmanoma šiame laisvės ir taikos kontinente XXI a., pravartu pradėti gilesnius svarstymus (o gal net ir veiksmus?) karinio rengimo mokykloje tematika.

 

Tokį klausimą keldamas ne kaip karybos ekspertas ar istorikas, bet veikiau kaip pilietinio ugdymo mokytojas, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į galimas tokio ugdymo perspektyvas ir paskatinti mąstyti šia tema. Istoriškai karinį rengimą yra praėję sovietinės Lietuvos vaikai – mūsų tėvai (ar jaunesni), seneliai. Neretas tokių „mokymų“ prisiminimas – artimai su alkoholiu bendraujantis „atsargos majoras“, su kuriuo būdavo galima „lengvai“ susitarti dėl įskaitos – kelia kai kam šypseną, kai kam nuobodulį. Vis dėlto per tokius rengimus buvo mokoma, kaip elgtis su ginklu, kaip jį surinkti, valyti, šaudyti ir t. t. Tai išties racionalus valstybės elgesys – per ugdymo sistemą „įvesdinti“ į fizinės krašto gynybos klausimus. Tik problema ta, kad toji „valstybė“ ir jos santvarka buvo primesta ir svetima, tad ir tokie mokymai mažai kam aktualūs.

 

Jei apsiribosime vien tik surrealistiniu sovietiniu vaizdu kalbėdami apie karinio rengimo programą bendrojo ugdymo sistemoje, tai bus didelė klaida. Antai tarpukario Lietuvos mokyklose išties būta karinio parengimo kurso, prie kurio prisidėjo ir civiliai pedagogai, ir atsargos karininkai (Ažubalis, 2009). Nors nėra daryta jokių rimtesnių empirinių-istorinių tyrimų, tačiau labai tikėtina, kad šie mokymai vienu ar kitu būdu prisidėjo prie to, kad antisovietinė rezistencija mūsų krašte tęsėsi ilgiausiai nei bet kur kitur Vidurio Rytų Europoje. Reikia tik paminėti, kad ši rezistentų valia priešintis, kuri daugiausia atėjo per mokyklą, šaulius, skautiją, be kitų veiksnių turėjo itin svarbią reikšmę tautinės savimonės nubudimui XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Taigi prielaidų tęsti tokio ugdymo tradiciją tikrai esama, o ir šiandienos politinės aktualijos sustiprina šio klausimo reikšmingumą.

Nuotrauka iš: https://www.workingmomsagainstguilt.com/

Šiuo metu karinio rengimo programa prilyginta pasirenkamajam moduliui ir palikta pavienių mokytojų entuziastų inciatyvoms, daugiausia sietina su fiziniu pasirengimu ir įvairių istorinių-karinių objektų lankymu. Kai kurie karinio rengimo aspektai įtraukti į civilinės (žmogaus) saugos kursą, dalis jų aptariama pilietinio ugdymo pamokose – bet kaip kam pavyksta, kas kaip spėja, kas kaip moka. Akivaizdu, kad stokojama vieningo sutarimo ir tokios programos matymo šiandieninėje ugdymo koncepcijoje. Tūlas atsakys – nenuostabu, mokyklos programa tiek apkrauta, kad ir taip vos juda. Betgi ar tai nėra politinis ir apskritai prioritetų klausimas? Jei ne mūsų šalies sienos, jos piliečių noras priešintis, vargu ar apskritai galėtume kalbėti apie laisvę ir švietimą. Tad karinio rengimo mokymas bendrojo ugdymo sistemoje yra pirmiausia politinis klausimas, reikalaujantis valingo atsakymo, antra vertus, tai yra ir techninis klausimas, reikalaujantis esmingo įgyvendinimo.

 

Svarstant karinio rengimo mokyklose klausimą kyla nemaža koncepcinė dilema – konceptualiai vakarietiškasis ugdymas kurtas ant humanizmo pagrindų. Pastarasis aukština žmogų, jo orumą, kūrybines galias, pasisako prieš bet kokios formos smurtą. O štai karinis rengimas jau suponuoja tarsi humanistinę antitezę – ruošimą destrukcijai. Ar būtų įmanoma kokiu nors būdu šią dilemą įveikti? Atsakymas būtų – taip, mat tolimi humanizmo protėviai ir vieni iškiliausių Vakarų mąstytojų – Tomas Akvinietis (Aquinas, 2015) ir Augustinas iš Hipo (Augustine, 2009) – yra aiškiai pasisakę už galimybę kariauti gynybinį arba teisingą karą, t. y. imtis aktyvių kovos veiksmų, kada kyla grėsmė gyvybei. Šių mąstytojų mintys yra tapusios atspirties tašku vakarietiškosios tarptautinės teisės plėtotei karo klausimu – Ius ad Bellum ir Ius in Bello. Galiausiai LR Konstitucijos 139 straipsnis, įpareigojantis piliečius ginti tėvynę, kartu suponuoja ir pozityvią valstybės pareigą apmokyti piliečius tam tikrų legitimių šalies gynybos būdų. Tad kariniam rengimui galėtume surasti išties solidų filosofinį ir teisinį pagrindimą.

 

Piliečių rengimas šalies gynybai galėtų savitai atsispindėti ir tokio kurso pavadinime, pakeisdamas problemiškąjį karinio rengimo pavadinimą, kuris, kaip jau minėta, turi negatyvias sovietinio laikotarpio konotacijas ir kelia tam tikrų koncepcinių įtampų. Jame būtų galima dėstyti civiliams reikalingas bazines žinias apie tai, kaip elgtis kilus kariniam konfliktui, kaip naudotis tam tikra lengvąja ginkluote, kaip atpažinti karinės technikos vienetus, kaip saugiai atsitraukti ir ieškoti prieglobsčio, kaip padėti reguliariai kariuomenei ar paramilitarinėms organizacijoms vykdyti savo funkcijas. Tokios programos sukūrimas, profesionalių pedagogų parengimas ir realios vietos jai įgyvendinti bendrojo ugdymo sistemoje užtikrinimas išties sustiprintų šalies gynybinį potencialą, didintų kariuomenės ir visuomenės sanglaudą, o galbūt ir didintų pilietinį jaunuolių angažuotumą ar paskatintų rinktis tarnybos krašto apsaugos sistemoje kelią.

 

Naudota literatūra:

Augustine, S. (2009). The city of God. Hendrickson Publishers.

Ažubalis, A., Kazlauskaitė-Markelienė, R., Žilėnienė, V. (2009). Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929–1940 m.). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

Aquinas, T. (2015). Summa theologica. Xist Publishing.