Supertėveliai ir auklėtojai – liaukitės klausytis patarimų!

Kotryna Petraitytė

Straipsnius, knygas, tinklaraščius, forumus, komentarus, žurnalus – ką apie vaikų auklėjimą skaitysite šiandien? Patarimų, kaip auginti ir auklėti vaikus, dabar kaip niekada daug. Žmonija šiame amžiuje turtingesnė, labiau išsivysčiusi nei bet kada anksčiau, nors, paradoksas, skurstančiųjų skaičiuojama šimtais milijonų, bet, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų tikslas – iki 2015 metų perpus sumažinti pasaulinį skurdą – pasiektas penkeriais metais anksčiau.

„Prizoominus“ – Lietuvos ekonomika, išskyrus krizės metus, nuo Nepriklausomybės atgavimo augo kasmet, o „prizoominus“ dar arčiau – savo miestą, kaimą, kiemą, namus, tikriausiai kiekvienas pastebėtume gražių pokyčių. Matyt dėl to, patarimų kaip gyventi, kaip auginti vaikus, daugybėje šaltinių yra kiekvienu klausimu – o mes – galime gilintis (pageidautina tik, kad neužtruktų, tiesa?) ir, esą, viską galime atlikti tobuliau. Turėtų būti geriau, ar ne?

 

Deja. Vis dažniau tenka pastebėti, kad kažkas ne taip. Ne visai taip. Dažniau nei iš kas penkto jaunuolio tenka išgirsti, kad jiems ar jų pažįstamiems nustatoma nemiga, nerimo sutrikimas, panikos priepuolius, depresija. Po ranka turėti nerimą mažinančių vaistų darosi normaliau, nei kišenėje nešiotis ledinuką. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos skelbiamą informaciją, 4 proc. populiacijos šiuo metu serga depresija – nuo 2005 iki 2015 m. šios ligos atvejų penktadaliu daugiau, o kiekvieną minutę, šiuo metu, kažkur pasaulyje, savo noru iš gyvenimo pasitraukia vidutiniškai 2 žmonės – dažniausiai 15–29 metų amžiaus jaunuoliai. Užupio dramos teatro ir Vaikų teatro „Raganiukė“ režisierė Rita Urbonavičiūtė pokalbį apie šiuolaikinį vaikų auklėjimą reziumuoja linkėjimu – liaukitės klausytis patarimų!

 

Paradoksalu – patarimų daug, jie visi tikriausiai teisingi, tačiau paranojiškai optimistiško, gražaus ir sėkmingo žmogaus svajonė bliūkšta vos užvertus patarimų knygą. Kodėl klystame?

Čia ir atsakymas. Vaikus bandome auklėti pagal formules, greitai ir patogiai „iškepti“ žmogų, kuris vėliau savo sėkme „nuneštų“ visą pasaulį. To tikriausiai niekas nenorėtų pripažinti, bet tiesa ta, kad su formulių knygomis – lengviau. Nereikia būti pačiam ir elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi vaikas: „Kiek gali sėdėti tame telefone!“ – liepi, pats nusukdamas akis į „Facebooką“.

 

Pastebėjau, kad tėvai, žiūrėti spektaklių, dažnai vaikus palieka vienus. Galbūt tai – pirmoji klaida? Vaikų užsiėmimai, ypač tokie kaip spektaklis ar geras skaitinys, geriausiai išsipildo vaikui reflektuojant, analizuojant, tiriant. Tačiau jie, tarsi terapija ar geriausia gyvenimiška pamoka, veikia tuo atveju, jei tinkamai absorbuojami – taip, kaip po spektaklio pašnekesiu, matytą pasaką galėtų, turėtų padėti, absorbuoti, kartu spektaklį stebėjęs suaugusysis. Manau, kad kai kurie tėvai vaiko atvedimą į teatrą mato kaip galimybę kelias valandas ramiai apsipirkti ar atlikti kitus darbus? Neturėtų taip būti. Galbūt laikas susimąstyti, ar nebūtų verta pabandyti aprėpti mažiau – bet giliau? Palengva mokytis patiems ir vaikus mokyti. Kartu. Neskubant. Taip, kaip tik tau pavyksta, kaip ir tavo vaikui. Galbūt tada, jei nepasisektų, netektų panikuoti nei tėvams, nei vaikams: „o kaip čia taip man nepasisekė“. Nesėkmė! Ir ką? Tai brangiausia, tik man priklausanti nesėkmė, kuri nenutiktų niekam kitam. Manau, tuo ir gražus gyvenimas.

Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius Džordanas Petersonas (Jordan Bernt Peterson), garsus psichologijos knygų autorius ir lektorius, 6 valandas savo universitete skaitė paskaitą apie pasakos „Pinokis“ svarbą vaiko raidai – joje slypinčius archetipus, metaforas, žinutes. Šešios valandos – vienai pasakai. Tuo tarpu vidutiniškos asmenybės gali parašyti kelių puslapių „checklistą“, kaip ir kokiomis priemonėmis auklėti vaiką.

Juokinga! Visada maniau, kad kurti vaikams ar apie vaikus – didžiulė atsakomybė. Dar didesnė atsakomybė tą turinį jiems pristatyti. Vaikai informaciją renka tiksliai ir greitai, kaip kompiuteris, tad kiekviena „programa“, kurią jam įdiegsite, kažkur, bent jau pasąmonėje, liks greičiausiai visam laikui. Kodėl renkamės jiems į galvas kimšti abejotinos vertės turinį, kaip apie vieną pasaką galima šnekėtis valandų valandas, ką jau kalbėti apie, pavyzdžiui, spektaklio tai vienai pasakai pastatymą. Pirmiausia, būtina atrinkti tinkamą pasaką – aktualaus turinio parinkimas – tiesioginė suaugusiųjų atsakomybė, tada reikia ieškoti vaikams suprantamų ženklų, kurie juos sudomintų, o tuopat metu pastatyme pasėti gilios prasmės sėklą. Tai – ilgos valandos, ilgos dienos darbo. Jokiu būdu nesakau, kad reikia atitverti vaiką tobulumo siena! Tikrumo, reikia tvirto tikrumo, ir nuoširdumo sienos.

