Apie bendradarbiavimą mokykloje

Trečiąjį kartą įvyko „Renkuosi mokyti!“ konferencija „Mokyklos (ne)standartas“, kurioje mokyklų bendruomenės kasmet dalijasi žiniomis ir patirtimi, susirenka diskutuoti, ieškoti sprendimų. Tai renginys, į kurį susiburia švietimo bendruomenė, norinti prisidėti prie teigiamų pokyčių švietime. Šiemet pasirinktas kitoks konferencijos formatas: dalyviai turėjo pasirinkti vieną iš keturių grupių (bendradarbiavimas su tėvais, individualizavimas, įtraukioji pamoka ir bendruomeniškumas), kiekvienoje iš jų pristatyti du „Renkuosi mokyti!“ 9-osios kartos mokyklų įgyvendinti pokyčio projektai ir perskaitytas vienas eksperto pranešimas.

 

Atidarant konferenciją švietimo, mokslo ir sporto ministro sveikinimą perskaitė vyriausioji jo patarėja Loreta Žadeikaitė: „Mokyklų bendruomenės yra didžiausias ir stipriausias veiksnys, lemiantis sėkmingus pokyčius ugdymo įstaigoje. Didžiuojuosi kiekvienos šalies mokyklos bendruomene, kuri sugebėjo įveikti nuo pavasario visame pasaulyje besitęsiančios pandemijos iššūkius.“ Šių metų Meilės Lukšienės premijos laureatas, programos „Renkuosi mokyti!“ alumnas, mokytojas Artūras Adamas Markevič teigė, kad standartu galime pavadinti mūsų komforto zoną, o pokyčių projektai yra išėjimas iš savo komforto zonos, naujovių, kurios gali keisti mūsų bendruomenę, išbandymas: „Noras pabūti naujoku savo bendruomenėje ir yra tas nestandartas, kurį mes, kaip programa, propaguojame ir kuriam jūs, gerąja to žodžio prasme, pasiduodate. Jūsų pavyzdys rodo, kad įtraukusis ugdymas prasideda bendruomenės viduje, jos kultūroje“.

 

Įtrauki pamoka – kodėl jos reikia?

 

Pranešimą apie įtraukią mokyklą ir įtraukią pamoką skaitė Mokyklų tobulinimo centro steigėja Eglė Pranckūnienė. Neseniai lektorei teko dalyvauti diskusijoje apie besikeičiantį ugdymo turinį, kurioje kelti klausimai, kokiais filosofiniais pagrindais turėtų remtis švietimas, į kokius šiuolaikinio pasaulio iššūkius turėtume atsižvelgti? Viename Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) dokumente, kuriame kalbama apie šiuos dalykus, rašoma, kad šiuo metu pasaulyje yra daugiausia išsilavinusių žmonių, o tai, kad stovime ant ekologinės katastrofos slenksčio, mums rodo, kad tęsdami tokį ugdymą, koks jis yra dabar, šią problemą tik dar labiau giliname. Švietimas prisidėjo prie esamos situacijos susidarymo, nes dažnai yra priverstas tarnauti ekonominiams interesams, o darni plėtra jiems prieštarauja: reikia gaminti vis daugiau, todėl didėja tarša ir panašiai. Pasak E. Pranckūnienės, žmogus dar jaučia galįs tvarkytis žemėje taip, kaip nori, ir būti už tai visiškai nebaudžiamas: „Atsiprašau, kad kalbu tokiomis kataklizminėmis frazėmis, bet galbūt Lietuvoje apie tai kalbame per retai, per mažai siejame šiuos dalykus su švietimu, bet pasauliniame kontekste tai yra dažniausiai aptariama tema – kaip švietimas tai atliepia, taip kinta ugdymas. Įtraukiojo ugdymo samprata paremta būtent humanistine prieiga, dabar kalbama apie naująjį, arba posthumanizmą, kuris teigia, kad žmogus nebegali būti centre, nes jis yra ekosistemos dalis, tačiau turi prisiimti didelę atsakomybę. Lietuvoje dar nepasiekėme humanizmo, o pasaulis jau kalba apie posthumanizmą. Mums reikia dar daug nuveikti kuriant humanizmu paremtą ugdymo aplinką.“

