Pasaka vaiko gyvenime

Ikimokykliniame amžiuje itin svarbus kalbinis ugdymas, žodyno gausinimas. Tik girdėdamas ir galėdamas kurti įvairius eilėraščius, pasakojimus, pasakas vaikas tampa kūrybiškesnis, jo žodynas – gausesnis. Dar kūdikystėje vaikas girdėdamas skaitomas ir sekamas pasakas pradeda anksčiau guguoti, kalbėti. Svarbu, kad knyga būtų prieinama visais amžiaus tarpsniais ir taptų vaiko draugu.

2015 m. Vilniuje vykusioje konferencijoje, skirtoje skaitymui skatinti, dalyvavo rašytojas ir dailininkas iš Švedijos Johanas Unenge. Jis pasakojo, kad Švedijoje buvo atlikti skaitymo tyrimai, per kuriuos tirti į mokyklą pradėję eiti 6 metų vaikai iš skaitančių ir neskaitančių šeimų. Skaitančių šeimų vaikų žodynas buvo 10 tūkst. žodžių platesnis nei neskaitančių šeimų vaikų. Lygindamas abiejų tiriamųjų grupių vaikų mokymosi rezultatus tyrėjas daro išvadą, kad knygų skaitymas (vaikams ir su vaikais) lemia jų gebėjimą mokytis, pasiekti gerų rezultatų. Skaitymas šeimoje ne tik padeda vystytis kalbai, bet ir ugdo socialinius bei emocinius įgūdžius, stiprina tėvų ir vaikų ryšius. Vaikas draugaudamas su knyga geriau pažįsta jį supantį pasaulį. Trejų–septynerių metų vaikai jau bando patys kurti pasakas, įvairias išgalvotas istorijas, kurios juos nukelia į dar nebūtą pasaulį.

Savo grupėje kūrybai skiriu daug dėmesio ir stengiuosi, kad vaikai būtų ne tik klausytojai, bet ir kūrėjai. Radę laisvą minutę kuriame įvairias pasakas iš grupės gyvenimo. Vaikai kuria jas patys, mielai klausosi, kaip seka draugai. Kurdami plėtoja savo kalbinį žodyną, aplinkos pažinimą, nes pasakos dažnai nukelia į miestą, stebuklingą šalį ar mišką. Sekdama pasakas stengiuosi įterpti grupės vaikų vardus, tuomet jie tampa pasakos herojais ir kiekvienas jaučiasi svarbus. Dažnai vaikai prašo: „Pasek pasaką apie mane ir mano draugę (ą)“, arba „Pasek, kaip mes buvome miške“. Pasakos siužetą pasuku ta linkme, kuri yra tuo metu aktuali: susipyko draugai, nepasidalijo žaislais, kažkas su kažkuo nedraugauja, kažkas pastebėjo netinkamą elgesį viešajame transporte, parduotuvėje. Tai ugdo vaikų emocinį intelektą ir tarsi nurodo kelią į problemų sprendimo būdus. Vaikas, atsidūręs jam nepalankioje situacijoje, jau žino, kokiu būdu galima išspręsti esamą problemą. Kurdama pasakas naudoju įvairius garsažodžius, kuriuos kartojame visi kartu (automobilio garsai – pyppp, brrrr, durų pokštelėjimas – trinkt, automobilio ar motociklo užvedimo garsas, valytuvų garsas – brūkšt, brūkšt, grindų girgždesys – girgžt, girgžt, paukščių balsų atkartojimas, šakų traškėjimas – trekšt, trekšt, dainuojamieji intarpai ir t. t.).

Sekdama pasaką vaikų prašau tęsti mano pasakojimą, sugalvoti, kas buvo toliau. Kaip manai, kas atsitiko? Kaip galėjo kitaip pasielgti pasakos veikėjas? Taip vaikai tampa ne tik klausytojais, bet ir pasakos kūrėjais. Vaikas, pasinaudodamas savo patirtimi ir žiniomis, pateikia situacijos sprendimo būdus, kuriuos vėliau gali pritaikyti savo gyvenime. Kartu mielai kuriame ir pasakas be galo, kurios taip pat turtina žodyną, skatina pagalvoti, kaip sukurti pasaką, kuri neturi pabaigos. Pavyzdžiui, ši labai mėgstama mano auklėtinių:

Sėdėjo pagrandukas ant palangės, tik strykt ir rieda į kalniuką, nuo kalniuko, vėl į kalniuką ir nuo kalniuko. Susitinka lapę. Lapė klausia:

– Kur riedi, pagranduk?

– Išriedėjau pažiūrėti, kas miške darosi. Ogi žiūriu – lapė už kalniuko tupi ir klausia, iš kur aš atsiradau? Aš jai ir pasakoju:

– Sėdėjau ant palangės, tik strykt ir riedu: nuo kalniuko, į kalniuką, nuo kalniuko ir vėl į kalniuką. Susitinku lapę, o lapė manęs klausia…

Vaikai, sekdami šią pasaką, mielai atlieka įvairius judesius (rodo, kaip rieda pagrandukas į kalniuką, – pakelia rankytes į viršų, nuo kalniuko – nuleidžia) ir įsitraukia į pasakos sekimą.

Štai dar viena iš mėgstamų sąrašo:

Bėga lapė per kalniuką, susitinka ji kiškiuką. Tas kiškutis šmurkšt po krūmu ir iš tolo stebi, žiūri. Bėga lapė per kalniuką…

Šios pasakos ugdo vaikų pastabumą, gebėjimą išgirsti, kada reikia tęsti pasaką kitam pasakoriui. Sekant pasakas be galo vis keičiamas sekimo tempas, balso tembras. Tuomet vaikams neprailgsta klausytis ir vis atrodo, kad sekama nauja pasaka. Ilgainiui ir patys ima kartoti ir tęsti pasaką toliau. Pasaka nukelia vaiką į dar nepažįstamą pasaulį, kur jo laukia nauji nuotykiai ir nepatirti išgyvenimai.

+5

0