Pasikalbėkime apie tai

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Remiantis liepos pabaigoje paskelbta 2018 m. pagalbos tarnybos vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“ veiklos ataskaita, tarnybos atstovai telefonu atsiliepė į daugiau nei 160 tūkst. vaikų skambučių, internetu atsakė į daugiau nei tūkstantį laiškų, tiesiogiai internetu budintys konsultantai su paaugliais bendravo beveik 1300 kartų. Kalbėdami telefonu, vaikai ir paaugliai dažniausiai pasakojo apie sunkumus, kurie kyla bendraujant su tėvais, draugais, apie patiriamas patyčias, dalijosi sunkiais jausmais (baime, nerimu, depresiškumu, vienišumu), jiems nerimą kėlė klausimai, susiję su brendimu, lytiškumu, išgyveno dėl patiriamos fizinės prievartos, mokyklinių ar su užimtumu susijusių sunkumų. O bendraudami su „Vaikų linijos“ atstovais raštu, paaugliai atviriau dalijosi mintimis apie savižudybę (interneto pokalbiuose tai apskritai buvo dažniausia tema), savęs žalojimą, nelaimingą meilę, todėl ši tema nesvetima ir mokyklos aplinkoje.

Pixabay.com nuotr.

Rugsėjį minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena, skirta dėmesiui į savižudybių problemą atkreipti ir kovai su ja. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje šią dieną vyko vieša Yasuyuki Shimizu paskaita „Pasikalbėkime apie tai“.

Lektorius yra vienas reikšmingiausių kovos su savižudybe aktyvistų Japonijoje, anksčiau dirbo televizijos kanalo „NHK“ direktoriumi, 2004 m. įsteigė nevyriausybinę organizaciją „Lifelink“, po metų surinko 100 tūkst. parašų, prisidėjusių prie Savižudybių prevencijos įstatymo. Tai buvo didelis žingsnis savižudybės problemos „socializacijos“ link.

Nuo ko viskas prasidėjo?

 

Kartą Y. Shimizu susipažino su jaunuoliu, kurio tėtis nusižudė, kai paaugliui buvo 14 metų. Visą laiką iki studijų universitete vaikinas niekam apie savo išgyvenimus nepasakojo, dėl tėvo mirties kaltino save, nes vengė bendravimo su tėvu jo mirties išvakarėse. Galbūt tėtis norėjo prašyti pagalbos ar palaikymo ir nusižudė, nes nesulaukė to iš sūnaus? Studijuodamas vaikinas per vieną nevyriausybinę organizaciją susipažino su kitais bendraamžiais, kurie taip pat prarado tėvus dėl savižudybės. Jie tarpusavyje dalijosi patirtimi, po truputį atsivėrė, ėmė susitaikyti su patirta netektimi.

Vaikinas sutiko duoti interviu lektoriui, nes, jo manymu, žmonės turi žinoti apie Japonijoje vykstančias savižudybes. Nusižudę žmonės jau nebepapasakos, kodėl taip pasielgė, šeimos nariai dažniausiai irgi negali kalbėti apie artimojo savižudybę, todėl visa tai tampa individualia problema, traktuojama kaip žmonių silpnumas. Toks neteisingas supratimas nepasikeis, jei niekas apie tai nekalbės. Visuomenė turi žinoti, kad dauguma savižudybių yra priverstinės mirtys, nes iš tikrųjų tie žmonės nori gyventi, bet tuo metu nemato kitos išeities. Jaunuolis pagalvojo, kad galbūt jam pasidalijus patirtimi padaugės savižudybių prevencijos priemonių. Be to, ne visi gali pasidalyti patirtimi, dauguma vaikų, praradusių tėvus, yra užsidarę, kaltina save, todėl vaikinas jiems norėjo pasakyti: „Jūs ne vieni.“

 

Y. Shimizu, tuomet dirbęs televizijoje, sukūrė šia tema dokumentinį filmą, kuriame kalbino minėtą jaunuolį. Japonijoje tai tapo didžiule naujiena – pirmą kartą šeimos nario netekę artimieji viešai prabilo apie savižudybę. Vėliau lektorius sukūrė dar kelis panašius filmus, bet savižudybių prevencijos priemonių neatsirado, savižudybių skaičius išliko didelis. Tada Y. Shimizu paliko darbą televizijoje ir įkūrė organizaciją „Lifelink“, kryptingai dirbo ir Japonijoje savižudybių skaičius sumažėjo 40 proc.

Savižudybių statistika Japonijoje: skaičiai ir priežastys

 

Japonija užima 10–12 vietą pasaulio mastu ir yra aukščiausiai tarp G7 šalių (Vokietija, Prancūzija, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Italija). Situacija keičiasi – prieš 10 metų savižudybių rodiklis buvo 2,2 karto aukštesnis nei kitų šalių vidurkis, bet dabar šis rodiklis labai sumažėjo ir yra didesnis 1,5 karto. 1997 m. Japoniją ištiko didelė ekonominė krizė, po metų labai išaugo savižudybių skaičius – 14 metų kasmet nusižudydavo po 30 tūkst. žmonių. Pastaruosius devynerius metus šis skaičius nuolat mažėja, pernai buvo 20 tūkst. Įvairiose Japonijos prefektūrose ir savivaldybėse savižudybių skaičius ir pasiskirstymas pagal amžiaus grupes skiriasi. „Turime sužinoti, kas miršta dėl savižudybių kiekvienoje savivaldybėje, kad žinotume, kaip su šia problema kovoti. Kokie yra savižudybės rizikos proceso pavyzdžiai? Mūsų atliktoje apklausoje dalyvavę ir su savižudybe susidūrę 523 asmenys nurodė tokias veiksnių grandines: tarp bedarbių Japonijoje populiariausias modelis darbo praradimasfinansinės problemosskolosdepresijaproblemos su alkoholiusavižudybė, tarp mokinių ar studentų patyčiossunkumai mokantissantykiai mokyklojesusirūpinimas dėl ateitiessavižudybė arba nesutarimai su tėvaisdepresijasusirūpinimas dėl ateitiessavižudybė ir pan.“, – paaiškino lektorius.

