Psichologės nuomonė apie tėvų vaidmenį mokantis namuose: atsakomybės vaikai mokosi iš suaugusiųjų

Mokslininkai yra nustatę, kad siekiant suformuoti naują įprotį, būtina pakartoti veiksmą bent 20 kartų. Maždaug tiek darbo dienų mokyklose jau vyksta nuotolinis ugdymas, kai kuriose ugdymo įstaigose – net ilgiau, todėl ir vaikai, ir mokytojai jau turėjo spėti priprasti prie pasikeitusios aplinkos. Tiesa, šie pokyčiai ne patys lengviausi ir mokinių tėvams. Dalis jų skundžiasi, kad niekaip nepavyksta suderinti vaikų ugdymo ir darbo namuose, kiti prisipažįsta, kad taip pasikeitęs gyvenimas kelia šeimoje konfliktus ir greit išves iš proto.

 

Psichologė Asta Blandė, knygų serijos „Išlikimo gidas tėvams“ (leidykla „Šviesa“) autorė, nuolat bendradarbiaujanti su šalies mokyklomis ir ugdymo priemonių kūrėjais, atvirame interviu išsakė, į ką tėvams svarbiausia atkreipti dėmesį, norint sukurti namuose kuo ramesnę aplinką ir motyvuoti vaikus rūpintis nuotolinėmis užduotimis savarankiškai.

 

Įvedus nuotolinį mokymą tėvams teko didelė atsakomybė prižiūrėti, kaip namuose vyksta ugdymo procesas. Tai – nauja patirtis visiems, kuo ji ypatinga?

Šis laikas išties ypatingas. Tokiu laikotarpiu galima daug ką suprasti, įvertinti iš naujo, išmokti… Arba supykti ir pykti – taip ilgai, kad taps sunku ir pačiam, ir kitiems.

Šiuo metu nelengva dalyti patarimus, nes pati būdama mama ir augindama ikimokyklinukę ir trečiokę, suprantu daugelį tėvų, ką jie patiria. Pastebiu, kad visas ankstesnis tėvų įdirbis mokant vaikus mokytis ir formuojant pareigos, atsakomybės, savarankiškumo įgūdžius, šiame etape labai aiškiai atsiskleidė. Jo stoka – taip pat. Dėl to ir aš, kai kuriose situacijose, jaučiuosi likusi „po pamokų“ ir ruošiu neatliktus savo, kaip mamos, namų darbus. Padėdamas man, grįžęs iš darbo, tokių „namų darbų“ gauna ir vyras.

Jei vaiko mokymosi problemos neįsisenėjusios, o motyvacijos stoka atsirado tik mokantis nuotoliniu būdu – panašu, kad reikės eksperimentuoti. Adaptacijos laikotarpis dar nepasibaigė ir gali užtrukti nuo kelių savaičių iki pusantro mėnesio. Todėl žodį „eksperimentas“ sau ir šeimos nariams kartoju keliolika kartų per dieną.

 

Kaip vaikus „priversti“ atlikti užduotis namie, jeigu jie nenori mokytis, spyriojasi, o pasodinti prie stalo – nedirba, vos gimdytojai nebestovi šalia? Kas galėtų padėti?

Tėvams, kurie susiduria su tokiais sunkumais, šioje situacijoje vertėtų prisiminti keturis svarbiausius dalykus.

Pirma: prievarta yra ginklas, kuriuo skaudžiai susižeisite patys ir sužeisite savo vaiką. Vietoje to, kurį laiką galima pabūti šalia ir nuraminti vaiką ar pasiūlyti pagalbą. Šalia – tai ne prie to paties stalo, o netoliese, dirbant savo darbus ar užsiimant buities reikalais. Dažnai susierzinę, įpykę tėvai stebisi, kad vaikas neklauso ir priešinasi. Paklauskite savęs, kodėl.

Antra: jūsų lūkesčiai gali neatitikti vaiko galimybių. Jei norite, kad jis imtų mokytis kur kas geriau nei mokykloje – sunku įsivaizduoti, kad tai įvyktų. Stebėkite, kur ir kokią kartelę keliate. Atminkite, kad vaikas vertingas net tada, kai mokosi vidutiniškai ar dar žemesniu lygiu. Svarbu, ar jis turi galimybę dėti pastangas ir matyti jūsų pastiprinimą, kai užduotis atlieka pagal savo galimybes.

