Tikiu – Lietuva bus tarp pirmaujančiųjų…

Šįkart, kaip ir prieš 7-erius metus, su Lietuvos biologijos mokytojų asociacija bendradarbiauti – paprasta ir malonu. Pokyčių, tiesa, čia įvykę… Asociacijos vadovą Romą Darafėjų pakeitė Vilniaus jėzuitų gimnazijos biologijos mokytojas Simas IGNATAVIČIUS, o ir pačioje asociacijos sudėtyje bei veikloje esama pasikeitimų. Apie visa tai ir visoje švietimo sistemoje vykstančius pokyčius ir kalbamės su naujuoju asociacijos vadovu. 

Kaip Lietuvos biologijos mokytojų asociacija veikia šiandien – po 7-erių metų?

Svarbus pokytis, įvykęs prieš metus, – atsisakėme daugybės „popierinių“ narių. Tai buvo drąsus žingsnis, sumažinęs narių skaičių, tačiau per daugybę metų asociacijoje buvo nusistovėjęs požiūris, kad narystė yra tik privilegijos be jokių pareigų.

Man būtų nelengva pasakyti, kaip asociacija atrodė prieš 7-erius metus, nes jos narys esu tik 4-erius. Tačiau per šį laiką matau aiškius pokyčius. Visų pirma, stipriai augame kaip organizacija. Šiuo metu mūsų veiklos administravimas, finansų valdymas, veiklų planavimas yra išties puikūs ir tuo galime didžiuotis.

Kitas svarbus pokytis, įvykęs prieš metus, – atsisakėme daugybės „popierinių“ narių. Tai buvo drąsus žingsnis, sumažinęs narių skaičių, tačiau per daugybę metų asociacijoje buvo nusistovėjęs požiūris, kad narystė yra tik privilegijos be jokių pareigų. Šiuo metu matome aiškius šio žingsnio rezultatus – asociacijos narių skaičius per metus paaugo beveik 10 proc. O daugelis naujų narių yra jauni mokytojai iš visos Lietuvos.

 

Vyksta ugdymo turinio kaita, kiek ir kaip Jūsų vadovaujama asociacija prie to prisideda?

Mokytojai visada norėtų prisidėti planuojant ir įgyvendinant pokyčius mokyklose. Nes būtent jie yra tie žmonės, kurie dirba su ugdymo turiniu. Šiuo metu mokytojų asociacijų vaidmuo ugdymo turinio kaitos procese yra labai mažas, norėtųsi ne tik neformalaus, bet ir nuolatinio dalyvavimo darbo grupėse, diskusijose. Asociacija vienija didelę dalį Lietuvos biologijos mokytojų, turime tikrai nemažą potencialą, kurį galėtume išnaudoti planuodami pokyčius.

 

Kokias esmines ugdymo turinio problemas įvardytumėte Jūs?

Kaip esminę ugdymo turinio problemą įvardyčiau per mažą lankstumą ir pokyčių stoką. Biologija yra besikeičiantis dalykas, todėl ir ugdymo turinys turėtų būti peržiūrėtas kas 5 metus, rečiausiai kas 7-erius. Šiuo metu turime nusistovėjusias programas, kurios nėra keičiamos, tobulinamos.

 

Kaip vertinate valstybinį biologijos brandos egzaminą, jo laikymo rezultatus? Ar šioje srityje matote iššūkių?

Šių metų valstybinio biologijos brandos egzamino užduotis buvo išties nesunki. Turime rekordinį šimtukų skaičių. Matome, kad beveik trečdalis laikiusiųjų biologijos egzaminą Vilniaus mieste gavo 86–100 balų įvertinimą, o tai yra tikrai geras rezultatas. Kita vertus, galima pastebėti ir tai, kad apie dvidešimtyje savivaldybių mokinių, gavusių aukštą įvertinimą (86–100 balų), dalis nesiekia nei 10 proc. Todėl čia matome daug kompleksinių problemų. Žiūrėdami į stipresnių savivaldybių pasiekimus, galėtume sakyti, kad egzaminą verta sunkinti ir kartelė gali būti keliama, tačiau netolygus mokinių pasiruošimas egzaminams Lietuvoje rodo, jog tai būtų didžiulis iššūkis kai kurių savivaldybių mokiniams.

 

Taip pat pastebime, kad daug mokinių biologijos egzaminą renkasi nesiedami savo ateities su gyvybės mokslais. Egzaminas šiuo metu yra nesunkiai išlaikomas be visiško pasiruošimo, o tai yra paranku tiems, kurių tikslas yra tik išlaikyti egzaminą. Egzaminas turėtų būti patvirtinimas, kad mokinys pasiekė kažkokį žinių lygį, o ne tik atėjo į egzaminą.

 

Pastebimas kasmet vis augantis norinčiųjų studijuoti mediciną skaičius, pasak Chemijos asociacijos vadovės, nemažai prie pasirinkimų prisideda mokytojai, tėvai ir, žinoma, tai lemia pačių mokinių siekiai… Kaip manote, galbūt gamtos mokslai tapo tiesiog įdomesni šalies mokiniams?

