Vertingas indėlis į Lietuvos švietimo istoriją

Šešių moterų pavardės ir kuklus pavadinimas aprėpia išsaugotą ir preciziškai sudėtą šimto metų istoriją – Giedrė Lastauskienė, Rita Urnėžiūtė, Vilija Bartašienė, Birutė Jurgaitytė, Birutė Krajinienė, Giedrė Motiejuitė. Joniškio gimnazijos istorija (1919–2019). Tai gyvas žvilgsnis į prabėgantį laiką, tai pastangos įamžinti ir pratęsti vertingiausius dalykus, tai prasminga žinia ateičiai.

 

Algirdas Motuzas (Eimučio Bulotos nuotr.)

 

2018–2020 m. per Lietuvą nusirito pirmaisiais Nepriklausomybės metais įkurtų mokyklų 100-mečių banga. 2019 m. rudenį savo 100-metį atšventė ir Joniškio „Aušros“ gimnazija, kurią, tuomet vadintą Joniškio I vidurine mokykla, 1960 m. esu baigęs ir aš.

 

Džiaugiausi ir tebesidžiaugiu gražiomis dabartinių mokyklos vadovų, mokytojų, gimnazistų ir buvusių mokinių pastangomis šią sukaktį paminėti prasmingais renginiais. Tokių renginių, mano žiniomis, būta daugiau kaip dešimt, jie organizuoti vos ne visus praėjusius mokslo metus, o įspūdingiausias, daugiausia dalyvių sutelkęs renginys – gimnazijos 100-mečio šventė, surengta 2019 m. lapkričio 30 d.

 

Svarbus gimnazijos jubiliejaus akcentas – net trys šiai sukakčiai skirtos knygos. Pirmiausia minėtinas – buvusio šios mokyklos mokinio, Joniškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialisto, Joniškio krepšinio muziejaus įkūrėjo, daugelio knygų autoriaus, Leono Karaliūno parengtas nuotraukų albumas „Joniškio gimnazijai 100 metų“.

 

Jaukus ir mielas gimnazijos lituanistų sudarytas buvusių mokinių kūrybos almanachas „Tėkmė“. Šioje trijų dalių knygelėje aprėpiama mokinių kūryba nuo XX a. 3 dešimtmečio iki mūsų dienų. Joje randame žinomų žmonių – literatūrologo Algio Samulionio, operos solistės Sofijos Jonaitytės, aktoriaus Mindaugo Ancevičiaus, dailininko Egidijaus Godliausko ir kt. – mokyklinių metų kūrinių.

 

Norėčiau plačiau pristatyti trečiąjį jubiliejinį leidinį – solidžią knygą „Joniškio gimnazijos istorija (1919–2019)“. Esu vartęs ir skaitęs ne vieną panašios paskirties knygą, tačiau šis leidinys – išskirtinis. Tai buvusių mokinių dr. Giedrės Lastauskienės ir Ritos Urnėžiūtės bei dabartinių mokytojų Vilijos Bartašienės, Birutės Jurgaitytės, Birutės Krajinienės, Giedrės Motiejuitės bendro darbo vaisius. Knygą 500 egz. tiražu išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC). Su MELC man teko bendrauti leidžiant vadovėlius, „Žemės ūkio enciklopediją“, „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Šiuo leidiniu MELC dar kartą patvirtino, kad yra labai atsakingai rankraščius vertinanti ir preciziškai juos spaudai rengianti leidykla.

 

Kaip teigia viena iš knygos autorių, Joniškiečių draugijos „Sidabra“ prezidentė dr. Giedrė Lastauskienė, mintis rašyti savo mokyklos istoriją jai atėjo į galvą apie 2002 m. Ši idėja kilo pamačius, kiek ir kokios medžiagos apie gimnaziją galima rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Visus tuos metus dr. Giedrė Lastauskienė kaupė ir pildė savo archyvinės medžiagos rinkinį, juo remdamasi parengė straipsnių Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus leidžiamam žurnalui „Žemygala“. Konkrečių knygos rengimo darbų imtasi 2018 m. pabaigoje, paskatinus gimnazijos direktoriui Vidmantui Sutnikui ir, svarbiausia, gavus jo pažadą, kad knygos leidyba bus finansuojama iš buvusio gimnazijos mokinio, JAV verslininko Juozo Vilčiausko (Joseph Vilcha, 1923–2014) testamentu savo mokyklai skirtų lėšų.

 

„Joniškio gimnazijos istorija (1919–2019)“ savo sandara ir parengimo kokybe primena akademinį leidinį. Paminėsiu patirtą gerą pirmąjį įspūdį tik ją atvertus – nuotrauką priešantraštiniame puslapyje, vėliau pakartotą p. 28 su užrašu „Dažomas Joniškio vidurinės mokyklos pastatas“. Ji gyva ir daugiareikšmė, bylojanti apie laiko tėkmę, apie visų reiškinių trumpaamžiškumą žmogaus gyvenime, apie jo pastangas atnaujinti ir pratęsti tai, kas vertingiausia. Turėdamas nemažą patirtį rengiant mokslo istoriografijos knygas, pasidžiaugsiu dailininko Alberto Brogos ir iliustracijas spaudai rengusios Dalios Toliušienės pastangomis: paėmę glėbį senų, niekur neskelbtų nuotraukų, jie nuvalė nuo jų laiko dulkes ir suteikė progą šiuolaikiniams skaitytojams gyvai pažvelgti į gimnazijos istoriją.