Trečia: diena ramesnė, kai vaikui aiški jo rutina – kada skiriamas laikas bendrauti su mokytoju, kada pertraukos, kada kita veikla.

Ketvirta: darbo dienos eigoje, prisiminkite pasiūlymus: „Pabandom bent trumpam pasižiūrėti…“, „O gal darom taip…“, „Siūlau eksperimentą…“, „Įsivaizduok, kad esu tavo mokytoja, duok žinoti, kas tau neaišku, o aš pabandysiu pademonstruoti tai, ką suprantu“. Tėvai gali pasitelkti įvairių priemonių skirtų sudominti vaikus: pavyzdžiui, „Smagiosios edukacijos“, papildomo ugdymo leidinių, uždavinynų, kuriuose mokymuisi skirta informacija pateikiama įdomesne forma. Tai gali labiau įtraukti ir sudominti vaikus mokymosi procesu.

 

Kaip, norint sukurti tokią rutiną, tėveliams geriau susiplanuoti savo dieną? Kada geriausia skirti dėmesį vaiko mokslams, kad netektų tam gaišti visos dienos?

Praktika rodo, kad darbingiausias laikas – pirmoji dienos pusė. Jei yra galimybė, šiuo metu ar iki popietės, atsižvelgiant į vaiko amžių ir paskirtas užduotis, rekomenduoju skirti laiką mokslams. Vis dėlto ne visi gali taip lanksčiai planuoti savo dieną. Vadinasi, reikės kartu su visa šeima susitarti, kaip atrodys jūsų diena: kada vaikas gali dirbti savarankiškai, o kada prireiks jūsų pagalbos ar priežiūros.

Jei pavyksta, vaiko dienotvarkėje reikia numatyti šias veiklas:

1. Laikas, skirtas bendrauti su mokytoju nuotoliniu būdu (pamokų laikas).
2. Savarankiško užduočių atlikimo laikas (namų darbų laikas).
3. Pertraukos. Jų metu – poilsis, šiltas ar vėsus gėrimas, užkandis, pokalbis, trumpas pajudėjimas.
4. Laikas su šeima: valgio metas, pašnekesiai (tik ne apie pamokas ir mokymąsi).
5. Asmeninis vaiko laisvalaikis: kai jis atlieka mokyklines užduotis ir, pabrėžiu, tik tada gali užsiimti laisvalaikiu.

 

Nemažai tėvų šios ugdymo misijos karantino metu ėmėsi su dideliu entuziazmu, tačiau vis dėlto, kur yra riba, kai tėvai turi padėti ir kai turi leisti vaikui klysti, galbūt net neatlikti užduočių ir pajusti pasekmes?

Tėvai, kurie iki šiol domėjosi vaiko mokslais ir ieškojo šiuo klausimu išeičių, tą ribą puikiai žino. Kita vertus, dar ir nuo amžiaus priklauso, kiek šiame procese tėvai bus įsitraukę. Jei vaikas pradinio mokyklinio amžiaus, manau, kad tėvai turėtų siekti, jog užduotį atliktų savarankiškai, net jei daro tai neteisingai. Suprantu, kad tai siekiamybė, nelengvas darbas. Bet atsakomybės vaikai mokosi iš mūsų. Jei kalbėtume apie paauglius – jie elgsis taip, kaip išmoko iki šiol, tad susidūrę su sunkumais, jau kalbamės apie konkrečios šeimos problemas, ir jiems skirtą pagalbą, nuoseklų darbą. Todėl jei sunku, ieškoti specialisto pagalbos galima dabar – daug mano kolegų sėkmingai dirba konsultuodami nuotoliniu būdu.

 

Kartais ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Kaip tėvams susivaldyti, kai jie mato, kad kantrybė senka, balso tonas kyla, o vaikas nesimoko arba nesupranta?

