Pamokos podukra – refleksija, kuriai seniai laikas į puotą

Julija Ladygienė
,
švietimo konsultantė, lietuvių kalbos mokytoja, „Renkuosi mokyti!“ programos alumnė, „Forvardas“ laisvosios mokyklos modelio vystymo grupės vadovė, sumanios reflektavimo sistemos „Reflectus“ kūrėja

Jau praėjo keleri metai, o aš vis prisimenu, kaip Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijoje vykdėme didįjį refleksijos eksperimentą: kiekvienas mokytojas pamokos pabaigoje kelias minutes skirdavo refleksijai – mokiniai pildė „Refleksijos sąsiuvinį“. Pasirinktas nebaigtų sakinių metodas nebuvo nei kažkuo ypatingas, nei sudėtingas. Trys klausimai, į kuriuos vaikai atsakinėjo kiekvienos pamokos pabaigoje, skambėjo taip: „Aš jaučiausi…, nes…“, „Aš išmokau, kad…“, „Aš nesupratau…, nes…“ Klausimai gal ir paprasti, tačiau visai mokyklos bendruomenei jie veikė tarsi kompasas: mums buvo aišku, kaip vaikai jaučiasi, ką jie išmoksta, ko neišmoksta ir kodėl?.. Tada man, dar tik antrus metus dirbančiai mokytojai, toks nuoseklus metodo taikymas neatrodė kažkuo ypatingas. Vėliau, dalydamasi savo patirtimi su kitomis mokyklomis, sužinojau, kad mūsų mokykla buvo išimtis, gal net unikumas, ne tik sistemingos refleksijos aspektu, bet refleksijos aspektu apskritai.

Vienas lauke – irgi karys

 

Neįsivaizduoju savo mokymo(si) be refleksijos. Mokinių refleksija man buvo neįkainojama dovana: pamačiau, ką savo pamokose verta palikti, o ką reikia išmesti, radau tiesioginę sąsają tarp to, kokios nuotaikos ateinu į pamoką, ir to, kokios nuotaikos iš pamokos išeina mano mokiniai. Atradau, kad mano mokiniams tradicinis mokymas yra laikas pasitikrinti, ar slapta simpatija „Facebook“ socialinėje erdvėje pakomentavo paskutinę įkeltą nuotrauką, o nemėgstamiausios veiklos yra tos, per kurias reikia galvoti, laikui bėgant, tos nemėgstamos veiklos virto mėgstamiausiomis.

 

Taisyti šimtus mokinių refleksijų buvo kruvinas darbas. Tik per nuolatinį grįžtamąjį ryšį mokiniai suprato, kaip parašyti „teisingą“ refleksiją: emocinėje refleksijoje atsirado emocijos, o mokymo(si) refleksijoje – suvokimas, kas (ne)išmokta. O kur dar grįžtamojo ryšio apie tai, kaip kiekvienam mokiniui sekasi reflektuoti, teikimas: „Excel“ lentelių kūrimas ir pildymas, kad galėčiau susigaudyti duomenų gausoje tam, kad mano nuojautos, pajautos ir pastebėjimai būtų atsispindėtų skaičiuose. Viena buvo jausti, kad yra tiesioginis ryšys tarp mokinio gebėjimo mokytis, aukštų akademinių pasiekimų, bendrųjų kompetencijų gylio ir gebėjimo reflektuoti, bet visai kas kita – pamatyti, kad nebuvo nė vienos išimties – 100 proc. mokinių.

Švietimo gairės ir nugaravimai

 

Sąmoningas vaikas natūraliai siekia aukščiausių rezultatų ten, kur jam svarbu. O sąmoningą kartą lengviausia pradėti ugdyti nuo refleksijos įgūdžių. Ir tai, mano galva, bus geriausia integruota emocinio intelekto lavinimo, patyčių prevencijos, žalingų įpročių ir ugdymo karjerai programa. Ką ten integruota programa! Refleksijos net nereikia integruoti, ji ir taip yra integrali ir privaloma pamokos dalis! Tačiau retas mokytojas, o dar retesnis mokinys suvokia refleksijos naudą ir prasmę. O nesuvokia dėl to, kad nėra viso to patyrę. O nepatiria todėl, kad paradoksaliai nereflektuoja pačios refleksijos. Tad pamokos baigiasi šviesoforu: „supratau, iš dalies supratau, nesupratau“, ir judama toliau. Nesakau, kad tokia refleksija nenaudinga – ir dar kaip naudinga! Tegul ir formali, paviršinė ar „kad mokytoja nuo manęs atsikabintų“, bet ir tokiu atveju kuriasi neuroniniai tinklai – smegenyse jau minamas refleksijos takelis.

