Psichologinė parama šeimai – dalijamės patirtimi!

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Tęsiame temą

 

Paauglystė, mitologizuota ir reali, ne vienai šeimai sukelia klausimų ir išbandymų pačiomis įvairiausiomis temomis: kaip elgtis, kai vaikas nutolsta, mažiau atvirauja, kaip padėti jaunesniajam paaugliui priimti kūno pokyčius, kaip iš naujo įgalinti namų taisykles ir begalė kitų itin sudėtingų temų… Apie visa tai psichologas Evaldas Karmaza kalbėjo 9-ojoje švietimo sistemoje dirbančių psichologų mokslinėje konferencijoje.

 

PAAUGLYSTĖ ATEINA: PARAMA TĖVAMS PRIIMTI VAIKŲ POKYČIUS IŠPLĖSTINĖJE GRUPĖJE

E. Karmaza, psichologas, psichodramos terapeutas

 

Ilgą laiką svarsčiau, su kuo dirbti – mažaisiais ar paaugliais, bet mane įtraukė tėvai ir mokytojai, sakydami, kad man su paaugliais sekasi susikalbėti. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad paauglių pasaulis – paslapties pasaulis.

Iš pradžių paaugliai išbando mane, sakydami: „Aš parūkiau“. Stebi reakciją. Kai pamato, kad šiomis temomis su manimi galima kalbėti, tada atskleidžia savo „skaudulius“.

Paaugliams vienas sunkiausių dalykų – neužsimezgusi draugystė. Jiems tai prilygsta skaudžiam nukritimui, kai negali pakilti. Jeigu paauglys kalbina panelę, bet ji neatsako tuo pačiu – be galo skausminga. Taip pat skausmingos ir skyrybos su panele. Tėvams visa tai atrodo tarsi smulkmena. Dažnai paaugliai tesulaukia: „Na ir kas, kitą susirasi“, todėl jaučiasi nesuprasti.

 

Ėmiausi elgesio korekcijos grupių su paaugliais. Buvo nelengva, jie nuolat bandė mano ribas. Ne veltui sakoma: išmok būti savimi, būdamas su paaugliu. Kai ištveriamas šis etapas, būna lengviau. Po kurio laiko užsimezga santykis su jais. Būna atvejų, kai mamos klausia patarimų, kaip man pavyksta susikalbėti su jų vaikais, ką darau?..

Ir pats analizuodavau, ką gi aš dariau? Galvodavau, kad galbūt reikšmės turi mano metai? O gal lytis? Dabar žinau, kad lytis yra ir pliusas, ir minusas. Su mergaitėmis bendrauti man yra sunkiau. Paprastai jos turi prastą patirtį su vyriška gimine, todėl požiūris į mane būna atitinkamas.

 

Išplėstinė grupė

Tėvai kreipdavosi į mane su klausimu: „Ką daryti?“, tad ir kilo idėja – galbūt suvesti paauglius su tėvais ir viską išsiaiškinti. Viename renginyje tėvai atvedė paauglius „paprotinti“, bet aš ir jų paprašiau pasilikti. Tada suvokiau turintis vienu metu dvi skirtingos brandos grupes. Padariau du ratus: paaugliai per vidurį, o tėvai – aplink juos. Paradoksas – paaugliai daug atviriau kalbėjo apie tėvus. Įdomiausia tai, kad buvo aptarta labai daug įvairių temų ir apie visas galėjome kalbėtis.

Siūlau visiems išbandyti šį metodą, nes jis veikia. Žinoma, kartais siūlau jį stabdyti, nes galima užgauti šeimą. Pasitaiko, kai vienu metu į paviršių iškyla daug skirtingų dalykų, nebesilaikoma konfidencialumo ir kažkas gali likti įskaudintas. Mano tikslas nėra kažką įskaudinti ar apkaltinti.

 

Paauglio portretas

Jie – prieštaraujantys, nesaugūs, sunkiai palaikantys akių kontaktą, paaugliams būdinga frazė „ko žiūri?“. Per konsultacijas su paaugliais turite gerai suvokti, ar jiems akių kontaktas bus komfortiškas, ar galės jaustis jaukiai pats su savimi. Dirbant su paaugliais, yra gerai žiūrėti į kažką, bet ne vieniems į kitus. Kartais konsultacija pasivaikštant su paaugliu veikia geriau, nei sėdint klasėje. Ir tik tada, kai jie ima manimi pasitikėti, sugrįžtame prie įprasto bendravimo formato. Vienas iš variantų yra trikampio konsultacijos, kai žiūrime į lentą, kurioje piešiame, rašome.

