Autizmo sutrikimą turinčio berniuko mama: „Mūsų vaikams galima padėti, tik reikia daugiau pastangų“

Šešiametis Dominykas šiuo metu lanko Rietavo gimnazijos priešmokyklinę klasę. Mama tikisi, kad autizmo spektro sutrikimą turintis sūnus galės ir toliau mokytis kartu su visais, tik jam prireiks daug tinkamos skirtingų specialistų pagalbos.

Darželyje apsiprato

 

Kai Dominykui buvo dveji, tėvai pastebėjo, kad jis skiriasi nuo bendraamžių: „Draugų mažyliai jau pradėjo kalbėti, o mūsiškis – ne. Dominykas nenorėjo bendrauti su kitais vaikais, dažniau būdavo vienas, neatsiliepdavo šaukiamas. Pamanėme – gal negirdi? Patikrinome, pasirodė, kad klausa – puiki. Pirmiausia apsilankėme pas neurologą, jis nusiuntė į Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninę „Lopšelis“. Ten specialistai ir nustatė autizmo spektro sutrikimą“, – pasakoja Dominyko mama Kristina. Ji neslepia – diagnozė šeimai buvo didelis smūgis: „Be abejo, kilo klausimų – kodėl mums, kokios priežastys? Iš pradžių nelabai žinojome, kas tas autizmas, – specialistai tik nustatė diagnozę ir išleido namo. Žinių teko semtis internete – skaičiau straipsnius, mamų komentarus. Darėsi tik dar baisiau. Tada supratau – reikia liautis, susiimti ir dirbti.“

 

Sulaukęs trejų, Dominykas pradėjo lankyti Tverų gimnazijos ikimokyklinę ugdymo grupę. „Pradžia buvo tragiška. Sūnus darželyje visai neklausė, ėjo, kur norėjo, darė, ką norėjo. Jei pedagogės neleisdavo, klykė, kandžiojo vaikus, pešė jiems plaukus. Ypač kentėjo ilgos auklėtojos padėjėjos kasos. Išėjęs į lauką, Dominykas bėgdavo kur akys veda, nors namie to niekada nedarydavo. Matyt, taip jis protestavo prieš pasikeitusias sąlygas“, – dėsto mama. Ji sako tik po konsultacijų su psichologe išsiaiškinusi, kad toks elgesys nekalbančiam vaikui yra normalus. Jis kandžiojasi, pešiojasi, nes nemoka pasakyti, kas jam nepatinka, ką skauda, ar tiesiog – „Nelįsk prie manęs“. Visa tai jis parodo veiksmais.

 

Iš pradžių darželyje Dominykas būdavo tik iki pietų, jis nenorėjo miegoti, valgyti kartu su visais vaikais. Tai truko maždaug pusmetį. „Nors grupės vaikai buvo sukandžioti, apgnaibyti, jų tėvai nesiskųsdavo. Bendruomenė buvo puiki – pedagogės kalbėdavo su vaikais, aiškindavo, kaip elgtis su Dominyku. Sakydavo man: „Taip, labai sunku, bet kaip nors susitvarkysime, kaip nors išmoksime.“ Visi buvo labai geranoriški, niekada nesulaukiau siūlymų pasiimti sūnų ir ieškoti kito darželio. Labai rimtai į Dominyko ugdymą žiūrėjo gimnazijos direktorė, visada prieidavo, pasiteiraudavo, kaip sekasi“, – pasakoja Kristina.

 

Per trejus metus, kol Dominykas lankė Tverų gimnazijos darželį, specialistai jam skyrė ypač daug dėmesio. „Kiekvieną mėnesį mane kviesdavo į susirinkimus, kur dalyvaudavo darželio auklėtojos, jų padėjėjos, logopedė – visi specialistai, dirbantys su Dominyku. Sudarydavome mėnesio ugdymo planą, numatydavome, ką darysime, ko sieksime. Tikslai buvo bendri, dirbome kartu. Po mėnesio susitikę aptardavome, ką plane paliekame, ką keičiame“, – kalba pašnekovė.

 

Ji pasidžiaugia, kad darželyje apsipratęs, prisitaikęs Dominykas labai gerai dirbo su visais vaikais, dalyvaudavo estafetėse, buvo visavertis klasės gyventojas. Itin gražiai su berniuku elgėsi ir vyresni vaikai – pavaišindavo sausainiu ar priėję apsikabindavo: „Visa bendruomenė – mokiniai, darželinukai, suaugę darbuotojai – priėmė sūnų, saugojo jį, prižiūrėjo. Buvo šiek tiek neramu, kai nusprendėme persikraustyti į Rietavą ir leisti sūnų į kitą ugdymo įstaigą. Kol kas dėl šio sprendimo nesigailime.“

Naujoje ugdymo įstaigoje – nauji iššūkiai

 