Noras nusižudyti neatsiranda staiga

 

Apklausa parodė, kad savižudybę dažniausiai lemia keturių veiksnių grandinė, t. y. žmonės nemiršta staiga – tai procesas. Jie susiduria su depresija, alkoholio problemomis, socialine atskirtimi savižudybės rizikos proceso pabaigoje, bet šie veiksniai nėra vieninteliai, lemiantys savižudybes. Dauguma žmonių, kurie nusižudė, gyveno įprastus gyvenimus, bet iškilo problemų, jos darėsi sudėtingesnės, jų daugėjo… Taigi yra daug galimybių įsikišti prieš įvykstant savižudybei. Turėtų būti vidutiniškai keturios kartu dirbančios organizacijos ar keturi skirtingi paramos būdai. Visi, susiduriantys su problemomis, kurios vėliau gali turėti įtakos savižudybei, turi gauti paramą. „Turime pasimokyti iš žmonių, kurie susidūrė su savižudybe. Remdamiesi naujausiais duomenimis, skatinome savižudybių prevencijos priemones. Svarbiausia yra mąstysenos apie savižudybę pokytis: anksčiau savižudybių prevencija buvo matoma kaip psichinės sveikatos gydymo problema. Toks gydymas yra svarbus, bet vien jo nepakanka – turime sukurti visuomenę, kurioje niekas nebūtų skatinamas atimti sau gyvybę“, – kalbėjo Y. Shimizu.

 

Japonijos savivaldybėse savižudybių prevencija anksčiau buvo savanoriškas darbas, dabar – privalomas, sudaromi planai. Skatinamos visapusiškos savižudybių prevencijos priemonės per organines jungtis trimis lygmenimis: socialinis sisteminis (apima įstatymus, principus, strategijas), regioninio bendradarbiavimo (skatinamas susijusių organizacijų bendradarbiavimas), asmeninės paramos (skatinama paremti ir išspręsti asmenines problemas) lygiai. Socialinis sistemos lygmuo vadovaujasi pagrindiniu įstatymu dėl savižudybių prevencijos priemonių – remdamosi juo vyriausybės ir savivaldybės turi skatinti kurti ir įgyvendinti savižudybių prevencijos priemones. Tai – tiesioginis jų darbas. Šis įstatymas atlieka svarbų socialinio švietimo vaidmenį. Priemonės turi būti įgyvendinamos visapusiškai, per priemones, susijusias su sveikata, medicina, gerove, švietimu, darbu ir kt.

 

Svarbiausi darbo aspektai:

  1. Vietos tinklų stiprinimas: kartu dirba nevyriausybinės organizacijos, ligoninės, policija. Jei žmogus kreipsis į bet kurią organizaciją, priklausančią šiam tinklui, galės gauti pagalbą. Tinklo organizacijos dalijasi informacija ir bendradarbiauja.
  2. Žmogiškųjų išteklių kūrimas – tam, kad tinklai veiktų, reikia apmokyti žmones. Per kiekvieną seminarą meras su savivaldybių darbuotojais kalba apie savižudybių prevencijos svarbą, priemonių įgyvendinimą konkrečiame rajone. Kai darbuotojai mato, kad meras pasisako šia tema, supranta savo darbo svarbą. Vykdomi pradiniai, tęstiniai ir kiti mokymai.
  3. Speciali priežiūra ir intensyvi parama, išsamios įvairių sričių specialistų konsultacijos tiems, kurie turi savižudiškų minčių, susiduria su įvairiais sunkumais. Teisininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai dirba kartu, yra vienoje patalpoje, taigi žmonės (ypač orientuojamasi į neturinčius darbo) gali visą reikiamą informaciją ir pagalbą gauti vienoje vietoje.
  4. Sąmoningumo didinimas – vyksta savižudybės prevencijos savaitės, savižudybių prevencijos priemonių stiprinimo mėnesių renginiai, bibliotekose pateikiama informacija, lankstinukai. Lektorius rodė skaidres su nuotraukomis – kadangi visuomenėje vengiama apie tai kalbėti ir prašyti pagalbos, informaciniai lapeliai paliekami tualetų kabinose, kad žmogus juos galėtų pasiimti niekam nematant, o mokiniams, studentams skirta informacija užrašoma ant tušinukų ir pan.

 

Nerijaus Žerono nuotraukos

Lietuvoje apie savižudybių prevenciją mokykloje turime keletą parengtų leidinių, kuriuos galima rasti internete PDF formatu – tai savižudybių prevencijos gairės mokykloje „Už tylos sienos“ (http://siauliurvsb.lt/uploads/files/Uz_tylos_sienos.pdf) ir metodinė medžiaga „Savižudybių prevencija mokykloje“ (https://www.klrppt.lt/wp-content/uploads/2016/09/Savizudybiu-prevencija.pdf).

 

Artimiausiu metu skelbsime interviu su Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe Nijole Sturliene. Ji papasakos, kaip pedagogai turėtų kalbėtis su mokiniais šia jautria tema, kaip elgtis, jei įtaria, kad vaikai gali turėti minčių apie savižudybę ir pan.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.