Per karantiną išryškėjo ir iš socialinės atskirties išaugusi skaitmeninė atskirtis. Buvo akcentuota prieiga prie technologijų, perkami kompiuteriai, bet galbūt vaikai kompiuterius turi, tačiau namuose nėra tam tikro saugumo ar panašiai. Vaikams svarbi ir bendravimo terpė, kurios jie, nuotolinio mokymosi metu, netenka. Lektorė retoriškai klausė, kokią mokyklą kuriame Lietuvoje? Ar įtraukią, ar orientuojamą į reitingus? Ar svarbiau, kad kiekvienas vaikas jaustųsi įsitraukęs, vertingas, besimokantis, ar vertinami tik akademiniai pasiekimai, kuriuos galima pamatuoti statistiškai? „Daugelyje mūsų dokumentų (jau parengtas švietimo plėtros planas, skirtas dešimčiai metų) kalbama apie tai, kad pagrindinis Lietuvos švietimo siekis yra pakilti Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) reitinguose, taip pat siekiame, jog mokykla būtų įtraukesnė. Šie teiginiai vienas kitam prieštarauja ir tampa neaišku, kur link einame“, – teigė E. Pranckūnienė.

 

Kalbant apie įtrauktį, E. Pranckūnienės manymu, prieinamiausia strategija (tik reikia pasigilinti, pasimokyti, skirti laiko, bet tai nieko nekainuoja) – mokymasis bendradarbiaujant. Ši strategija padeda daryti du dalykus vienu metu – ir pasiekti akademinių tikslų, ir plėtoti socialinius gebėjimus. Tai daroma lygiagrečiai, vienu metu. Dabar atnaujinamos programos, kalbama apie bendrąsias kompetencijas – jos persipina mokomuosiuose dalykuose, o mokymasis bendradarbiaujant yra geras pavyzdys, kaip tai daryti.

 

Įvairiose srityse daug kalbame apie neuromokslus, išskiriama neuropedagogikos atšaka, vadinama sociokognityviniu neuromokslu, kuris analizuoja socialinius procesus, vykstančius besimokant ir yra įrodyta, kad žmogaus smegenyse užprogramuotas bendradarbiavimo poreikis bei tam tikros jungtys, padedančios mokytis. Dar viena ryški problema pasaulyje – žmonių vienišumas. Trūksta gebėjimų megzti, išlaikyti santykius, o technologijos tai dar labiau pagilina. Ateityje problema gali tik didėti, o mokymasis bendradarbiaujant padeda ją spręsti.

 

Mokymasis bendradarbiaujant padeda spręsti rimtas šiuolaikinio pasaulio problemas, moko geranoriškumo, empatijos vienas kitam, kalba apie tarpusavio priklausomybę ir kad viskas tarpusavyje susiję. Kai mokomasi bendradarbiaujant, kuriamos heterogeninės grupės, kurias sudaro skirtingi mokiniai: kuo skirtingesni, tuo geriau (skirtingų gabumų, mergaitės ir berniukai ar panašiai). Mokymasis bendradarbiaujant – veiksminga strategija, padedanti veikti įtraukiau.

 