Nuo rugsėjo Dominykas lanko Rietavo gimnazijos ikimokyklinio ugdymo grupę. Jam skirta mokytojo padėjėja, taip pat – specialiojo pedagogo, logopedo pagalba. „Nors dar tik pradžia, bet jau dabar matyti, kad specialistai nusiteikę dirbti, padėti sūnui. Iš anksto aptarėme, kaip Dominyką „prisijaukinti“. Žmonės čia kiti, sūnus iš pradžių jautėsi tarsi žuvis, išmesta į krantą. Jis labai gudrus – pamatęs, kad nauja vieta, nauji žmonės, išsyk bando įvesti savo taisykles, prieštarauja, nenori daryti darbelių. Kartą pabandė per pamoką garsiai spiegti, tad mokytojos padėjėja išvedė jį iš klasės. Kitą kartą pakartojo tą patį – vien tam, kad nereikėtų sėdėti klasėje. Pasikalbėjau su mokytojos padėjėja, pasakiau, kad sūnui reikalingos trumpos, aiškios komandos – „sėdėk“, „daryk“, „dirbk“, tik tada jis paklūsta, antraip išsyk imasi vadovo vaidmens“, – šypsosi mama.

 

Kristinos teigimu, Dominykui labai reikalingos taisyklės, griežtesnis žodis. Mama prisimena, kaip Dominykas darželyje elgėsi su naujai dirbti atėjusia auklėtojos padėjėja. „Po savaitės jos darbo nuėjau pasiimti sūnaus ir apstulbau – moteris stovi vos neverkdama. Sako: „Nežinau, ar galėsiu dirbti su Dominyku.“ Klausiu – kas nutiko? Pasirodo, Dominykas auklėtojos padėjėjos visai neklauso, išėjęs į lauką, išsyk pasileidžia bėgti, gaudomas tik juokiasi, o moteris jį vejasi ir negali pavyti. Pamokiau: niekada nesivykite Dominyko, jis mano, kad taip su juo žaidžiate, tereikia tarti griežtai: „Nebėk, stok“, – pasakoja mama. – Be to, Dominykas, grįždamas iš lauko, krisdavo prie durų ant žemės. Auklėtojos padėjėja jį kaskart pakeldavo ir įnešdavo į vidų – moteris skundėsi, kad jai sunku, ima skaudėti petį… Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu – lyg kalbėtų ne apie mano vaiką. Patariau: nieku gyvu Dominyko nereikia kelti ir nešti, tik pasakyti: „Stok, einam į klasę.“ Kitą dieną radau auklėtojos padėjėją besišypsančią – metodas suveikė, Dominykas elgėsi puikiai. Paskui jiedu susidraugavo, Dominykas labai mylėjo padėjėją, sakydavo „mano Nijolė“, pavydėdavo jos kitiems vaikams.“

 

Mama pabrėžia, kad Dominykas visada linkęs pasitikrinti ribas – kaip galima elgtis, o kaip jau nebe: „Tik sulaukęs trumpo, griežto paraginimo, sūnus dirbs. Jei prasidės derybos: „Dominykai, būk geras, truputį padirbėk“, nieko gero nebus. Sūnų būtina drausminti, elgtis griežčiau bent jau iki tol, kol jis įeina į vėžes.“

 

Kristina pripažįsta, kad pirmoji savaitė Rietavo gimnazijoje Dominykui buvo sunkesnė – vieną vaiką už plaukų patampė, kitam kažką pasakė. Vis dėlto savaitės pabaigoje Dominykas jau nieko nebeskriaudė, pradėjo žaisti su kitais vaikais. „Jau pirmajame susirinkime su klasės vaikų tėvais papasakojau apie Dominyką. Pasakiau, kokių problemų jis turi, paprašiau supratingumo, kad tėvai pakalbėtų su savo vaikais, paaiškintų. Pasirodė, kad prieš tai grupėje jau buvo autizmo sutrikimą turinti mergaitė, taigi vaikai jau žinojo, kad reikia nereaguoti į tam tikrus dalykus. Išgirdau iš tėvų – „Viskas tvarkoje, suprantame, nepykstame.“ Kol kas bijau sakyti, bet atrodo, kad ir čia bendruomenė labai supratinga. Gauname visus reikalingus specialistus, dirbame“, – sako Kristina.

Padėti – tik bendromis pastangomis

 

Mamos teigimu, būtina, kad su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku dirbtų ne tik švietimo pagalbos specialistai, bet ir šeimos nariai: „Man labai svarbu, kad sūnus būtų kuo savarankiškesnis, kuo socialesnis, tada ateityje jam bus lengviau. Mečiau darbą, nes visą savo laiką skiriu vaikui. Kasdien su juo dirbu namuose – su kortelėmis, paveikslėliais, laviname smulkiąją motoriką, sakinių struktūrą. Dominykas jau truputį moka skaityti, skaičius išmoko būdamas ketverių. Labai nustebau pamačiusi, kaip lopšelyje jis skaičiukus dėlioja iš eilės – net negalėjau tuo patikėti.“

 

Dominyką mama du kartus per savaitę veža į Plungės specialiojo ugdymo mokyklą, ten privačiai jis lanko užsiėmimus, įvairias terapijas. Kartą per savaitę jiedu važiuoja į Mažeikius, kur su berniuku privačiai dirba logopedas. Vieną kartą per metus važiuoja į „Lopšelį“ Kaune, kur gauna naujas rekomendacijas, kaip dirbti su vaiku. „Po truputį ryškėja rezultatai – Dominykas pradeda kalbėti, gali pasakyti, ko nori, kas negerai. Įsitikinau: reikia labai daug pastangų, kantrybės. Svarbu nenuleisti rankų, nepradėti gailėtis savęs. Tai niekur nenuves, reikia žiūrėti į priekį“, – teigia mama.

 

Kristina pasakoja, jog teko daug mokytis, kad galėtų padėti savo sūnui. Ji lankė seminarus, edukacijas, užsiėmimus. „Pasirinkome kelią gyventi dėl vaiko, ne dėl savęs. Tikiuosi, kad pastangos pasiteisins, sūnus galės ir toliau mokytis kartu su visais. Puiku, kad tokį mūsų siekį remia ir Rietavo gimnazijos specialistai“, – džiaugiasi mama.

Gimnazijoje – dėmesys kiekvienam vaikui

 

Rietavo gimnazijos socialinė ir specialioji pedagogė Auksė Puškorienė sako, kad padėti stengiamasi ne tik Dominykui, bet ir kitiems specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Šiek tiek anksčiau gimnazijoje mokėsi mergaitė, kuri turėjo kompleksinę negalią dėl vidutinio intelekto sutrikimo ir vaikystės autizmo. „Net ir neturėdami mokytojo padėjėjo, išmokėme mergaitę susirasti mokomo dalyko ir švietimo pagalbos specialistų kabinetus, nueiti į valgyklą, važiuoti autobusu namo. Mokinė mokėsi pagal individualizuotą programą, jos gebėjimai atitiko 3 klasės mokinio, nors buvo 10-tokė. Mergaitė gebėjo naudotis reikiamomis priemonėmis – skaičiuotuvu, kompiuteriu, raidynu, skaitė nesudėtingus tekstus ir gebėjo atsakyti į pradinio ugdymo lygį atitinkančius klausimus, su pagalba mokėjo daugybos lentelę iki aštuonių. Tokių rezultatų pasiekti pavyko visos mokyklos bendruomenės dėka, pasitelkus ir ugdomos mokinės galias“, – dėsto specialistė.

 

Šiais mokslo metais iš 651 gimnaziją lankančių mokinių specialiųjų ugdymosi poreikių turi 56 vaikai. Du iš jų su labai dideliais poreikiais, kiti – didelių, vidutinių ir nedidelių poreikių. Kasmet šių mokinių mokykloje daugėja. Pasak A. Puškorienės, ne visi vaikai kaip Dominykas ateina į gimnaziją su nustatyta diagnoze ar specialiaisiais ugdymosi poreikiais. „Mūsų gimnazijoje, sutikus vienam iš tėvų, atliekamas pirminis vertinimas, po kurio tėvai supažindinami su mokinio galiomis ir sunkumais. Išsamesniam vertinimui rekomenduojama kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kad būtų nustatytos vaiko galios ir sunkumai. Dažniausiai tėvai kreiptis į specialistus sutinka“, – dėsto pašnekovė.

 

Jos teigimu, tėvai, sužinoję, kad jų vaikas negali mokytis tokiu pat tempu kaip visa klasė, reaguoja skirtingai – vieni pripažįsta vaiko sunkumus, kitiems reikia daugiau laiko. Vaikų mokymosi rezultatai visada priklauso nuo mokinio galių, mokytojo įdirbio, švietimo pagalbos specialistų pagalbos ir tėvų bendradarbiavimo.

 

Rietavo gimnazija turi visus švietimo pagalbos mokiniui specialistus – tai psichologas, socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, logopedas, mokytojo padėjėjai, bibliotekininkas. Vis dėlto, daugėjant specialiųjų poreikių turinčių mokinių, jau dabar nepakanka specialiojo pedagogo, psichologo, logopedo etatų. „Darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais reikalauja labai didelės emocinės ištvermės – jiems reikia ypač daug dėmesio, kantrybės ir metodų atradimo pagal kiekvieno individualius gebėjimus ir sunkumus. Teorinių žinių pedagogams tarsi pakanka, tačiau kiekvieno mokinio gebėjimai yra skirtingi, reikalauja individualaus specialistų priėjimo“, – tvirtina A. Puškorienė.

 

Specialistės teigimu, kiekvieno vaiko specialieji ugdymosi poreikiai yra skirtingi. Jei klasėje yra keletas skirtingų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, visų vienodai įtraukti į ugdymo procesą praktiškai neįmanoma.

 

Nuotraukos – iš šeimos archyvo