Žygiuodami partizanų takais mokosi istorijos

Vasario 16-oji – svarbi diena ne tik Lietuvai, bet ir jos istorijai. Ji davė pradžią Kovo 11-ajai, o svarbiausia – laisvai tautai. Šią dieną mini ir švenčia visi, kurie neabejingi savo Tėvynei, jos praeičiai ir ateičiai. Alytaus r. Butrimonių gimnazijos bendruomenė, prieš šešerius metus iš šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės gavusi Lietuvos trispalvę kaip įdomiausiai ir originaliausiai valstybines šventes švenčianti bendruomenė, tęsdama tradiciją, jau penktą kartą iš eilės visus savo narius pakvietė į patriotinį žygį partizanų takais.

 

Vasario 16-oji išaušo šviesi ir saulėta: iš pat ryto prie Butrimonių gimnazijos nešini tautine atributika rinkosi jaunieji šauliai – mokiniai. Juos čia pasitiko gimnazijos direktorius Valdas Valvonis ir socialinė pedagogė Ramutė Jablonskienė. Netrukus prie jų prisijungė svečiai – grupelė Jiezno seniūnijos jaunųjų šaulių. Visi kartu pradėjo žygį į Gojaus mišką Prienų rajone, Stakliškių seniūnijoje. Nors nuo gimnazijos iki Gojaus ąžuolo, kur buvo numatyta pirmoji stotelė, apie 9 km, jaunieji žygeiviai buvo puikiai nusiteikę ir pasiryžę nesunkiai juos įveikti. Nuotaiką kėlė trispalvės vėliavėlės ir noras išbandyti save – kai kurie tokiam atstumui pėsčiomis ryžosi pirmą kartą.

Kolonai pajudėjus, prie gimnazijos sugriaudėjo motorai – čia su savo transportu rinkosi Butrimonių keturračių klubo nariai, vadovaujami Daivaro Gudaičio. Trumpai pasitarę, patikslinę kelionės maršrutą ir detales, iškėlę valstybinę ir istorines vėliavas, motorizuoti žygio dalyviai taip pat pajudėjo Didžiojo Gojaus miško ąžuolo link. Kiti bendruomenės nariai, dauguma išklausę šv. Mišių, aukojamų Butrimonių klebono Juozo Bakšio, automobiliais ir autobusais rikiavosi paskui keturračius. Darni kolona netrukus pasiekė aikštelę netoli Gojaus ąžuolo (manoma, kad šis medis yra vienas stambiausių Europoje – apytikriai 400 metų amžiaus, apimtis – 6,2 m, aukštis – 33,40 m, tūris – 43 m³).

 

Prie Didžiojo Gojaus miško ąžuolo šviečiant pavasarėjančiai saulei, šiek tiek pavargę, bet linksmi, raustelėjusiais veidukais sukinėjosi jaunieji eisenos dalyviai, rinkosi vyresnieji. Šventės dalyvių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 101-ųjų metinių proga atvyko pasveikinti Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas ir kiti svečiai. Butrimonių gimnazijos direktorius V. Valvonis, šios akcijos sumanytojas ir iniciatorius, sveikindamas visus susirinkusius Vasario 16-osios proga minėjo, kad šiemet žygis organizuotas jau penktą kartą, o kai kurie jo dalyviai draugėn buriasi kasmet. Po sveikinimo kalbų, jauniesiems šauliams apkabinus Didįjį ąžuolą, direktorius pakvietė sudainuoti bendrą patriotinę dainą. Švelniai, melodingai ir labai nuoširdžiai nuskambėjo „Žemėj Lietuvos“, o dainos aidą sugėrė visais amžiais žmonių gerbiamas Gojaus miškas. Čia kadaise laikinus namus surado pokario partizanai. Stakliškių–Aukštadvario apylinkės – tai Dainavos, Tauro ir Didžiosios Kovos partizanų apygardų ribos.

 

Svarbus kiekvieno žygio akcentas – tradicija tapęs šiaurietiškas ėjimas. Sugrįžę į aikštelę, žygio dalyviai rengėsi žingsniuoti į kitą stotelę – atstatytos partizanų slėptuvės link. Bet prieš tai Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuro direktorė Dalia Kitavičienė kvietė atlikti keletą apšilimo pratimų, nes laukė beveik 4 km trasa vis dar snieguotu miško keliuku. Vėl rikiavosi keturračiai, jaunieji šauliai ir vyresnieji žygeiviai. Nešini trispalvėmis, pakiliai nusiteikę žygeiviai pasiekė vietą prie upelio, kur atstatyta partizanų žeminė.

