Šapokiukas visur šapokiukas

Šiemet, kaip ir kasmet, sausio 26 d. į Utenos Adolfo Šapokos gimnaziją sugrįžo senieji šapokiukai. Mokiniai, dar prieš dešimtmetį ar vos prieš kelerius metus baigę gimnaziją, grįžo ten, kur krėtė išdaigas ir siekė pirmųjų savo gyvenimo tikslų.

 

Priešpiet svečiai buvo sutikti mokyklos direktoriaus, vėliau susitiko su buvusiais mokytojais, o norintieji vedė pamokas dabartiniams gimnazijos mokiniams. Gimnazistai susitiko su būsimais medikais, architektais, mokytojas, teisininkais ir kitų specialybių studentais bei keliais savo gyvenimo kelią jau atradusiais jaunuoliais.

Popiet tiek buvę, tiek esami šapokiukai skubėjo į gimnazijos biblioteką, kur vyko kasmetinis renginys „Šapokiukas visur šapokiukas“, kurį organizavo bibliotekos vedėja Vida Gudelienė, gimnazijos mokytojai ir mokiniai. Jį pradėjo Astos Dirmaitės smuiko melodija, gimnazijos direktoriaus Sauliaus Brasiūno įžanginė kalba ir gimnazistų surengtas vaidinimas – teismo procesas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kur dingo jaunieji šapokiukai. „Kaltinamieji“ trumpai papasakojo savo gyvenimo istorijas, įsimintiniausias akimirkas gimnazijoje ir, žinoma, netolimos ateities planus, kalbėjo apie studijas ir jų kokybę, dalijosi atrastomis gyvenimo tiesomis bei naujo, savarankiško gyvenimo sunkumais. Svečiai drąsino mokinius, kad nebūtina čia ir dabar rasti tikrąjį savo gyvenimo kelią, o likusieji šapokiukai, nepamiršę ir abiturientų, noriai dalijosi patarimais, samprotavimais ir palinkėjimais.

 

Vilniaus universiteto psichologijos programos studentas Karolis Didžiokas skatino abiturientus nebijoti išlipti iš savo komforto zonos, eiti į gyvenimo chaosą ir nebijoti suklysti, nes tik tai padeda žmogui augti ir ugdo jį kaip asmenybę. Taip pat jis pabrėžė, kad studijos ne tik suteikia aukštesnį išsilavinimą, bet ir padeda pažinti save, o tik gerai save pažįstantis žmogus gali puikiai pažinti kitus. K. Didžiokas teigė, kaip svarbu atrasti gyvenimo prasmę, nes be jos sudėtingose gyvenimo situacijose gali būti sunku.

 

Kosmetologė, grimuotoja Gintarė Vaitiekėnaitė, remdamasi asmenine patirtimi, teigė, kad gyvenime labiausiai užgrūdina universiteto ar kolegijos bendrabutis: „Pripratus gyventi mažame kambarėlyje su trimis žmonėmis, atrodo, kad viskas gyvenime lengva.“

Teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti Kristina Trinkūnaitė bei dar keli absolventai užsiminė ir apie gyvenimo mokyklą. Daugumai jų gyvenimo mokykla – sunkus darbas, kitiems – paprasti dalykai, tokie kaip pažinimas ar šeima. Kad ir kaip bebūtų, kiekvienoje mokykloje reikia stengtis ir siekti kuo geresnių rezultatų.

 

Nors renginys truko vos kelias valandas, per jį nuolat skambėjo muzikaliausių mokinių atliekamos dainos ir instrumentinė muzika. Tad grįžę mokiniai galėjo dar vieną vakarą jaukiai praleisti mylimoje gimnazijoje ir nesijausti svetimi. Pasibaigus renginiui, visi nusifotografavo, taip tarsi visam laikui įsiamžindami gimnazijos atmintyje. Galiausiai prieš išsiskirstydami dar sykį susėdo bibliotekoje ir besišnekučiuodami mėgavosi arbata, planavo kitų metų susitikimą.