Mokinių sukurtas „Pojūčių parkas“ ir kitos edukacinių erdvių įdomybės

Vis daugiau ugdymo įstaigų bendruomenių supranta, kad aplinka gali ne tik puošti teritorijas, džiuginti akį, bet ir tiesiogiai prisidėti prie ugdymo proceso. Kas dvejus metus, siekiant skatinti mokyklų bendruomenes kurti edukacines erdves, kūrybiškai jas naudoti ugdymo(si) procese, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija inicijuoja, o Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras (LMNŠC) organizuoja konkursą, kurio metu išrenka ugdymo įstaigas, kuriančias edukacines erdves ir ugdymo procese jas naudojančias geriausiai.

 

Konkurse dalyvauja ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, neformaliojo vaikų švietimo įstaigos, priskiriamos A (bent kartą laimėjusios konkursą) arba B (dalyvaujančios pirmą kartą) kategorijoms. Pasak Tomo Pociaus, LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus metodininko ir konkurso koordinatoriaus, šiemet į antrąjį etapą atrinkta 80 geriausiai pasirodžiusių ugdymo įstaigų – ten pirmoje vasaros pusėje lankėsi komisija, kuri artimiausiu metu išrinks 30 geriausių mokyklų edukacinių erdvių. Karantinas pakoregavo daugelio konkurso dalyvių planus – ne viską, iki apsilankant komisijai, pavyko įgyvendinti, o ir komisijos nariams, lankantis Lietuvos ugdymo įstaigose, teko derintis prie brandos egzaminų, šiemet vykstančių vėliau nei įprasta, tvarkaraščio. Planuoti vizitus į mokyklas buvo sunkiau, tačiau, į vieną iš jų, kartu išvykti pasisekė ir „Švietimo naujienų“ komandai.

Kiškių mokykla ir ne tik

 

Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos erdves komisijai aprodė etikos mokytoja Aušrelė Sereikienė ir direktorius Alanas Magyla. „Ąžuolų alėjoje kiekvienas ąžuolas pavadintas žymaus žmogaus vardu. Tie didesni – klasių, laidų, o liepų alėja – mokinių, taip pat yra senasis sodas, kurį sodinti pradėjo dar vienuolės, nes ten buvo senasis vienuolyno pastatas. Gal pas mus tikrai, kaip žmonės sako, gera aura, nes turėjo būti vienuolynas?“, – retoriškai klausė A. Sereikienė.

 

Populiarėja kuo išradingesnis ugdymas lauke, todėl mokytojai panoro lauko klasių, dabar, didelėje gimnazijos teritorijoje, jų – ne viena. Gimnazijos mokytojams, pavasarį ir rudenį, privaloma po dvi pamokas surengti edukacinėse erdvėse. „Šią vietą pamėgo pradinukai, tenai, po beržais, – literatūros mokytojai – kiekvienas ima rinktis savo erdves“, – sako direktorius, vesdamas svečius pro „Kiškių mokyklą“. Netoliese – unikalus darbas, pristatytas Gedulo ir vilties dieną – „Vilties traukinys“, ant kurio medinių „vagonų“ surašytos 396 tremtinių pavardės, surinktos 1952 m., ir 45 kaimų, iš kurių buvo tremiami žmonės, pavadinimai. Tai ir istorinis atminimas, ir mokymo priemonė. Direktorius pasakojo, kad gimnazijos bendruomenė padariusi žemėlapį su visos apylinkės dingusiais miesteliais, todėl ir čia vaikai gali pamatyti, kiek žmonių ištremta, palyginti su esamu gyventojų skaičiumi, nes iš kai kurių kaimų teliko vienkiemiai arba neliko nieko.

Kiekvienai klasei skirtas žemės lopinėlis, ten jie prižiūri augalus.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Medinės lentelės su rodyklėmis žymi vietas, iš kurių eina mokiniai. Lauko erdvėse daug stendų įvairioms pamokoms – biologijai, matematikai, kai kuriuose iš jų – pavaizduoti ir sunumeruoti įvairūs žydintys augalai, kerpės – mokiniams skiriamos užduotys mokyklos kieme surasti ir nufotografuoti nurodytą augalą, ant medžių priklijuoti paukščių atvaizdai. Pagal vaivorykštės spalvų išsidėstymą kuriama įvairiaspalvė erdvė fizikos mokytojams, taip pat tinkama dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais individualiai arba mažomis grupelėmis – mažesnės erdvės. Geltonojoje zonoje – geltonai žydintys augalai, geltonos spalvos avilys ir lauko baldai, mėlynojoje – žydės levandos, liepos pradžioje žydėjo linų laukas, šalia, lino kelią „pasakojo“ integruoto projekto metu mokinių parengtas stendas.

 

Mokyklos teritorijoje yra didelis serbentynas, obelų sodas – medžių padovanojo Babtų sodininkystės institutas, pasodinome kartu su mokiniais. Kiekviena klasė arba mokinių taryba rudenį suskina obuolius, parduoda, užsidirba pinigų renginiams – tokiu būdu ugdomas darbštumas ir verslumas.

 

Vidinis kiemelis su „klasėmis“, lauko muzikos klase (anksčiau buvo ir pianinas) ir šachmatais skirtas pradinukams, nes šioj kiemo pusėj jų klasių langai. Įdomiausias kiemo akcentas – šokių „aikštelė“ t. y., ant grindinio nupiešti fokstroto ir kvikstepo šokių žingsneliai: klasėse įjungus muziką ir atidarius langus, vaikai mokosi šokti. Ši idėja parsivežta iš Varšuvos, Lenkijos žydų muziejaus.

Pojūčių parkas, sukurtas mokinių rankomis

 

Kelmės specialiosios mokyklos direktorė Dalia Viliūnienė pasakojo, kad visi jų mokyklos mokiniai neįgalūs, turintys intelekto negalią, judantys tik vežimėliais ir pan. Mokykla nedidelė, todėl akcentu tampa lauko erdvės, įkurtas pojūčių parkas, nes ugdymas vyksta naudojant muzikos, dailės, medžio drožybos terapijas. Parko pradžią žymi medinis žemėlapis, kuriame matoma, kokių zonų yra ar bus įkurta (aktyvioji zona, kvapų takas ir pan.). Naujausia – verslo zona. „Yra jaunuolių, baigusių dešimt klasių, jie gali pas mus likti iki 21-erių metų, yra socialinių įgūdžių ugdymo klasė, įsteigta „Junior achievement“ mokinių mokomoji bendrovė. Čia jie „žaidžia“ ekonomiką, mokosi parduoti, o mes, darbuotojai, perkame; bendrovėje įvesta elektra, tad mokiniai kepa ir vaišina mus vafliais. Pas mus mokosi žmonės, netapsiantys mokslininkais ar politikais, – Lietuva – ne Olandija, kad juos įdarbintų indų plovėjais ar viešbučių darbuotojais, čia jie įgyja socialinių įgūdžių, pamato kitokią realybę, kad gali būti kitaip, nei įpratę namuose, nes situacijų pasitaiko įvairių.

 

Kupolas pirktas pačių surinktomis lėšomis, nes mokykloje, olandų dovanota technika, liejame žvakes ir prekiaujame mugėse. Uždirbtus pinigus kaupiame atskiroje sąskaitoje ir mokyklos tarybos leidimu kažką įsigyjame. Visi mediniai objektai – mūsų berniukų darbas. Technologijoms skiriamų pamokų daugiau nei paprastoje mokykloje – septynios, nes jiems reikia darbelių, kad ką nors šlifuotų, darytų – lavintų motoriką. Tad mums tereikia parvežti idėjų nuotraukų (kaip jūs dabar fotografuojate, taip ir aš darau nuvažiavusi į užsienį), o jie įgyvendina – berniukams tai didžiausias džiaugsmas. Todėl viskas neapgadinta, nes jų pačių padaryta“, – paaiškino direktorė. Tai buvo aktyvioji zona.

 

Kvapų takas apsodintas įvairiais augalais, prie jų padėti akmenukai su užrašytais augalų pavadinimais, paįvairina biologijos ar kitų pamokų mokymąsi. Akmenukus, su dailės mokytoja, menų terapijos metu dažė, taškavo ir užrašė mokiniai – jie nesiblaško, jiems nepabosta pasikartojantys darbai.

Vaikai ir žemes veža, ir kasa, ir ravi, jei paklaustumėte jų, kur yra vienas ar kitas augalas, nuvestų ir parodytų. Ši idėja gimė norint, kad mokiniai liestų ir uostų; augalai kasmet vis keičiasi, nes kažkas išdygsta, kažkas – ne.

 

Šalia kvapų tako įkurta vaikų darbų (skulptūrų) zona. Už jos – kepsninės zona – mokyklos bendruomenė dalyvavo konkurse, laimėjo antrą vietą ir gavo prizą – dvi kepsnines, įkūrė laužavietę, tad sėkmingai stovyklauja. Ant akmenų galima susėsti, čia mokomasi asmeninės (žmogaus) saugos, šioje vietoje švenčiama košės diena, vaikai žaidžia indėnais.

Pasak direktorės, įrengiant pojūčių parką, perkama nedaug; nereikalingus augalus atiduoda Kelmės gyventojai, alpinariumas supiltas panaudojus seną tvorą, nes išvežti tiek betono būtų buvę per brangu.

 

Mokyklos darže kiekviena klasė turi lysvę, mokyklos virėjos ir vaikai, drauge skina, šaldo, džiovina ir naudoja užaugintas daržoves. Kadangi mokykloje veikia dienos centras, yra kas prižiūri šiltnamį, kai mokyklos bendruomenė atostogauja. Netoliese įkurta gamtos laboratorija – vabzdžių viešbutis, slieko laboratorija, mokytoja atsineša suoliukų – vyksta pamokos. Šalia neseniai supiltas kalnas, nuo kurio žiemą vaikai galės čiuožinėti ir ne tik – idėjų, kaip išnaudoti kalno erdvę turi net kineziterapeutė.

 

Kai tik leidžia oro sąlygos, stovyklų atidarymai ir kiti renginiai vyksta prie mokyklos įėjimo esančioje estradoje. Aprodžiusi aplinką D. Viliūnienė papasakojo ateities planus – norėtųsi įkurti nediduką zoologijos sodą, auginti vištas, ožkas. Kad idėja bus įgyvendinta abejonių beveik nekyla, nes jau dabar matyti, kad teritorijoje, kuri, kaip sakė direktorė, buvo šabakštynas, galima kurti stebuklus ir rodyti pavyzdį bei skleisti įkvėpimą aplinkiniams.

Sportas ir menas

 

Šiaulių Lieporių gimnazijoje daug dėmesio skiriama sportui – šios ugdymo įstaigos direktorė Sigita Malinauskienė su kolegėmis komisijai rodė du stalo teniso stalus, vienas iš jų, skirtas komandiniams žaidimams (šią idėją gimnazijos bendruomenė parsivežė iš Vokietijos – ten tai labai populiaru), integruotą lauko teniso ir krepšinio, rutulinio (petankės), paplūdimio tinklinio aikšteles. Pasak direktorės, vakarais, į sporto aikštelę sportuoti susirenka aplinkiniai gyventojai, mamos ir tėčiai vedini vaikais. Tuo abejoti priežasčių tikrai nėra – krepšinį žaidžiančių vaikų matėme ir viešėdami dienos metu.