Kažkokių požiūrio pasikeitimo priežasčių nematau, turinys išliko tas pats, mokymo priemonės tos pačios. Manyčiau, kad mokiniai pradėjo tiesiog racionaliau vertinti darbo rinką, studijų perspektyvas. Valstybės pastangos sumažinti mokinių, besirenkančių socialinių mokslų studijas, skaičių taip pat buvo naudingos. Stebint šalies ūkį tampa akivaizdu, kad gyvybės mokslai yra perspektyvi studijų kryptis.

 

 

Bendraujate su daugybe Lietuvos biologijos mokytojų, dalijatės patirtimi. Kaip vertinate įtraukiojo ugdymo situaciją Lietuvos mokyklose? Ar iš tiesų visi mokiniai gali laisvai mokytis Jūsų dalyko – juk biologija praktinis mokslas, dažnai tenka išeiti už klasės ribų?..

Žinoma, įtraukusis ugdymas yra iššūkis visiems ugdymo proceso dalyviams. Tačiau biologija – tai mokslas apie mus supančią aplinką, kurią matome kiekvieną dieną, todėl negalime skųstis, kad patiriame didesnių sunkumų nei kiti gamtos ar tiksliųjų mokslų dalykai. Situacija biologijos pamokose tokia pati, kaip ir visoje švietimo sistemoje – turime tobulėti, stengtis ir keistis, kad kiekvienas mokinys galėtų laisvai mokytis.

 

Palyginti su pasauliu, Lietuvoje buvo dažnai pabrėžiama nepakankama mokymosi priemonių bazė, laboratorijų trūkumas ir pan. Kaip šiandien?

Sunku pasakyti, kaip atrodome pasaulio kontekste… Tarptautinių tyrimų duomenys rodo, kad, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, mūsų laboratorijos yra skurdžios. Tačiau žengti pirmieji rimtesni žingsniai siekiant pakeisti šią situaciją. Pradinės ir pagrindinės mokyklos bus bent iš dalies aprūpintos tyrimams skirtomis priemonėmis. Tai – puiki pradžia.

Turime suprasti, kad Lietuvoje yra labai neracionalus mokyklų tinklas. Aprūpinti kiekvieną mažą mokyklą šiuolaikiškomis priemonėmis galimybių neturime ir neturėsime. Visiškai išnaudojamos mokyklų laboratorijos gali būti tik tuo atveju, jei jose mokosi bent keli šimtai mokinių. Jei skirsime finansavimą mokykloms, kuriose yra tik kelios dešimtys mokinių, tai bus tik pinigų švaistymas. STEAM mokslo centrų kūrimas, kuris turėjo būti atsvara laboratorijų trūkumui, taip pat yra įstrigęs ir sunku pasakyti, kada tokie centrai galėtų pradėti veikti…

 

Kokias 10-mečio naujoves, atsiradusias biologijos mokymo srityje, vertintumėte kaip itin reikšmingas, o kokia kaita Jums atrodo nepasiteisinusi?

Labai džiaugiuosi, kada girdžiu, kad mokytojai vis dažniau pamokose naudoja išmaniuosius telefonus. Apie tokį technologinį proveržį dar prieš kelerius metus negalėjome net pagalvoti. Manau, kad išmanieji įrenginiai keičia ir turi keisti ugdymo procesą. Mokytojas turi padėti mokiniui išnaudoti išmaniųjų įrenginių galimybes, o ne drausti jais naudotis. Išmanieji įrenginiai – mūsų kasdienybė, mokiniai turi būti įgudę jų vartotojai. Jie turi suprasti, kad išmanusis telefonas yra kur kas daugiau nei socialiniai tinklai ar žaidimai.

Manau, kad perteklinis dėmesys buvo skirtas išmaniosioms lentoms. Daug mokyklų prisipirko šių įrenginių, bet jų potencialo neišnaudoja. Technologija greitai paseno, jas pakeitė kur kas kokybiškesni išmanieji monitoriai. Išmaniųjų lentų kainos buvo didžiulės, o mokinio šis įrenginys į ugdymosi procesą aktyviai neįtraukė. Bet reikia suprasti ir tai, kad nuspėti, kaip plėtosis technologijos, yra sudėtinga, todėl padaryti klaidų nesunku.

 

Lietuvoje sudėtinga situacija regima ir su mokytojų kvalifikacijos kėlimu… Kai prieš 7-erius metus kalbėjausi su tuometiniu asociacijos vadovu Romu Darafėjumi, jis minėjo, kad asociacija pati itin daug veikia šiuo klausimu. Kaip Jūs vertinate šiandieninę situaciją? Kokių kvalifikacijos kėlimo programų norėtumėte Jūs?

Galiu pasakyti, kad daugelis biologijos mokytojų yra nusivylę esančiomis kvalifikacijos kėlimo galimybėmis Lietuvoje. Daugelis siūlomų renginių ar kursų yra paviršutiniški ir neatitinka mokytojų lūkesčių. Atrodo, kad vyrauja nuomonė, jog mokytojui galima pasiūlyti bet ką ir jis bus patenkintas.