Dar viena E. Pranckūnienės pristatyta strategija, naudojama projekte „Lyderių laikas 3“, labiau susijusi su mokytojų bendradarbiavimu, padedanti įsitraukti į vienas kito profesinį augimą, labiau pažinti vaikus, sužinoti, kaip jie mokosi. Metodas pavadintas „Pamokos studija“, jo principas – mokytojai kartu kuria pamokas, pavyzdžiui trys mokytojai, mokantys 5a, 5b ir 5c klases, kuria pamoką, ją vienas iš mokytojų veda iš pradžių savo klasėje, kiti mokytojai stebi, analizuoja, tobulina, tada kitas pedagogas veda pamoką kitoje klasėje, vėl analizuojami duomenys, tada pamoka vedama dar kitoje klasėje. Po šių trijų pamokų sukaupiama duomenų apie mokinių mokymąsi, kaip ir ką galima tobulinti. Tokio metodo idėja kilo Japonijoje, bet išplito po pasaulį ir Lietuvoje jau yra nemažai mokyklų, kurios jį bando. Kodėl jis taip gerai veikia? Šiaip kolegoms stebint pamoką mokytojai užima lyg ir gynybinę poziciją, o šiuo atveju sukuriamas bendras kūrinys, nesvarbu, kad pamoką veda vienas iš mokytojų. Kiti ateina stebėti ne kaip sekasi mokytojui, o kaip mokosi mokiniai, kaip jiems sekasi. „Šis aspektas keičia tai, ką pastebime pamokoje. Stebima ne mokytojo veikla, o pasirinkti mokiniai. Matai, kaip jie išgyvena kiekvieną pamokos epizodą. Galbūt aš, kaip mokytojas, turiu išankstinių nuostatų apie kai kuriuos vaikus, bet pamoką stebi kolegos, kurie jų neturi, jie pamato visiškai kitus dalykus. Mokytojui, kuris moko mokinį ne vienerius metus, bet uždėjo jam „etiketę“, kolegos kartais padeda „praregėti“. Tai padeda pamatyti, kaip veikia mokytojų parengtos užduotys, pasirinkti metodai (kodėl vieniems vaikams suveikia, o kitiems – ne?), suteikia duomenų, kuriuos vėliau galima analizuoti norint tobulėti. Tie keli stebimi mokiniai leidžia geriau pažinti konkretaus tipo mokinių mokymąsi, todėl galima daryti taiklesnes apibendrinamąsias išvadas ir keisti, tobulinti savo pasirinktas mokymo strategijas. Kuo geriau suvokiame, kaip mokosi mūsų mokiniai, tuo kokybiškiau galime pritaikyti pamoką jų gebėjimams, ji tampa įtraukesnė“, – įsitikinusi E. Pranckūnienė.

 

Lektorė kalbėjo ir apie tai, kad esame didelių pokyčių kryžkelėje: ir Lietuvos švietimo, ir pasaulio mastu. Pasak jos, kaip švietimo bendruomenė turime būti susitelkę, vieningi, suinteresuoti, „kovoti“ už įtraukųjį ugdymą, domėtis, kas vyksta atnaujinant ugdymo turinį, kad žinotume, kur link einame, ko siekiame, kokiais žmonėmis norime išugdyti savo mokinius. E. Pranckūnienė ragino susirinkusiuosius kurti mokykloje „ekosistemą“, prisiminti, kad mokykla ir yra ekosistema, kurioje viskas tarpusavyje susiję, kurti tinklus, tiltus, kurie padėtų skleisti idėjas, neužmiršti senų, gerų, pasiteisinusių būdų. Vienas iš jų – mokymasis bendradarbiaujant. Ieškoti, kaip įtraukti ir motyvuoti mokytojus, kad individualaus profesinio rengimo ir tobulinimo procesas jiems būtų aktualus.

Įgyvendinto projekto pristatymas: trišaliai susitikimai

 

Patirtimi apie trišalius pokalbius, kuriuose dalyvauja mokytojas, vienas iš tėvų ir vaikas, dalijosi anglų kalbos mokytoja Neda Petrauskienė, „Renkuosi mokyti!“ alumnė, dirbanti Kretingos Pranciškonų gimnazijoje. Mokykla nelinkusi greitai ir noriai keistis, tačiau tikslą pasiekti pavyko, nors jį gryninti nebuvo lengva – vis paaiškėdavo, kad jis per didelis ir per platus. „Atlikus pirminį tyrimą mūsų mokykloje, matėme, kad didžioji bėda yra santykiai tarp mokytojų ir mokinių, todėl pasirinkome būtent šią sritį – bendruomeniškumo, bendradarbiavimo stiprinimą. Konkretus tikslas skambėjo taip – „penktų klasių mokinių, mokytojų ir tėvų bendruomenės dalykinių ir socialinių ryšių stiprinimas“. Vienas iš elementų – trišaliai pokalbiai – buvo sėkmingas.