 

Nuo pat gimnazijos įkūrimo bendruomenė užaugino parką, čia vyksta pamokos lauke – išnešami suolai. Gražiai sutvarkytame vidiniame kiemelyje (aplinką kūrė mokytojai, mokiniai ir tėvai) vyko paskutinis skambutis, antrokų išleistuvės. Pro visų mokyklos aukštų langus matomas gimnazijos šūkis: „Ateitis priklauso tiems, kurie tiki svajonių išsipildymu“, esantis tame kiemelyje virš scenos, skirtos dainuoti, šokti, rengti šventes. Šalia – dailės erdvė, ten neseniai vyko menų diena, mokiniai eksponavo savo darbus, bei stalai, prie kurių galima žaisti šaškėmis arba šachmatais – specialiai pagaminti taip, kad „nebijotų“ lauko sąlygų. Kiemelio eglutė, puošiama kasmet, prieš Kalėdas – tuo rūpinasi mokinių taryba, įvairių klasių mokiniai, technologijų pamokose kurdami žaisliukus. Kiemelyje yra pernai gimnaziją baigusios laidos dovanotas suolelis, tokią dovanos idėją pasiūlė gimnazistai.

 

Viduje komisija apžiūrėjo renovuotą mažąją sporto salę, poilsio erdvę su minkštasuoliais ir stalo futbolu (vaikai pasiūlo, kas jiems būtų įdomu ir reikalinga: pavyzdžiui, paprašė belaidžio interneto ir kuo daugiau rozečių, nes reikia įkrauti telefonus) – ji yra prie technologijų kabineto, mokytojas ir mokiniai ten rengia parodėles.

Koridoriuje prie pagrindinio įėjimo yra menininkų suolelis – renginių (parodų atidarymų, koncertų) erdvė: kartą per mėnesį čia sunešami suoliukai klausytojams, o klasės valandėlės bei pertraukos metu vyksta nedideli koncertai, juos rengia mokiniai su fizikos mokytoju, kuriam kilo idėja suteikti sceną norintiems muzikuoti, skaityti eiles.

„Sename dvare“ prie ežero

 

Neįprastame mokyklai pastate – buvusiame dvare – įsikūrusi Šiaulių Rėkyvos progimnazija, jos teritorijoje vaikštinėjome su direktoriumi Romu Senkumi. Ypatingas išskirtinumas – mokyklos kieme gyvena gandrų šeima. Kadangi teritorija stebima vaizdo kameromis, galima stebėti ir gandrų gyvenimo peripetijas – nufilmuotas arba vykstančias „gyvai“ – pro stoglangį. Iš įprastesnių mokykloms erdvių čia yra didelė dviračių aikštelė, išmanioji metereologinė stotelė, visus duomenis perduodanti į mokytojo telefoną; po ąžuolu įrengta nauja lauko klasė (į ją galima atsinešti multimedijos techniką); rudenį ir pavasarį mokytojai ten labai noriai dirba, dėl klasės vyksta savita konkurencija.

 

Kaip ir daugelyje ugdymo įstaigų erdvių, čia yra Kneipo takas (juo perėjus, siūloma pabraidyti ežere) ir vabzdžių viešbutis, šalia jo, stende galima susipažinti su „gyventojų“ sąrašu. Vaikai, į edukacinių erdvių kūrimą, įsitraukia pasiūlydami idėjų.

 

Aplankytų įstaigų erdvės – labai įvairios: vienų teritorija mažesnė, kitų – didesnė, vienų aplinkoje edukacinių elementų – daugiau, kitose – mažiau, pavyzdžiui, mokyklos teritorijoje yra parkas, ten trūksta ženklelių, etikečių, QR kodų, stendų, kad aplinka būtų žinių šaltinis. Po aprašytų vizitų, komisijos nariai aplankė pusę į antrąjį konkurso etapą patekusių įstaigų ir jau gali apibendrintai pasakyti, kad mokyklos „pasitempusios“, pagrįstai turinčios kuo girtis, o ir pedagogai teigia, kad vaikai „kitokie“, keičiasi, nes aplinka neabejotinai prisideda prie ugdymo(si) ir asmenybės formavimosi.

 

Temą tęsime…