Asociacijos veikla ir toliau daugiausia liko nukreipta į mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Per paskutinius metus sugebėjome pasiūlyti net keturis renginius, iš kurių trys buvo suorganizuoti su aukščiausio lygio Lietuvos mokslininkais. Vilniaus universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Lietuvos mokslų akademija noriai bendradarbiauja, kartu galime suorganizuoti tai, ko reikia dabartiniam biologijos mokytojui. Dalykinių seminarų pasiūla Lietuvoje yra labai maža, todėl džiaugiamės, kad sulaukiame didelio susidomėjimo mūsų renginiais. Ir ateityje stengsimės mokytojams pasiūlyti aukščiausios kokybės kvalifikacijos kėlimo galimybes geriausiosiose Lietuvos mokslo įstaigose.

Manau, kad per ateinantį dešimtmetį Lietuvos mokyklų tinklas turės stipriai pasikeisti. Mažėjantis mokinių skaičius kai kuriuose regionuose natūraliai lems mokyklų skaičiaus optimizavimą. Mokytojui vidutiniškai teks didesnis mokinių skaičius.

 

Šiandieniniai mokiniai itin aktyvūs, nori eksperimentuoti, ieškoti, o kaip keičiasi biologijos mokytojas? Ar jis atranda tinkamų metodų, kad biologiją paverstų patrauklia ne tik gabiausiems? Iš kur semiasi patirties ir energijos?

Kalbant apie naujus metodus, kurie įdomūs mokiniams, būtina nepamiršti svarbiausio dalyko, kad rezultatas pasiekiamas tik per darbą. Mokytojui svarbu savo dalyką mokiniams pateikti įdomiai, parodyti asmeninį susidomėjimą dėstomu turiniu. Tik nuoširdžiai pats biologija besidomintis mokytojas gali sudominti ir mokinius. Įvairūs nauji metodai dažniausiai suteikia tik trumpalaikį poveikį.

Mokytojavimo patirtis gali atsirasti tik dirbant. Jokios studijos ar pamokų stebėjimai negali pakeisti tikro darbo su mokiniais ir to mokymosi, kuris vyksta susiduriant su kasdienėmis problemomis.

 

Kaip manote, kaip šiandien įgyvendinamas kompetencijų ugdymas mokykloje? Kaip jos pamatuojamos?

Kompetencijų ugdymo vertinimas yra labai sudėtingas ir neapibrėžtas dalykas. Šiuo metu kompetencijos beveik netikrinamos nei brandos egzaminuose, nei kasdieniame mokymosi procese. Kadangi kompetencijas vertinti yra sunku, mokykloje dažniausiai orientuojamasi į žinių atkartojimą ar taikymą.

 

Kokia Jūsų nuomonė apie etatinį mokytojų darbo užmokestį, kaip manote, ar jis susijęs su mokytojo prestižo kėlimu?

Manau, kad bet koks mokytojų nusiskundimų transliavimas žiniasklaidoje neigiamai veikia prestižą. Mokytojo prestižas yra susijęs su atsidavimu darbui, bendravimu ir kitais dalykais. Tačiau jei mokytojas yra užsiėmęs svarstymais dėl darbo sąlygų, jis negali kokybiškai atlikti savo pareigų…

 

Kokį Lietuvos švietimą regite po 10 metų? Kaip manote, kas iš tiesų pasikeis?

Manau, kad per ateinantį dešimtmetį Lietuvos mokyklų tinklas turės stipriai pasikeisti. Mažėjantis mokinių skaičius kai kuriuose regionuose natūraliai lems mokyklų skaičiaus optimizavimą. Mokytojui vidutiniškai teks didesnis mokinių skaičius.

Akivaizdu, kad jau netrukus susidursime su rimtu kompetentingų mokytojų trūkumu, ypač gamtos ir tiksliųjų mokslų disciplinų. Tai bus didžiulis iššūkis mokyklų bendruomenėms. Net ir dabar kartais yra sunku surasti tinkamus mokytojus, o naujų specialistų beveik neatsiranda. Vienintelis šios problemos sprendimo būdas bus investuoti į esamų mokytojų kompetenciją bei naujų specialistų atvedimą į švietimo sistemą.

 

Manau, kad ryškesnių kokybinių pokyčių galime tikėtis tik išsprendę šias problemas. Vien tik kosmetiškai lopydami visas švietimo sistemos spragas negalime norėti staigių pokyčių. Švietimo sistema – itin inertiška. Net po dešimties metų mokykloje vis dar mokysis dalis šiandieninių mokinių…

Vis dėlto į ateinančius 10 metų žiūriu optimistiškai, nors švietimo sistemoje turės būti daug pokyčių, ne visada malonių, tikiu, kad Lietuva sugebės savo švietimą iškelti tarp pirmaujančių pasaulyje.

 

Dėkoju už pokalbį.