 

Refleksijos svarba deklaruojama kiekviename ugdymą reglamentuojančiame dokumente, bet vesdama seminarus, kalbėdama su kolegomis apie refleksiją dažnai girdžiu, kad tam pamokoje „nelieka laiko“. Man tai skamba kaip „iškepus pyragą neliko laiko jo suvalgyti“. Juk refleksija yra ta mokymo(si) dalis, kai patiriamas pasitenkinimas, suvokus, kiek toli nuėjai, kai turi galimybę įvertinti, kas padėjo, o kas trukdė judėti norima kryptimi, ar pamatyti, kad kryptis apskritai turėtų keistis. Bet tam reikia laiko! Sąmoningai ir reguliariai skiriamo laiko refleksijai ir per ją surinktiems duomenims apdoroti. Tik tada refleksija bus veiksminga. Tik tada bus veiksmingas mokymasis.

 

Šiandien veiksmingumas dedamas ant skubėjimo aukuro. Veiksmas ir greitis – kuo daugiau padaryti per kuo trumpesnį laiką. Deja, klasėje tai tėra efektyvaus mokymosi imitacija. Nes tikrai veiksmingas mokymasis YRA LĖTAS: organiškai įsigilinant, nuosekliai apmąstant, sąmoningai nenuslystant paviršiumi. „O kaip egzaminai? – paklausite jūs. – Kaip PISA, TIMSS ir kiti standartizuoti testai?“ O aš atsakysiu – dabartinio lėkimo per temas rezultatas yra tas, kad kas 10 abiturientas neišlaiko savo gimtosios kalbos brandos egzamino, matematinio raštingumo rezultatai apgailėtini ir net pradinėse klasėse siaučia visuotinė panika dėl standartizuotų testų. Dabartinis mokytojų ir mokinių prisirišimas prie „suspėti išeiti vadovėlį“ man primena Stokholmo sindromą, kai nukankinti mokytojai ir mokiniai niekaip negali atsiplėšti nuo savo smurtautojos – jau net neaišku, kieno ir kada sukurtos, – jos didenybės Skubos. Ir čia net ministerijos nepavyks apkaltinti, nes nei Bendrosiose ugdymo programose, nei Geros mokyklos koncepcijoje nieko panašaus nerasite. Atvirkščiai, dokumentai kviečia matyti kiekvieną mokinį, ugdyti sąmoningą asmenybę tikram gyvenimui, atsakingai ir adekvačiai pagal situaciją kurti ugdymui palankias aplinkybes.

Alegorija vietoj epilogo

 

Manyčiau, kol refleksija nėra mokinio, mokytojo, mokyklos vadovo kasdienio darbo dalis, visa mokyklos bendruomenė juda inertiškai, nejausdama krypties, nesuvokdama, kiek jau pajudėjo. O tam, kad žinotum, reikia turėti į ką atsiremti. O žinojimo pamatą susikurti reikės patiems: kasdien po trupinį renkant, dėliojant klausimus ir atsakymus. Nes žinojimas yra galia. Galia paimti irklus į savo rankas ir pradėti irkluoti pasirinkto uosto link.

 

Julija ir „Reflectus“ (reflectus.lt) komanda kviečia mokytojus ir mokyklų administracijos darbuotojus į pirmąjį reflektuojančios mokytojų bendruomenės susitikimą gegužės 17 d. 12 val. Vilniuje („Miesto laboratorijoje“, Antakalnio g. 17). Susitikimo tema „Metų pabaigos refleksija: kam, kodėl ir kaip? Daugiau informacijos apie renginį rasite „Reflectus“ „Facebook“ paskyroje.

 

„Reflectus“ sistema, pradedanti veikti jau ateinančiais mokslo metais Lietuvos mokyklose, skirta mokytojams ir mokiniams atlikti refleksijas, naudojant išmaniąsias technologijas. „Reflectus“ sistemą sudaro dvi dalys:

I – internetinė platforma – mokytojai kompiuteryje kurs refleksijų klausimynus, naudodamiesi augančia metodų duomenų baze arba kolegų rekomenduojamais klausimynų ruošiniais. Analizuodami sistemingai gaunamus refleksijų duomenis, galės padėti kiekvienam vaikui sąmoningai žengti mokymosi keliu ir tikruoju laiku stebėti, kaip mokiniai priima konkrečius ugdymo proceso aspektus.

II – mobilioji programėlė – mokiniai naudosis savo mobiliaisiais įrenginiais atsakydami į mokytojo atsiųstas refleksijas. Naudodamiesi sistemingais refleksijų duomenimis, jie atras savo stipriąsias puses, atpažins tobulintinas sritis ir mokymosi procesui didžiausią įtaką darančius veiksnius.

 

Jeigu norite, kad Jūsų mokykla taptų viena pirmųjų išbandančių „Reflectus“ sistemą,
susisiekite tel. 8 676 16 074 arba el. p.
skaiste@reflectus.lt.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *