Ne didelės investicijos lemia ugdymo kokybę!

Mokyklų edukacinių erdvių 2020 metų konkursas baigėsi, palikdamas organizatorių atmintyje daug džiugių akimirkų, pagarbios nuostabos ir žavėjimosi itin kūrybiškais šalies pedagogais, vilties, kad mūsų šalies įstaigos tęs pradėtus darbus, sieks vis giliau ir prasmingiau išnaudoti įstaigų lauko bei vidaus erdves edukaciniams tikslams.

Kokį įspūdį šiemet paliko viešnagės aštuoniasdešimtyje Lietuvos mokymo įstaigų „Švietimo naujienos“ teiraujasi Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjo Almanto Kulbio.

Almantai, sakykite, kas jus, apžiūrint ir vertinant šių metų edukacines mokymo įstaigų erdves, labiausiai džiugino, įsiminė?

Nudžiugino mokytojų, mokyklų vadovų entuziazmas ir pagarba mokiniui, ugdytiniui. Nuo darželinuko iki gimnazisto ar profesinio rengimo centro mokinio – visiems sudaroma galimybė mokytis įdomioje, nuolat turtinamoje aplinkoje, kai gera ir jauku pamokoje ir laisvalaikiu. Ne vienoje mokykloje (lankėmės liepos pradžioje), matėme mokinius, atvykusius į mokyklas sportuoti, stovyklauti arba praleisti laisvą valandėlę jaukioje pavėsinėje. Tai džiugina.

 

Nustebino kokybinis konkurso mokyklų augimas. A ir B kategorijų mokyklos per du metus įgijo naujų kompetencijų. Ypač smagu išvysti, kad užsienio kolegų seminaruose mokytojams pateikti pavyzdžiai sėkmingai pritaikomi mūsų mokyklose.

 

O svarbiausias dalykas – poslinkis edukacijos link. Prieš maždaug dešimtmetį vyravo samprata, kad mokyklos erdvės turi būti gražios, tvarkingos, apželdintos. Dabar atsiranda vietos ir „netvarkai“, jei ji svarbi ugdymui. Pavyzdžiui, negyvos medienos sąvartoms – atrodo labai netvarkingai, tačiau greta galima nagrinėti biologinę įvairovę – kempininius grybus, daugybę skirtingų vabzdžių rūšių. Kinta požiūris, kad kuo didesnę mokyklos aplinkos dalį dera padengti trinkelėmis. Atsirado vietos žolei, net mažiems vandens telkiniams. Juos galima įrengti saugiai ir pritaikyti edukacijai.

 

Ką norėtumėte mokyklų bendruomenėms patarti?

Turbūt svarbiausia – nuolat stebėti kaip naudojamos sukurtos erdvės. Jei dalis akcentų nepasiteisina arba nenaudojami, erdvės nepopuliarios tarp vaikų, geriau keisti juos kitais elementais. Dar geriau – pasitelkti ugdytinius, drauge planuoti, kurti ir testuoti. Lankantis mokyklose negalėjome stebėti kaip vyksta ugdymas edukacinėse erdvėse, tačiau vienas kitas epizodas padarė įspūdį.

 

Viename darželių, karštą dieną, būrys vaikų leido laiką erdvėje, pavadintoje Purvynu. Tai nedidelė įlomė, kurioje atvežta juodžemio ir pripilta vandens. Vaikai turškėsi ir šokinėjo purve (ne visos mamos pritartų!), o, svarbiausia, jie buvo tokie laimingi. Teko išvysti ir daugiau, dar ne visiems suprantamų dalykų – darželiuose pagaliukais ir akmenukais žaidžiančius vaikus, į šalį numestus plastiko žaislus. Tai rodo, kad ne brangios investicijos mokymo priemonėms lemia ugdymo kokybę.

 

Daliai mokyklų, ypač gimnazijoms dera priminti, kad edukacinės erdvės – plati sąvoka, neapsiribojanti klasėmis, jų aprūpinimu, bibliotekomis, sporto aikštynu. Net miesto mokyklos, turinčios ribotas teritorijas ir greta esančius daugiabučių rajonus, gali mokyti kūrybingai, o gamtos, meno, sveikatinimo ir judumo, istorinės atminties elementus paversti vientisomis ir ugdančiomis aplinkomis. Ne vienoje aplankytų mokyklų girdėjome posakį „aplinka kuria žmogų“. Kai kurios geriausiai besitvarkančios mokyklos tapo postūmiu sutvarkyti savivaldybės erdves (aikštes, stoteles, viešąsias erdves).

 

Turbūt sėkmės prielaida ir išeities pradžia galėtų tapti iniciatyvinės grupės įkūrimas mokykloje, kurioje dalyvautų skirtingų dalykų mokytojai, aptariantys kuriamų erdvių naudojimo galimybes. Prasmingas ir kelių metų edukacinių erdvių kūrimo plano kūrimas, kuriame turėtų būti ne tik planuojamas erdvės elementų formavimas, bet ir kūrėjų tobulėjimas – mokymasis, kompetencijų lavinimas.

O daugiausiai pasiekusioms mokykloms, daugelį kartų tapusioms konkurso nugalėtojomis norisi palinkėti kuo plačiau skleisti patirtį, dalytis ja su kitomis mokyklomis.

 

Ar pastebite esminių skirtumų, palygindamas su ankstesniais konkursais?

Būtina paminėti kokybinę pažangą ir edukacinių erdvių kūrėjų kvalifikacijos tobulėjimą. Konkursuose teko keliauti su nacionaline vertinimo komisija nuo 2012-ųjų metų. Pradžioje tik kai kurios mokyklos turėdavo tokių edukacinių erdvių akcentų, kaip lauko bibliotekėlės, vabzdžių viešbučiai, natūralios gamtos kampeliai. Dabar šie dalykai tampa standartu. Atskirai būtina paminėti beveik visur įkurtus basakojų takus. Jų daug, įvairių ir išradingai įrengtų. Tačiau tiesioginę funkciją atlieka ten, kur yra patogūs: tako pabaigoje yra galimybė prisėsti, nusiplauti kojas. Kai kur jų funkcija labiau dekoratyvinė.

 

Pastebimas mokyklų daržų ir sodų renesansas. Pakeltose lysvėse įrengti daržai, nedideli sodai dabar orientuoti ne į dydžius, o edukacijos funkcijas – supažindina su prieskoniniais augalais, vaistažolėmis, vaismedžias ir uogakrūmių asortimentu. Ypač vertingi sodai, mokiniai gali ten apžiūrėti senąsias lietuviškų vaismedžių veisles. Vienur kitur matėme ir tradicinių gėlių darželių, kuriuose auga jau primirštos gėlės. Įsivaizduokime, kad skaitydami lietuvių literatūros kūrinius, mokiniai gali greta mokyklos pamatyti augalų, aprašytų mūsų poetų ir rašytojų. QR kodų lentelės tokiose augalų ekspozicijose skatina pažinimą be mokytojo tarpininkavimo.

 

Beje, nedaug patobulėjo net ir labai turtingų ir išbaigtų edukacinių erdvių informacinių sistemų įrengimas – gal kūrėjams vis dar trūksta patirties? Vientisos ir estetiškos nuorodų, etikečių, stendų sistemos sukūrimas prie mokyklos – lieka iššūkiu kitam konkursui.

 

Dar daug galima nuveikti ir kuriant darnią aplinką, integruojant į edukacines erdves meno kūrinius, siekiant holistinės edukacijos erdvių sampratos. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras rengia mokymus ir seminarus Lietuvoje ir užsienyje, jų metu edukacinių erdvių kūrėjai mokomi aktualių dalykų. 2021-aisiais numatyti seminarai, skirti etninės kultūros vaidmeniui edukacinėse erdvėse, negyvosios gamtos objektams ir jų teikiamam ugdymo potencialui.

 

Aktyviau dalyvauja mokyklos ar darželiai?

Nacionaliniame etape aktyviausi darželiai, o mažiausiai – neformaliojo švietimo mokyklų. Darželių erdvės tradiciškai tvarkomos, prižiūrimos, atsižvelgiant į ugdymo programas, nes daug laiko su vaikais leidžiama lauke. Todėl edukacijos erdvių kūrimas – būtinybė. Tačiau pastebėjome, kad ir šalies gimnazijos dalį ugdymo proceso perkelia į lauko erdves – kai kurios jų turi ne po vieną lauko klasę, ten vyksta skirtingų dalykų pamokos. Prisiminus besikeičiantį klimatą ir pailgintus mokslo metus, mokymasis lauko erdvėse tampa aktualus.

 

Ar buvo sudėtinga atrinkti geriausius?

Tikrai nelengva. Silpnų nacionaliniame etape dalyvavusių mokyklų nebuvo. Tradiciškai renkama 30 geriausių mokyklų (įskaitant profesinio rengimo centrus, neformaliojo švietimo mokyklas, darželius). Vertinimo komisijai buvo nelengva žymėti brūkšnį po trisdešimtuko, nes kai kurios mokyklos „atsiliko“ mažiau nei vienu balu. Komisija nusprendė žymėti jas specialiomis nominacijomis ir padėkomis. Ir, žinoma, pakviesti į baigiamąją konferenciją spalio 15 dieną Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sode, ten galės pristatyti edukacijos erdvių patirtis stendiniuose pranešimuose, pabendrauti su bendraminčiais, užmegzti naujų pažinčių kvalifikacijos seminarams ir išvykoms, pasižvalgyti po įdomiausias mokyklas.

O nacionalinė vertinimo komisija jau dabar parengė siūlymų ir rekomendacijų konkurso tobulinimui, naujoms formoms, konceptualiems pokyčiams. Tačiau apie jas mokyklos plačiau sužinos vėliau.

 

Dėkoju už pokalbį.