Penkta klasė pasirinkta todėl, kad į ją sueina daug mokinių iš įvairių mokyklų, vyksta adaptacijos laikotarpis. Trišalių pokalbių lūkestis buvo, kad visi trys asmenys susitiktų 10–15 minučių pokalbio, aptarti mokymosi sėkmės ir iššūkių, vaikas gautų individualaus dėmesio, aptartume jo mokymąsi, talentus, kad penktokas priimtų sprendimą, suvokdamas, jog jis gali kažką pažadėti savo vardu ir valdyti mokymosi procesą, tai yra būti aktyvus ir atsakingas. Pavyzdžiui, klausiame: „Ar galėtum kiekvieną vakarą pasižiūrėti kitos dienos pamokų tvarkaraštį ir susidėti reikiamas knygas. Sugebėtum?“ Jis atsako: „Taip, aš galiu.“ Man atrodo, toks pasakymas suteikia įsipareigojimą ir galimybę jį įvykdyti. Tikėjomės, kad tai bus produktyvus pokalbis, nešantis tam tikrą sėkmę, rezultatą, pokytį“, – sumanymo pradžią prisiminė mokytoja. Trišalius pokalbius inicijavo pokyčių komanda – trys mokytojai, pavaduotoja, direktorius ir N. Petrauskienė. Gimnazijos administracija parašė įsakymą, kad mokytojai vieną vakarą turi praleisti mokykloje ir suteikti grįžtamąjį ryšį tėvams ir mokiniams. Tokie susitikimai vyksta du kartus per mokslo metus. Tiesa, anksčiau panašūs pokalbiai irgi vykdavo, bet nenuosekliai, ne bendrai, tik su mokiniais, kurie turi tam tikrų mokymosi problemų.

 

Pirmasis bandymas įvyko prieš dvejus metus, pakvietus visus 5–8 klasių mokinių tėvus. Pasak mokytojos, didžiausią iššūkį kėlė laiko valdymas: „Pranešėme, kad nuo 16 iki 19 val. laukiame tėvų ir tai buvo problema, nes už klasių durų jų stovėjo daugybė. Už mano klasės durų laukė aštuoni ar dešimt tėvų ir tai sukėlė įtampą, lėmė prastą pokalbių kokybę, pokalbiai vyko padrikai. Kai kurie tėvai norėjo kalbėtis ne tik apie mokymąsi. Atėjo itin daug tėvų: tai ir gerai, ir ne itin, nes penktokų, atėjusių į naują mokyklą, tėvai suinteresuoti pasikalbėti, jiems patinka toks formatas, pokalbiai užsitęsdavo apie mokyklos sienas ir kitus nebūtinus dalykus. Mokytojai po šių pokalbių jausdavosi pavargę, išsekę, bet nė vienas nepasakė, kad tokios formos susitikimų nereikia. Akivaizdu, kad tai darė pokytį, kėlė mokinių mokymosi motyvaciją.“ Antrojo bandymo metu pirmiausiai imtasi spręsti problemą dėl laiko valdymo, pradėta naudotis „Callendly“ programėle – informatikos mokytoja kiekvienam pedagogui sukūrė paskyrą, tėvai gavo mokytojų sąrašą su nuorodomis, turėjo pasirinkti laiką, kada gali susitikti su konkrečiu mokytoju. Dalis tėvų atėjo neužsiregistravę, bet jų buvo mažuma ir eilės gerokai sumažėjo. Pedagogai, kaip vieną iš pokalbių temų, įtraukė individualią vaiko pažangą, jos aptarimą, tai sukūrė tam tikrus pokalbio „rėmus“, jie tapo labiau apgalvoti. Trečiąjį kartą trišaliai susitikimai dėl karantino vyko nuotoliniu būdu, mokytojai juose dalyvauti kvietė tik tuos, kurie turi sunkumų.

Kas sukėlė iššūkių?

 

Daugiausiai iššūkių kėlė laiko valdymas – būtina planuoti, apgalvoti, kaip valdyti srautą (ypač, jei mokykla didelė), taip pat nestruktūruota pokalbių eiga (reikėtų kurti tam tikrą pokalbio modelį, apie ką bus kalbama, pokalbiui turėtų vadovauti mokytojas). Pirmuosius trišalius pokalbius dalis mokytojų apibūdino kaip tam tikrą „linčo teismą“ vaikui, kuris turi sunkumų, o du suaugusieji jį auklėja, moralizuoja, tad pokalbis įgyja daugiau neigiamo nei teigiamo poveikio. Trūksta visuotinio susitarimo: visiems mokytojams reikėtų sutarti, kodėl trišalius pokalbius organizuoja, ko siekia, kokio požiūrio, kokių nuostatų laikosi, nes vienam pedagogui trišalis pokalbis yra mokinio baudimas, kitam – jo įkvėpimas, todėl reikia rasti vieną bendrą kryptį ir jos laikytis. Kita problema – vaiko pasyvumas, kai abu suaugusieji kalbasi, o vaikas tarsi nėra to proceso dalyvis. N. Petrauskienė pasisako už tai, kad vaikas būtų įtraukiamas, aktyviai dalyvautų, priimtų sprendimus ir prisiimtų atsakomybę už savo mokymąsi.

Teigiami pokyčiai

 

Visi šios mokyklos pedagogai pripažįsta, kad trišalių pokalbių tikrai reikia, nes rezultatų ir sėkmės istorijų yra ne viena. Pagerėjo gimnazijos įsivertinimo rodikliai: palyginti su ankstesniais metais, šeštų klasių mokinių ir tėvų įsivertinimo rodikliai mokymo proceso stebėjimo ir įsivertinimo, kontrolės srityse – kaip niekad aukšti. Dabar tie mokiniai bus septintokai, dvejus metus išbuvę toje trišalių pokalbių „rutinoje“, todėl jaučiamas poveikis mokinio nuostatoms – tai sėkmė, tikėjimas („aš galiu“), nuostata, kad mokinys atsakingas ir mokymasis vyksta dėl jo, ne dėl tėvų ar mokytojų. „Tokiu būdu kuriama galimybė patirti sėkmę – matau trišalį pokalbį kaip galimybę vaikui padėti pateikti instrukcijas, kaip jis, savo gebėjimų lygiu, gali padaryti kažką, kas jam padėtų, netgi priverstų patirti sėkmę. Dar vienas teigiamas aspektas – bendrystė: džiaugiuosi tais tėvais, kurie nėra mano auklėtinių tėvai, kurių anksčiau nebuvau mačiusi, jie suteikė daug informacijos apie save, sužinojau, kad vienos mokinės mama neįgali, bet labai aktyvi moteris, pamačiau, kaip dvylikametę mama „spaudžia“, ja netiki ir itin neigiamai su ja elgiasi, tarsi su šešiamete, supratau, kad turiu tam vaikui rodyti, kad jis gali“, – pokyčio projekto rezultatus pristatė N. Petrauskienė. Baigdama pranešimą pedagogė linkėjo tikėti kiekvienu vaiku, pastebėti sėkmę, kad ir mažą, mylėti.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Panašių susitikimų patirtimi dalijosi ir kiti renginyje dalyvavę pedagogai, dirbantys Filaretų pradinėje mokykloje, Vileišio progimnazijoje ir kitose ugdymo įstaigose. Kai kuriose mokyklose vieni trišaliai susitikimai vyksta su dalykų mokytojais, kiti – su auklėtoju, individualios pažangos stebėsenos lapas naudojamas kaip atspirtis, leidžianti matyti, kaip vaikas save vertina ir kodėl. Kitoje progimnazijoje susitikimai prasidėjo nuo tėvų konsultavimo dienų, nedavusių reikiamo rezultato, tada kilo idėja pakviesti vaiką; mokytojai kviečia tuos tėvus ir vaikus, kuriems, pedagogų manymu, tokių susitikimų reikia, o registruotis gali ir kiti norintys, tačiau šie pokalbiai neprivalomi. Kitur pokalbyje dalyvauja klasės vadovas, mokinys ir tėvai, visi turi pasirengimo planus su klausimais, kuriuos turi apgalvoti iš anksto. Kad pokalbis neatrodytų kaip bausmė, pagrindinis kalbėtojas yra vaikas, jis pradeda pokalbį, pasakoja apie daromą pažangą, tėvai ir mokytojai, jei reikia, įsiterpia, vėliau visi susitaria, ką daryti dėl konkretaus klausimo sprendimo. Vienos ugdymo įstaigos pedagogė kėlė klausimą, kokio amžiaus vaikams galima dalyvauti tokiuose pokalbiuose, nes jų mokyklos pradinukai prieš pokalbį itin išgyveno, nemiegojo naktimis ir panašiai. Tačiau, kaip ir kalbėta anksčiau, daugelį dalykų lemia tai, kaip vaikai nuteikiami, kaip tuos pokalbius įsivaizduoja ir vertina tėvai bei mokytojai.

 

Temą tęsime.