Nuotolinis mokymas(is) – kaip niekada artimas, tiesioginis, glaudus…

Pajutome, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas. Ir ne viskas tik į blogąją pusę…

Šeštus metus dirbu vizituojančia surdopedagoge. Mano darbas apsiribodavo kontaktu su mokiniu (ugdytiniu), jo mokytoja (auklėtoja), kartais su švietimo pagalbos specialistu. Su tėvais – pokalbiais telefonu. Ugdymui tapus nuotoliniu, bendravimas tapo šiltesnis, glaudesnis, nuoširdesnis… Prisijungę „Messenger“ vaizdo programėle, pasiilgę mažieji energingai skuba pasakoti savo nuotykius, šypsosi, moja, siunčia bučinių. Teiraujasi: ką veikiu, koks ant kelių sėdinčio šuniuko vardas, kalbina jį, ne mane… Šalia dažniausiai būna mama, smalsiai stebėdama užsiėmimą, bando prisidėti, po to juokauja: „Pati stebėjau išsižiojusi, kaip buvo įdomu.“ Padėkoja už „apsilankymą“.

Vaikas – pasimokė, prisiminė, gavo užduotėlę, kurią tuoj pat ėmėsi atlikti. Su mama pasitariame dėl papildomų veiklų, kurios būtų naudingos ugdant vieną ar kitą kompetenciją, įgūdį, paįvairintų kasdienybę. Pateikiu internetinių nuorodų. Po to sulaukiu refleksijos – nuotraukų arba vaizdo įrašų.

Vyresniųjų klasių mokiniams, kurių tarties nebeištaisysiu, siekdama lavinti rašytinę kalbą ir mąstymą, pasiūliau pildyti DIENORAŠTĮ.

Dienoraščio rašymas – viena nykstančių veiklų, mokanti mus vienatvės meno – susitelkimo, o ir šis laikas labai palankus išgryninti savo mintis, jas užfiksuoti.

Be to, ši veikla – puiki priemonė išlaisvinti kūrybinę energiją, smalsumą, žaismingumą, pastebėti šalia esantį grožį, ugdyti pozityvų požiūrį. Dažnai girdime, kad turime galios nulemti savo ateitį mintimis, ištartais žodžiais, veiksmais. Mintys daro įtaką mūsų savijautai, veiksmams, o nuo veiksmų priklauso, kaip pasaulis sutinka mus.

Norėčiau, kad vaikai išmoktų pabūti vieni, pajaustų aplinką, suprastų, įvertintų ir užrašytų savo mintis. Pabandžiusieji rašyti dienoraštį, supras, kad po kurio laiko, pasikeitus situacijai, gerokai nustembame, paskaitinėję užrašytus nuotykius ir pamąstymus.

Pasibaigus karantinui kitaip vertinsime galimybę vėl susitikti draugus, nueiti nusipirkti ledų, nejausti nerimo dėl vyresnių artimųjų.

Jau sulaukiau pirmųjų nuotraukų. Vienose tik mano mokinukai, pasiruošę rimtam darbui, kitose – jau ir pirmieji puslapiai. Smagu, kad užduotį jie suprato. Tikiuosi, kad DIENORAŠTIS taps puikiu BENDRAKELEIVIU  ne tik šiuo laikotarpiu. Tie, kurie jį rašo, nuolat pamąsto apie pasaulį ir save.

+28

-1