Šimtmečio idėjos suburti

Sigita Mikalauskienė
,
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

„O jeigu kartais, po daugel metų,

Sueisim vėl, mieli draugai,

Tai mūsų gretos bus jau praretėję

Ir pasikeitę mūs veidai.“ (Jonas Aistis)

 

Šimtmečio išbandymai išgrynino „Aušros“ dvasią, atskleidė tikrųjų gimnazijos vertybių svarbą, o po visą pasaulį išblaškytų aušrokų troškimas sugrįžti į mokyklą tebelieka aktualus. Ruošdamiesi 100 laidų susitikimui suvokiame, kad tebeliekame atsakingi už gimnazijos vertybių puoselėjimą ir saugojimą ateities kartoms. Visus buvusius ir esamus šios mokyklos ugdytinius kviečiame susitikti balandžio 20 d. 15 val. Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiose.

 

Kauno „Aušros“ gimnazijos himno „Draugystė“ eilutės įpareigoja tęsti šimtmetį puoselėjamas tradicijas. Šiemet ypatinga proga – išleidžiama šimtoji abiturientų laida. Gražus sutapimas, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais šimtmečio idėja suburia ir aušrokus.

Puoselėjamų tradicijų svarba išskiria šią gimnaziją iš kitų Kauno mokyklų – tai pirmoji lietuvių gimnazija Kaune, darbą pradėjusi dar Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 m. lapkričio mėnesį). 1923 m., minint „Aušros“ laikraščio 40 metų sukaktį, ji pavadinta „Aušros“ vardu (1918–1919 m. laikinai steigėjos „Saulės“ draugijos garbei buvo vadinta „Saulės gimnazija). Gimnazijos istorija – www.ausra.kaunas.lm.lt/istorija/.

Baigusiųjų „Aušros“ gimnaziją iniciatyva Toronte pradėti rengti buvusių mokinių suvažiavimai, išleistos kelios knygos „Prisimenam „Aušrą“. Ši susibūrimo idėja, inicijuota anapus Atlanto, vėliau sutapusi su Sąjūdžio veiklos gairėmis, 1989 m. įtvirtino ne tik Tautinės mokyklos idėją, bet ir sugrąžino buvusį „Aušros“ vardą. 1940 m. nutrūkęs nepriklausomos Lietuvos laikotarpis paveikė ir švietimo idėjas, palaužė buvusių mokinių ir mokytojų likimus. Proveržį mokykla įgavo tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus sustiprintai dėstyti tapybą, grafiką, skulptūrą. Būtent meninė ugdymo pakraipa tampa itin reikšminga atkūrus nepriklausomybę ir 1998 m. įvirtinus gimnazijos statusą.

 

Nors šimtmečio išbandymai keitė mokyklos statusą, vardą, tačiau gimnazijoje ugdytos tradicijos tapo reikšmingos visai miesto bendruomenei, formavo Kauno miesto įvaizdį. Šioje mokykloje įtvirtintos tradicijos tapo pavyzdžiu kitoms ugdymo institucijoms. Nuo 1925 m., kai gimnazistams uniforma tapo privaloma, „uniformos mada“ pasklido po visą miestą: ji buvo privaloma ne tik per pamokas, bet ir koncertuose, teatre, viešuose renginiuose. Nors uniforma pagrįstai didžiuojamasi, bet gimnazijoje buvo ugdoma, kad ne drabužis puošia žmogų, o geri darbai. Todėl medelių sodinimo tradicija minima ne vieno aušroko atsiminimuose. Gražu, kad šių dienų gimnazija vėl atgaivino šią tradiciją – kiekviena išeinanti abiturientų karta per paskutinio skambučio šventę sodina savąjį medį.

 

Mokyklinis gyvenimas asocijavosi ne tik su griežta mokymosi sistema, ypač išpopuliarėjo mokykliniai vakarai ir pobūviai. Vieną jų – Šimtadienio šventę – mokiniai tebebrangina ir šiandien. Šeštadieniais rengiamų gimnazistų šokių išradingumą savo romane „Balta drobulė“ ironizuodamas aprašo Antanas Škėma: „Dūdų orkestras grojo suktinį, valsus, polkas, „Elytę“ (vietinį fokstrotą, kurį temokėjo) ir tango „Pantera“ laidotuvių maršo tempu.“ Šiame romane atgyja ne tik gimnazijos vakarėlių dvasia, bet ir visas šurmuliuojantis tarpukario Kauno bohemos gyvenimas. Tarpukariu išleidusi 500 abiturientų, gimnazija išsiskiria garsiais vardais: mokyklą baigė kompozitorius Konradas Kaveckas, poetai Jonas Aistis, Antanas Miškinis, rašytojas Antanas Škėma, archeologė Marija Gimbutienė, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, režisierius Gytis Padegimas, istorikas Edvardas Gudavičius.

 

Muzikos talentams puoselėti svarbi buvo tradicija lankytis operos teatro spektakliuose. Žymus dirigentas Rimas Geniušas prisimena, kad tos pamokos derėjo su moraliniu ugdymu, pavyzdžiui, prieš „Fausto“ spektaklį buvo patarta nežiūrėti į sceną per Valpurgijos naktį, bet verčiau nuleidus galvą klausytis gražios muzikos. Tarpukariu gimnazija buvo subūrusi savo orkestrą, kurio lydimi gimnazistai dalyvaudavo eisenose, didžiausia ir garbingiausia orkestro pareiga buvo groti per gimnazijos šokių vakarėlius. Šiandien mokykla pagrįstai gali didžiuotis gimnazistų choru „Aušrelė“, choristai ne tik rengia pasirodymus mieste, bet ir tampa respublikinių renginių laureatais.

 

„Jei pokario mokyklose būtų taip mokoma, kaip „Aušros“ gimnazijoje, nebūtų tiek neapykantos, nepagarbos žmogui, melo, abejingumo“, – teigia buvusi mokinė Eugenija Smilgaitė-Vaitiekūnienė. Šios mokyklos suformuotos pažiūros leido nepalūžti prasidėjus tarybinio laikotarpio represijoms, tremčiai, emigracijai. Dramatišku išbandymu tapo 1943–1944 m. m., kai Švietimo ministerija uždraudė išduoti brandos atestatus abiturientams. Tuomečio direktoriaus Felikso Treigio iniciatyva buvo padaryti atestato nuorašai ir šios laidos abiturientai nelegaliai gavo notaro patvirtintus dokumentus. Savotišku išbandymu tapo mokyklos rekonstrukcija 1968 m., kai pradėjus ketvirto aukšto statybas persikelti teko į Senamiestyje buvusios aštuonmetės mokyklos patalpas. Po rekonstrukcijos įstaiga tapo ne tik šviesesnė, erdvesnė, bet ir pirmoji mokykla Lietuvoje, kur sustiprintas dailės dalykų dėstymas.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.