Dar vienas paauglių bruožas – nori išmėginti viską, ko jiems negalima: lošimus, alkoholį, narkotikus ir t. t. Blogiausia, kad jie net negali paaiškinti, kam jiems to reikia. Klausiu, ar tu norėjai pasiųsti kažkokią žinutę, bet jis negali atsakyti. Aš visa tai vadinu „šuoliu iš balkono“: nesvarbu, kas bus, gal pavyks…

Paaugliai gyvena savojo „aš“ paieškose ir, kai jaučia, kad blogai, viską aplink save sprogdina. Paauglystė yra vienas sunkiausių išbandymų tėvams. Paprastai protestas ir tampa jų dalimi, o žodis „ne“ – charakterio bruožu.

Pirmoji paauglystė būna maždaug 3 metų, kai mažieji protestuoja, išmėgina ribas. O antroji – maždaug 4–5 klasėse. Paaugliai, peržengę ribas, dažnai atsitveria tyla, o kartais netgi sako, kad tai ne jie darė. Dar vienas būdingas paauglių bruožas – aktyvūs hormonai, reaktyvumas. Tačiau turiu pastebėti, kad reaktyvumas būdingas ir daugeliui suaugusiųjų.

 

Viena sunkiausių užduočių paaugliui – apibūdinti save 5 žodžiais. Aš jiems sakau: užduosiu 5 klausimus – ir tai yra itin geras pirminis pokalbis. Klausiu: kas tu toks? Dažniausiai jie sumini vardą ir pavardę, bet tada aš ir vėl klausiu, o kas tu toks? Ir taip 5 kartus. Nerasdami savo identiškumo, paaugliai save atskleidžia per įvaizdį: auskarai, skustos galvos, apranga ir pan.

Kartais su paaugliais gerai pokalbius pradėti ne nuo to „kas tu toks?“, o „kas yra tavo?“, „kur tavo vieta?“… Tada ir pasigirsta: laiptinės, rūkyklos, parkeliai, pakampės… Namuose paauglių vieta labai dažnai būna lova. Ten jie gali susisukti ir jaustis saugūs. Ir, žinoma, internetas. Viena didžiausių dilemų man, ar leisti paaugliams naršyti pokalbių metu. Lyg ir derėtų neleisti, bet jaučiu, kai tai uždraudžiu, netenku jų.

 

Bendraujant su tėvais ir paaugliais svarbu aptarti, kas yra mitas, o kas tiesa, kalbant apie paauglius. Sudariau mitų sąrašą. Pavyzdžiui, nuolat besikeičiančios mintys. Bet tai būdinga apskritai visiems žmonėms, betyrinėjant suaugusiuosius pastebima ta pati tendencija. Sunkus, agresyvus elgesys – taip pat tik mitas, nes mes į paauglius daug rimčiau reaguojame. Suaugusieji elgiasi labai panašiai. Priskiriame paaugliams padidėjusią agresiją, nors iš tiesų jos nėra.

Apskritai paauglystė yra psichologų sukurtas terminas per pastaruosius pusantro šimto metų. Dažnai atsiranda ir kita problema, kai tėvai stebi ir laukia vaiko paauglystės, o jos vis nėra. Sūnus ar dukra tiesiog sėdi namuose. Pavyzdžiui, vienuoliktokas įlenda pas mamą į lovą, prisiglaudžia ir guli. Mama reaguoja, kad tai lyg ir nėra normalu. O iš tiesų tereikia suprasti, kad kiekvienas vaikas individualus. Jeigu aš sakyčiau, kad mūsų auditorijoje yra vienas labai keistas žmogus, apsidairykite. Esu tikras, kad kiekvienas jį rasite, lygiai kaip ir rastumėte vieną „patį normaliausią“. Viskas priklauso nuo asmeninio matymo.

 

Du mitai paauglių gyvenime itin stipriai pasikartoja: amžinas gyvenimas, kai paaugliui atrodo, kad ir ką darytų, jis vis tiek liks gyvas. Jie net savižudybę suvokia taip, lyg jie nusižudys, o paskui vis tiek pratęs pokalbį. Šio mąstymo pakeisti nepavyks, tai yra esminė žinutė tėvams. Mūsų uždavinys ne apsaugoti paauglius nuo visko, bet gebėti su jais kalbėtis apie viską. Kažkaip reikia jiems pasakyti, kad prieš ką nors darydami pasitartų su savimi, paklaustų savęs, o ne draugų, ar nori vienaip ar kitaip elgtis. Patirtis paauglius augina.