Pertrauka ir dėmesio perkėlimas į kitą trumpą ir malonią veiklą – viena iš išeičių. Pripažinkite savo emocijas ir pasakykite, kad ir jums reikia pertraukos ir atokvėpio. Antraip atrodys, kad mokslai ir vaikas kalti dėl jūsų nekantrumo ar pakelto tono. Todėl, kai jums nelengva, pabandykite įsivaizduoti, kad nelengva ir vaikui, kuriam stinga brandos suprasti suaugusiųjų pasaulio dalykus.

 

Šiuo metu tėvai patys jaučia nerimą. Kaip nugalėti viduje kirbančią baimę, kad tavo vaikas atsiliks ir negaus visų reikiamų žinių, o gal blogai pasiruoš egzaminams, kurie net nežinia, kada ir kaip vyks?

Štai čia jau atsiskleidžia mūsų vertybės: jei mano vaikas išmoks mokytis kitaip, jei su šeima atrasime naujų būdų spręsti konfliktus, įveikti nuovargį, nerimą, pyktį, jei rasime laiko padrąsinti ir pasirūpinti vieni kitais – tuomet egzaminui bus pasiruošusi visa šeima. Galima vaikams pasiūlyti papildomo mokymosi priemonių, skirtų kartoti kurso medžiagą ir ruoštis egzaminams – taip bus ramiau, kad reikalinga informacija neliko nežinioje, tačiau tikrai nereikia persistengti ir perskaityti visų įmanomų knygų.

 

Tuomet, kaip geriausia kurti pozityvią atmosferą, kad pamokų ruošimas ir mokymasis namie nebūtų pati blogiausia vaiko dienos dalis?

Pozityvi atmosfera susijusi su požiūriu į pokyčius, emociniu fonu, galimybėmis namų erdvę paskirstyti aiškiai, kad visi žinotų: kas, kada bei kokia tvarka namuose vyksta. Jei jūsų nusiteikimas tvirtas ir ramus, namuose vieni kitus remiate, drąsinate, randate būdų atsipalaiduoti – tuomet atmosfera bus palanki. Tačiau puikiai suprantu tuos, kuriems šie pokyčiai atnešė tiek daug klausimų, jog išlikti ramiam, kol kas pernelyg didelis iššūkis. Vaikai į jūsų būseną taip pat reaguoja ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Ar tiesa, kad vaikams labiau patinka elektroninės užduotys, tokios kaip „Eduka Klasė“ ir kitos edukacinės svetainės? Gal verta jas palikti pabaigai – tarsi „desertui“? Kokiu eiliškumu reikėtų atlikti užduotis, nuo lietuvių kalbos, iki fizinių pratimų ir kūrybinių darbelių?

Būtų puiku, jei namuose atliekamų pamokų veikla keistųsi: pokalbiai, savarankiškas darbas pratybose ar su papildomo ugdymo leidiniais, truputis judesio, tuomet elektroninės užduotys „EDUKA klasėje“ ir panašiai. Veiklos kaita – pagrindinė dėmesio išlaikymo sąlyga. Jei daug laiko reikia praleisti tik prie kompiuterio – randasi emocinis nuovargis, neigiamai veikiantis motyvaciją, lygiai taip pat įvyksta ir priešingu atveju, kai tenka dirbti vien prie sąsiuvinio ir nėra kaip nuo jo atitraukti akių.

 

Ką patartumėte tėvams, kad dėmesį vaikams pavyktų paskirstyti taip, jog tai nebūtų vien tik namų darbų ruošimas?

Labai tikiu tėvų intuicija ir žinojimu, kada mano vaikui jau yra per daug. Tai rodo jo emocijos, elgesys, kalbėjimo tonas, kiti nuovargio ženklai. Jei šiuo sunkiu metu, užuot nuoširdžiai ir atvirai kalbėjęsi, bandydami pažinti, padėti ir kūrybiškai spręsti, matysite tik užduotis, pamokas ir įvertinimus – aukosite tarpusavio santykius. O juos atstatyti gali būti daug sudėtingiau nei pasivyti sunkiau išmokstamą medžiagą. Todėl kviečiu tėvus nenuvertinti savo ir vaikų jausmų bei teikti pirmenybę nuolat kurti ir puoselėti pasitikėjimu, pagarba ir geromis emocijomis grįstus tarpusavio santykius.