Antroje žygio stotelėje, prie partizanų žeminės, žygio dalyviai senjorai padainavo patriotinę dainą, o netrukus pasirodė partizanai – gimnazijos teatro būrelio nariai: Lukas Sudvajus, Valentinas Straigis, Airidas Gudelaitis (vadovė Asta Daironienė). Jie suvaidino sceną iš čia besislapsčiusių, o vėliau apsuptų ir nužudytų Laisvės kovotojų gyvenimo. Lietuvos partizanų kovos su naujais okupantais Gojaus miške prasidėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį, tik ką Sovietinei armijai nustūmus vokiečius už Nemuno, pradėjus šeimininkauti NKVD vidaus kariuomenei. Tai buvo vienas pirmųjų bunkerių, Gojaus miške įrengtas 1944 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais. Butrimonių valsčiaus viršaitis Pranas Paulauskas 1944 m. rudenį organizavo partizanų būrius. Jis buvo išrinktas pirmuoju partizanų vadu, slapyvardžiu Šarūnas. Partizaninis judėjimas apylinkėse plėtėsi, apėmė tolimesnius kaimus: Vėžionių, Paliepių, Panemunės, Pelekonių ir kitus. Įvairių kaimų partizanai palaikė ryšius su Tauro rinktine. Tačiau į partizanų gretas įsimaišė išdavikų, kurie 1944 m. gruodžio 12 d. susprogdino bunkerį. Žuvo pirmieji partizanai, nesuspėję gauti slapyvardžių: Juozas Manarka, Jonas Nemeikštis, Aleksas Kamsiukas, Bronius Rubliauskas (www.partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm).

 

Prie atstatyto bunkerio žygio dalyvius Vasario 16-osios proga sveikino Lietuvos šaulių sąjungos Kauno šaulių 202-osios kuopos vadas Julius Proškus. Jis dėkojo visiems, neabejingiems Laisvės kovotojų atminimui, Prienų miškų urėdijos Verknės girininkijos eiguliui Mindaugui Miklušiui, pagelbėjusiam vykdant jo paties inicijuotus žeminės atstatymo darbus, džiaugėsi po daugelio metų galėjęs išreikšti pagarbą ne tik kitiems partizanams, bet ir savo tėvui, Lietuvos savanoriui, pasak dokumentų, kadaise čia stačiusiam bunkerį. Iš Gerulių kaimo kilęs J. Proškus trumpai nusakė savo šeimos istoriją: tėvas Pranas Praškevičius-Proškus, buvęs Lietuvos savanoris, dirbęs VSD tarnyboje, pasienio policijos pareigūnu Zarasų užkardoje, buvo šaulys, nuo 1935 m. grižo į Gerulių kaimą tvarkyti savo žemės, kurią gavo kaip savanoris. Niekada netoleravo komunistinės propagandos, todėl turėjo priešininkų. Dėl to buvo tardoma ir motina Marijona Proškienė. Netrukus po susišaudymo Gojaus miške jau gruodžio 24 d. į Proškų sodybą įvažiavo automobilis su azijietiškos išvaizdos kareiviais ir rusų karininku. Visą šeimą išvarė į kiemą, iššaudę gyvulius susikrovė į automobilį, o visus pastatus ir namą padegė. Tėvo buvimo vieta buvo išaiškinta 1946 m., jis represuotas kaip tėvynės išdavikas Tuskulėnuose. Pagerbę kovotojų atminimą tylos minute, žygeiviai pajudėjo į trečią stotelę.

 

Medžiotojų pavėsinėje žygeivių laukė vaišės, o kiek vėliau – malonios staigmenos ir prizai. Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuras kartu su Butrimonių gimnazija apdovanojo sveiką gyvenseną propaguojančius Butrimonių bendruomenės narius. Už bendradarbiavimą ir bendruomenės narių telkimą apdovanoti Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius ir Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas bei kt. Padėkota vyriausiajam žygio dalyviui Jonui Anušauskui, neseniai šventusiam 90-metį, bei jauniausioms patriotėms Medai Nijolei ir Vytautei Valaitytėms. Jauniesiems šauliams skirtos atminimo dovanėlės. Gimnazijos direktorius V. Valvonis dėkojo visiems, savo buvimu išreiškusiems tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, siūlė dar pabendrauti, pabūti prie laužo, pasiklausyti patriotiškų dainų.

Vakare į kultūros namus visus bendruomenės narius kvietė Butrimonių saviveiklininkai. Gimnazijos teatro būrelis parengė dokumentinį spektaklį „Partizanų takais“, keletą dainų pasipuošę tautiniais kostiumais atliko jaunimo ir jaunučių chorai (vadovė Neringa Valvonienė), šventinę nuotaiką kūrė šokių kolektyvas „Gojelis“ (vadovė Živilė Patinskaitė), dainavo vokalinė grupė „Crescendo“ (vadovė Laima Kalinauskienė).

 

Vasario 16-oji – išskirtinė šventė Lietuvai. Nuo pat 1918-ųjų tai kiekvienam lietuviui brangi data, primenanti valstybės tradicijas, įpareigojanti saugoti ir puoselėti laisvės viltį. Pasak lietuvių filosofo Vydūno, Tėvynė žmogui suteikia jėgų, ramybės ir tikėjimo, brandina žmoniškumą. Tik čia išmokstamos svarbiausios tautos istorijos pamokos. Vydūnas tautą lygina su augmenija: kiekvienas auga, žydi ir bręsta savajame žemės plote, taip ir kiekviena tauta yra bendruomenė savo Tėvynėje – čia gimsta, auga ir gyvena.