Kitas mitas – amžino žiūrovo fenomenas. Jam atrodo, kad ir kur eitų, visi į jį žiūri. Dėl šios priežasties paaugliams – vis sunkiau atsakinėti prieš klasę. Mokytojams rekomenduoju leisti paaugliams pasirinkti atsiskaitymo formas, nes prieš klasę jie gali neatskleisti savo gebėjimų.

 

Taip pat noriu pristatyti 3 mitus, kuriuos suformavo žiniasklaida. Vienas iš jų – kad paaugliams nuolat reikia kažkur eiti. Jie tai vadina „varom!“. Nežinodami kur, jie nuolat kažkur „varo“. Paauglius įkvepia vaizdo klipai, kuriuose važiuojama, elgiamasi neaišku kaip ir dėl ko. Toks tam tikras laisvės pojūtis.

Dar vienas mitas – draugų skaičius. Paaugliai pažįsta visą pasaulį, jie su bet kuo pasisveikina. Dabar visa tai persikelia į socialinius tinklus ir jiems atrodo, kad ten privalo turėti šimtus draugų. Iš tiesų vaikai yra uždaresni ir 2 draugai jiems yra daugiau negu užtenka.

Ir dar vienas mitas – priverstinis intymumas. Tai labiau priimta panelėms, nors vaikinai labai stipriai jas vejasi. Visa tai siejama su vis daugiau atidengta oda. Čia labai svarbu perstumti akcentą nuo seksualumo link kūrybiškumo – „ką tu nori apie save pasakyti?“.

Apie visa tai kalbėtis, girdint tėvams ir paaugliams kartu, yra puiku. Auginant paauglius, tėvams sunkiausias iššūkis – neaiškinti. Jų ausys turi dirbti labiau nei burna. Sveiki atvykę į paauglių pasaulį!

 

Kaip vyksta grupiniai užsiėmimai?

Paprastai vykdomas maždaug 90 min. trukmės vienas susitikimas per savaitę. Galima eiga:

  • Visi bendrame rate (arba U forma, jei naudojama „temos scena“). Pasirenkama tema. Pristatymas. Pirmosios nuomonės.
  • Ratas rate. Aktyvinama viena grupė. Rekomenduojama pradėti nuo vaikų / paauglių (papildoma – vaidmenų apsikeitimas).
  • Atskiri ratai pasitarimui (papildoma, ypač jei jautrios temos).
  • Susitikimai grupelėse. Kai vaikai susitinka su savo tėvais.
  • Vieno atvejo analizė. Viena šeima dalijasi, kitos – paremia.
  • Apibendrinantis ratas. Paskutiniai pasidalijimai. Palinkėjimai sau.

 

Užsiėmimams rekomenduoju turėti keletą parengtų frazių su paaugliams priimtinais terminais. Galima turėti parankinių knygų, kuriose galite atrasti reikiamų minčių temoms plėtoti.

Per susitikimus vaikams leidžiu užduoti klausimus anonimiškai, t. y. parašyti ant lapelių, tai itin pasiteisinantis sprendimas. Viena iš svarbių temų – kūno pokyčiai, branda. Paaugliams kalbėtis su tėvais apie savo kūną – be galo sunku.

Dažnai rekomenduoju tėvams leisti paaugliams pasirinkti, kada eis miegoti. Paauglys turi pasirinkti ir žinoti, ką darys, jeigu truks miego. Jeigu neturi gero atsakymo, reikia pripažinti, kad jis dar šios laisvės nepasiekė.

 

Taigi, kuo išplėstinės grupės yra naudingos? Paaugliai ir tėvai mato daug pavyzdžių, kaip galima kalbėti, spręsti iškylančius iššūkius. Grupėje lengviau išreiškiamos sudėtingos temos. Tėvai mokosi iš kitų tėvų. Didesnė tikimybė sulaukti empatijos. Svarbiausia, kad tylintys irgi auga! Galima atrasti daug teigiamų bendravimo grupėse pusių. Raginu išmėginti.

Viršelyje James Sutton (unsplash,com) nuotrauka

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *