Petrui Čeliauskui – tik 90!

Šiemet žymiam Lietuvos pedagogui, kraštotyrininkui, muziejininkui, esperantininkui, žodynininkui, vertėjui, redaktoriui, istorikui, publicistui Petrui Čeliauskui sukako 90 metų. Jis yra legendinė asmenybė. Šioje publikacijoje tik trumpai apžvelgsime vieną iš jo veiklos sričių, t. y. esperantiškąją.

Petras Čeliauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje. Jau 1939 m. būdamas 10-metis berniukas vaikų žurnale „Šaltinėlis“ susipažino su tarptautine esperanto kalba… Bet atėjo 1940 m., Lietuva buvo okupuota, o esperanto kalba tuometinėje Tarybų Sąjungoje – uždrausta.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją, atitarnavęs tarybinėje armijoje, baigęs pedagogikos studijas jis visą gyvenimą iki pat užtarnauto poilsio (45 metus) dirbo matematikos, braižybos ir astronomijos mokytoju Švėkšnoje. 17 metų ėjo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Tačiau užtarnautas poilsis jo gyvenime yra tik sąlyginė sąvoka, jam poilsis – vieno darbo pakeitimas kitu.

P. Čeliauskas gyvenime turėjo ir tebeturi dvi didžiules aistras, t. y. gimtąją Švėkšną ir esperanto kalbą. Ir vienoje, ir kitoje srityje jis nuveikė vienam asmeniui sunkiai įveikiamus didžiulius darbus.

Po Stalino mirties (apie 1956 m.) Tarybų Sąjungoje prasidėjo šioks toks atšilimas. Spaudoje jau kartais buvo galima pamatyti žodį esperanto. Ir Petras Čeliauskas prisiminė savo vaikystės susidomėjimą šia kalba, savarankiškai ją išmoko ir tuoj pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą – prenumeravo spaudą esperanto kalba, kaupė biblioteką šia kalba, pradėjo dalyvauti esperantininkų renginiuose, pavyzdžiui, nuo 1975 m. Baltijos esperantininkų stovyklose ir kitur. Tačiau labiausiai jį traukė literatūra, vertimai, redagavimas. Tam, kad pramuštume geležinę uždangą leidybai esperanto kalba, po daugelio metų kryptingo darbo 1986 m. „Vagoje“ bendromis jėgomis pavyko išleisti P. Čeliausko meistriškai išverstą Eduardo Mieželaičio „Žmogų“. Taip prasidėjo jo itin aktyvi ir labai produktyvi literatūrinė veikla.

Lietuvoje nebuvo modernios ir populiarios knygos apie tarptautinės kalbos problematiką ir esperanto konkrečiai. Tad Petras Čeliauskas ėmėsi šio darbo. 1989 m. leidykla „Vyturys“ serijoje „Noriu žinoti“ išleido jo knygą „Nuo Babelio iki Esperanto“. P. Čeliauskas entuziastingai ėmėsi kitų vertimų. Dar viena jo meistriškai išversta knyga buvo Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Ją pavyko išleisti tik 2003 m. Kauno leidykloje „Ryto varpas“ lietuvių ir esperanto kalbomis.

Paskui buvo daugybė kitų verstinių knygų, pavyzdžiui, Vlado Mozūriūno „Legenda apie Vilniaus pilį“, Salomėjos Neries „Eglė – žalčių karalienė“, Maironio „Jūratė ir Kąstytis“, pasaka „Saulės vaduotojas“ ir kt. P. Čeliauskas vertė ir atskirus įvairių Lietuvos poetų eilėraščius, kurie buvo atspausdinti įvairioje periodikoje esperanto kalba. Tokių yra daugiau kaip 60, o jų autoriai – 24 Lietuvos poetai. Jo plunksnai priklauso ir kelios dešimtys (iš viso 86) lietuviškų dainų tekstų vertimų. Vertė ir iš kitų kalbų į esperanto, pavyzdžiui, yra išvertęs nemažai dvylikos baltarusių poetų eilėraščių, Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ fragmentus, Šotos Rustavelio „Karžygis tigro kailyje“ ištraukas. P. Čeliauskias yra vertęs ir iš esperanto į lietuvių kalbą. Lietuvoje buvo išleista vengrų rašytojo Ištvano Nemerės knyga „Uždaras miestas“ (1992 m.).

Vienuolika metų P. Čeliauskas gyveno Kaune (1995–2005) ir tuo metu redagavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“ („Lietuvos žvaigždė“). Ne tik redagavo, bet daugiausia užpildė ir jo turinį. Čia pasireiškė kaip puikus publicistas. Žurnalui jis parašė per 30 interlingvistinių ir esperantologinių straipsnių. Taip pat – daugiau kaip 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau pagal juos ir kitus straipsnius atsirado atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ („Lietuva per amžius“), kuri buvo išleista Kaune 2002 m. 2008 m. jis sudarė ir išleido išsamią knygelę „Bibliografio de Litoviaj Esperanto-eldonajhoj 1890–2006“ („Lietuvos Esperanto leidinių bibliografija 1890–2006“). P. Čeliauskas redagavo ir daugelį kitų autorių knygų, parengė daugybę smulkesnių leidinių.

2009 m. P. Čeliausko 80-mečio proga Lietuvos esperantininkų sąjunga jo garbei išleido kapitalinį leidinį „El mia Esperanta skatolo“ („Iš mano esperantiškos dėžutės“), į kurią pateko atskiromis knygomis neišleisti vertimai ir straipsnių esperantiška bei lietuviška tematika rinkinys (520 psl.).

Per 20 metų Petras Čeliauskas praleido prie savo darbo stalo sudarydamas didžiulį plačiausią Lietuvoje „Didijį lietuvių-esperanto kalbų žodyną“ (816 psl.), kurį Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-mečio proga išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras kartu su Lietuvos esperantininkų sąjunga.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, P. Čeliauskas dalyvavo aštuoniuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairiose šalyse. Jis yra pripažintas tarptautiniu mastu. 1997 m. gavo tarptautinę Grabovskio premiją, o 1999 m. buvo išrinktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos (Universala Esperanto-Asocio) garbės nariu. Jis yra vienas iš trijų visų laikų Lietuvos esperantininkų, kurie įeina į pasaulinę žymiausių esperantininkų enciklopediją.

Petro Čeliausko portretas nebūtų pabaigtas, jei nepaminėtume ir jo labai produktyvios veiklos gimtosios Švėkšnos labui. Susidomėjęs kraštotyra 1969 m. įkūrė Švėkšnos muziejų ir jam vadovavo iki 1997 m. Parašė ir išleido keletą knygų apie Švėkšną, tarp jų poezijos antologiją „Švėkšnos Lyra“ (2009), „Švėkšna atsiminimuose“ (2010) ir Švėkšnos enciklopediją „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ (2012). Už kraštotyrinę veiklą 1995 m. apdovanotas Šilutės rajono Sidabrinės nendrės premija. Lietuvos kraštotyros draugija 2000 m. jį išrinko Garbės kraštotyrininku. 2012 m. tapo šalies konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu Kaimo knygnešio kategorijoje.

Ir šiandien Petras Čeliauskas yra žvalus, kūrybingas ir nenuilstamai dirba toliau. Ant jo darbo stalo – dar vienas svarbus darbas – Lietuvos esperantininkų sąjūdžio istorija su enciklopedija.

Stiprios sveikatos ir naujų viršukalnių!

0

0