 

Didžiausias darbas siekiant aprėpti visą mokyklos gyvavimo istoriją teko chemikei dr. Giedrei Lastauskienei ir lituanistei, MELC „Gimtosios kalbos“ žurnalo redakcinės grupės vedėjai vyr. redaktorei Ritai Urnėžiūtei. Joniškiečių draugijos „Sidabra“ senbuviai žino, kad tai ne pirmas bendras šių dviejų skirtingų profesijų ir skirtingų kartų moterų darbas. Jų leidybinio bendradarbiavimo pradžia – kartu su Genovaite Taure Zastarskyte parengta, puikiai iliustruota knyga apie Joniškio gimnazijos dailės mokytoją Juozą Vainauską ir jo brolį, baldų kūrėją ir medžio skulptorių Joną Vainauską („Juozas ir Jonas Vainauskai“, 2014).

 

Paskutinę knygos dalį, apimančią gimnazijos istoriją nuo 1990 m., parašė keturios dabartinės mokytojos, konsultuojamos buvusios mokyklos muziejaus vadovės lituanistės Reginos Šimkuvienės.

 

Knygos sandara ir skelbiamos medžiagos dėstymo būdas byloja apie rengėjų mokslinių publikacijų rengimo įgūdžius, o visas tekstas – apie redaktorės darbo patirtį, jautrų požiūrį į autorinį tekstą.

 

Knygos turinys išdėstytas labai logiškai: gimnazijos kūrimas, augimas ir raida susieti su Lietuvos Respublikos, Žiemgalos krašto, Joniškio miesto ir rajono žmonių gyvenimu įvairiais istorijos tarpsniais. Autorės neapsiriboja vien Joniškio gimnazijos istorija. Informatyvus, gausus primirštų ar visai nežinotų tarpukario švietimo istorijos faktų yra skyrius „Kitos Joniškio mokyklos tarpukariu“. Didelę informacinę vertę turi knygos priedai, kuriuose pateikiamos gimnazijos direktorių biografijos, pristatomi gimnazijos garbės galerijos nariai. Įspūdingiausias priedas – abėcėlinis visų nuo pat įsteigimo mokykloje dirbusių mokytojų sąrašas, kuriame nurodomi jų darbo šioje švietimo įstaigoje metai ir dėstyti dalykai.

 

Visi teiginiai ir išvados grindžiami kruopščiai dokumentuota archyvine medžiaga, pasakojimas iliustruojamas dokumentų ir spaudinių faksimilėmis, gimnazijos muziejaus eksponatų nuotraukomis, gimnazijos muziejuje ar privačiuose albumuose išsaugotomis fotografijomis. Gausios išnašos ir nuorodos atskleidžia rimtą mokslinį rengėjų požiūrį į skelbiamus teiginius ir pramina kelią tolesniems gimnazijos istorijos tyrimams. Į santūrų, faktais grįstą pasakojimą įpinama asmeninių atsiminimų fragmentų, spaudos publikacijų ištraukų.

 

Norėčiau pritarti buvusiam gimnazijos mokiniui, VDA profesoriui Juozui Galkui, kuris knygos sutiktuvėse „Sidabros“ draugijoje vasario 1 d. prisipažino šio leidinio ypač laukęs. Kaip ir jis, galiu sakyti, kad vartau knygą ir stebiuosi: viso to nežinojau, nors esu Joniškio krašto žmogus.

 

Manau, kad ši knyga teikia vertingos informacijos ir Lietuvos švietimo istorijos tyrėjams.

Linkiu knygos autorėms ir leidyklai sulaukti kartotinio leidimo. Remiu prof. Juozo Galkaus siūlymą paskutinėje knygos dalyje plačiau pakomentuoti sovietmečio realijas (dzeržinskiečiai, milicijos pagalbininkai, draugovininkai ir pan.). Šiuolaikiniam jaunimui šie dalykai be komentarų jau sunkiai suvokiami.

 

Džiaugiuosi, kad gimnazijos istorijos knyga įkvepia naujiems darbams. Jau minėtame „Sidabros“ draugijos susitikime kalbėta apie planus rengti atsiminimų knygą „Šimtas istorijų mokyklos šimtmečiui“. Pradžia jau yra – 2020 m. viena iš knygos bendraautorių – mokytoja Vilija Bartašienė apgynė magistro darbą „Alumnų įsitraukimo į gimnazijos veiklą motyvaciniai veiksniai“, o rinkdama jam medžiagą apklausė 26 įvairiose srityse daug nuveikusius buvusius mokinius.

 

Pritariu knygos autorių minčiai, kad mūsų mokykla buvo ir yra supratinga, skatinanti kurti ir mylinti… Tegul jinai tokia ir žengia į savo naująjį šimtmetį.