 

Toks būdas tiesiog patogesnis – perskaitykite ir išauklėsite vaiką vos per 3 minutes! Skamba viliojamai.

Tikrai, galima šitaip juokauti ir ironizuoti visą šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, tempą, paranoją. Tiesa, žmogaus dvasinei ramybei ir pusiausvyrai kaip oras reikalingas menas, meninė raiška, ne prabėgomis ir ne punktais surašytas ar susakytas sėkmės receptas. Gal truputis tylos? Tam, kad gyvenimui nukrypus nuo formulių ir planų, netektų pulti ieškoti nusiraminimo svaigaluose ar antidepresantuose.

 

Reiktų mokytis ne slopinti, o išsakyti, domėtis, ką skauda. Visai taip, kaip vaikams suprantama kalba, vaizduojama pasakose – tik drąsiai siekdami savo tikslo, perplaukdami jūras ir marias, nepabūgę raganų ir vaiduoklių – pasakų herojai pasiekia tikslą. Žinoma, dvasinė stiprybė ir drąsa išstovėti ir įveikti savo siaubus neįvyksta staiga, perskaičius papunkčiui surašytus patarimus. Užtat būtina su vaiku būti, leisti laiką, kartu analizuoti, tirti sėkmes ir nesėkmes, aplinką.

 

Galima sakyti, dabar, iš vaikų, o ir tėvų, atimama savarankiško stebėjimo ir pastebėjimo galimybė. Gimus vaikui pateikiamas „būtinų“ prekių sąrašas, žaislų krūvos, bukinanti televizija, trys būreliai, į kuriuos po pamokų, vaikas galbūt nė nenori eiti, o vėliau, akistatoje su savimi, pasirodo, prasiveržia depresija ir kančios šauksmu – nemyliu savo gyvenimo. Tačiau peršasi mintis, kad tai nėra nemeilė, juk, pažvelgus į socialinius tinklus, jauni žmonės, kaip niekad anksčiau, ištroškę dėmesio ir bendravimo.

Žmogus toks sutvėrimas – visada, visais gyvenimo periodais nori vienokios ar kitokios meilės. Tik visada tikros. O vaikai tokiems dalykams turi gerą uoslę, jie akimirksniu jaučia, kas tikra. Užtat dabar taip desperatiškai ieško pripažinimo socialinėse medijose – manau, jie sutrikę, kad to tikrumo likę mažai net dažnoje šeimoje ar artimame draugų rate. Tikiuosi, klystu.

 

Gal tai visai ne nemeilė, o pyktis, nukreiptas į save, supratus, kad pagal formules ir knygų punktelius gyventi nepavyksta? Žinoma, „neišėję į pasaulius“ vaikai to dar nepastebi – pyksta nebent tėvai. Užversti blizgančios tuštybės produktų, vaikai, kaip ir mes, kelio atgal neieško tol, kol gyvenimas „nepastato“ į akistatą su savimi. Tada pasirodo, kad tas perdėtas džiaugsmas, kuriuo vaikui bandėme pridengti ar paslėpti skausmą, atitolinti nuo nuobodulio, praradimo jausmo, pralaimėjimų, pasitraukia vos pasirodžius gyvenimo raganoms ir vaiduokliams. Tuo tarpu tikras, kokybiškas menas – turiu galvoje ir pasakas, teatrą – sąžiningas. Teisingas. O ir nieko pasakiško, iš tiesų, pasakų reikšmėse nėra – iš tiesų, jose slypį archetipai rodo grynų gryniausią tiesą – gyvenimas galiausiai stoja drąsiųjų, teisingųjų (sau ir kitiems), ištvermingųjų pusėn. Tai gal reikėtų nustoti stengtis visur būti super ir nerti į gyvenimą, skintis savo, tik sau suvokiamos sėkmės ir laimės kelio?

 

Minėtasis psichoterapiautas, paskaitoje apie „Pinokį“, kaip pavyzdį apie nepaneigiamą vaikų nuojautą, pateikė sūnėno sapną. Šis pasakojo susapnavęs piktą slibiną, kurį bandęs nugalėti. Nukirtus slibino galvą, jam išaugusios dar 8 siaubingos ugnį spjaudančios galvos. Vaikas prabudo rėkdamas. Psichoterapeutas stebėjosi nuostabia šio, kaip ir visiems vaikams būdinga stipria intuicija – viena po kitos, lyg iš pandoros skrynios, besiveržiančios kliūtys – ir yra tikrasis gyvenimas, tikresnis ir įdomesnis už beveik isterišką laimę garantuojančius patarimus. Ir tai nuostabu – drąsiems ir ryžtingiems – kliūtys nekliudo siekti tikslo, o padeda jį patikslinti, sukonkretinti, pakreipti teisingesne linkme. „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviru“, – taikliai parinkta 2020 metų Knygų mugės tema su Jono Meko citata. Kartu su vaiku bandyti, ieškoti, atrasti, prarasti, o praradus atrasti tai, ko nebuvo dienotvarkėje ar penkmečio plane. Siaubinga? Pabaksnokite tą siaubą pagaliuku ir pažiūrėkite, ar tikrai – greičiausiai ugnimi besispjaudantis nerimo slibinas tėra įsikaltos sėkmingo gyvenimo ir auklėjimo taisyklės.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *