Pilietiškumo iš vadovėlių neišmokstama!

„Laisvė – tai yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui, laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė, ji aukštesnė už gerovę.“ (Adolfo Suárez)

 

Prieš daugiau nei 100 metų susiklosčiusi istorinių įvykių grandinė Lietuvai lėmė laisvę ir nepriklausomybę. Tuo šiandien ir džiaugiamės, minėdami Vasario 16-ąją – valstybės atkūrimo dieną. Šių dienų jaunoji karta – nepriklausomos Lietuvos vaikai, kurią globalėjančiame pasaulyje vis dažniau pavadiname pasaulietine karta. Tad be galo svarbu su jais ne tik kalbėtis apie pilietiškumą, patriotiškumą, tautiškumą, bet ir skiepyti visa tai kaip pamatines vertybes.

 

Pilietiškumo ugdymas – Alytaus miesto savivaldybės švietimo prioritetinė kryptis. Šiuo keliu eina ir Alytaus Putinų gimnazija.

Gimnazijos direktorė Daiva Sabaliauskienė sakė, jog pilietiškumas gimnazijoje suprantamas kaip vertybė. „Bendruomenės požiūris į pilietiškumo supratimą atsiskleidžia dalyvaujant renginiuose, savanorystės veiklose, organizuojant pilietines akcijas. Formalųjį ugdymą pastiprina nefomalusis. Šalia pilietiškumo, istorijos, literatūros pamokų, mokiniai renkasi Jaunųjų šaulių klases, lyderystės kursą (skirtas III–IV kl. mokiniams), socialinio verslumo mokyklą bei DofE (angl. The Duke of Edinburgh’s International Award) savanorystės programą“, – pilietiškumo ugdymo pasirinkimo galimybes pristatė vadovė, pridurdama, jog jau III-oje gimnazijos klasėje juntama jaunųjų šaulių ūgtis: šie mokiniai atsakingiau žiūri į savo karjerą, atkakliau siekia tikslų.

 

Pasak Alytaus Putinų gimnazijos Id ir IId klasių vadovo Gintaro Kličiaus, ugdant vaikų pilietiškumą, svarbi ir šeima, ir mokykla, nes visa nedaloma aplinka formuoja jauno žmogaus mąstymą.

„Pilietiškumas nėra išmokstamas iš vadovėlio. Tokie gyvenimo įgūdžiai įgyjami per veiklas. Kartais tikrą pilietį gali išugdyti ir mokytojai, jeigu jiems rūpi vertybės ir geba jas įskiepyti jauniems žmonėms. Gimnazijoje kaip tik tai ir bandoma padaryti. Mokiniai dalyvauja viešuose renginiuose: valstybinių švenčių minėjimuose, žygiuose, akcijose bei pilietinio ugdymo projektuose. Nuolat organizuojami susitikimai su žymiais žmonėmis, besidalijančiais savo gyvenimo patirtimi, pateikiančiais savo požiūrį į pilietiškumą, tautiškumą, meilę Lietuvai. Taip palaipsniui ugdoma mokinių atsakomybė, pagarba, patriotizmas, pilietinis aktyvumas, puoselėjamos vertybės, skatinančios didžiuotis savo šalimi“, – pasakoja mokytojas.

LLKS ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo metinių minėjime Rokui Urbonavičiui patikėta nešti Lietuvos vėliavą

 

Mokyklos vadovės ir mokytojo žodžius savo rašiniu patvirtina gimnazijos IId kl. mokinys – jaunasis šaulys Rokas Urbonavičius.

Rokas Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ būstinėje stebėjo kaip dresuojami policijoje dirbantys šunys (Domanto Aleksyno nuotr.)

Aš juk šaulys – tautos karys

 

Dar būdamas mažas, žinojau, kad kada nors gyvenime apsivilksiu kareivišką uniformą ir stovėsiu tiesiai, kaip stovi kareiviai sargyboje. Štai aš ir čia, esu šaulys – tautos karys. Šaulių sąjunga yra sukarinta visuomeninė organizacija, vienijanti valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones. Lietuvos šaulių sąjunga siekia ugdyti motyvuotus ir drausmingus Lietuvos Respublikos piliečius, pasirengusius ginti Tėvynę.

 

Mano pirmieji metai Šaulių sąjungoje buvo sunkūs, teko daug skaityti, įsisavinti informacijos, net keletą apibrėžimų išmokti atmintinai. Man, jaunam, aktyviam žmogui, norėjosi kuo greičiau pritaikyti teorines žinias praktiškai. Pirmas žygis į mišką, paliko giliausią įspūdį – ėjimas mišku tik su popieriaus lapu, kompasu ir koordinatėmis. Tada pasiekti kelionės tikslą buvo keblu, teko prisiminti viską, ko mokiausi. Kitas žingsnis – apsilankymas Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų  batalione. Tada pasijutau tikras karys. Nepamiršiu, kaip ryte kuopos vadas sodriu balsu visus kelia šaukdamas: „Kuopa, kelt!“ Negalima sėdėti ant lovos, vaikščioti, kur nori, valgyti, kada nori. Keletas bendraamžių tokio griežto režimo neatlaikė. O man toks gyvenimo tempas patiko, tai grūdina ir daro stipresnį. Žinojau, kad kuo sunkiau  dirbsiu, tuo ateityje bus lengviau eiti tikslo link. O tikslas, kad kiti pamatytų mano darbą, kaip stengiuosi dėl tėvynės Lietuvos.

 

Ir štai išaušo ta diena, kai mane, antros pakopos šaulį, pakvietė į garbingą renginį. Kaip dabar atsimenu, per kūną nuėjo šiurpuliukai. Tai buvo du tūkstančiai devynioliktųjų metų spalio šešta diena, sekmadienis. Oras buvo nuostabus, laukė jaudinanti kelionė į Vilnių. Tą dieną vyko Lietuvos valstybės vadovo, kovojusio su sovietine okupacija, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo metinių minėjimas. Atvykus į Vilnių manęs laukė atsakingas darbas. Man buvo patikėta nešti Lietuvos Respublikos vėliavą. Atsimenu, einu ir kojomis nesiekiu žemės, atrodo, širdis iššoks iš jaudulio. Iš keliolikos šaulių išrinko mane, vadinasi, kažką darau gerai.

 

Nuo tos dienos dar labiau įsijungiau į šaulių sąjungos veiklą. Tikiu, kad po kelerių metų pasieksiu svajonės tikslą. Pradžioje būsiu karys savanoris Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų  batalione, tada stosiu į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Tikiu, kad mano svajonė išsipildys, aš juk šaulys – tautos karys.

 

Parengė Aušra Židžūnienė

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *