Mažosios Lietuvos istorikų sueiga

Sakoma, kad švietimas yra tarsi valstybės medžio šaknys, nuo kurių priklauso, koks bus medis: nuvytęs ar žaliuojantis. Nepasitenkinimas kai kuriais dalykais gali tapti progreso varikliu, tad tai yra gerai. Turbūt galima teigti, kad istorijos mokytojų luomas atkurtos valstybės šimtmečio proga turi siekiamybę kiek galima plačiau paskleisti jos idėjas ir principus. Štai todėl sueigos organizatoriai – Šilutės rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyrius, Švietimo pagalbos tarnyba, šio rajono istorijos mokytojų metodinis ratelis – mus sukvietė į romantika alsuojantį Hugo Šojaus muziejų.

Buvusio istoriko, rajono mero Vytauto Laurinaičio nuomone, istorija (tegul nepyksta kitų dalykų mokytojai) yra svarbu, nes per ją plėtojasi kiti mokslai, o šis renginys suteiks žinių, naujovių, skatins glaudesnį pedagogų, institucijų bendradarbiavimą.

Šilutės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis iliustruotu pranešimu pristatė valstybės ir Bažnyčios santykio kaitą bėgant amžiams. Kaip žinome, Po Vakarų Romos imperijos žlugimo prasidėjo pusantro tūkstančio metų besirutuliojantys minėtų institucijų santykiai. Pasak pranešėjo, jeigu sudomina, tada leidiesi į platesnes studijas, kaip keičiasi pasaulėžiūra prabėgus tam tikram skaičiui metų. Protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris buvo tas, kuris siekė reformų, šiuolaikiniais terminais kalbant, modernizavo Bažnyčią. Vėliau Apšvietos epochos metu atsirado požiūris, kad atstumas tarp valstybės ir Bažnyčios niekada nebus per didelis, o prieš du šimtus metų kai kur prasidėjo šių institucijų atskyrimas. Sueigos dalyviams buvo pristatyti ne tik teoriniai dalykai, bet ir Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios senosios freskos, paaiškintas jų turinys.

Renginio programą pagyvino Lietuvos moksleivių sąjungos rajono mokinių tarybos atstovai savo sukurtu vaizdo klipu „Šių dienų istorija“, galima sakyti, trinančiu dokumentinio ir vaidybinio kino ribas.

Tauta pradėjo kilti ant tūkstančio pradžios mokyklų, atidarytų 1915 m. Po trejeto metų grupė Lietuvos lyderių sukūrė legitimumą, į kurį anksčiau ar vėliau sureagavo pasaulis. Šis dokumentas, surašytas valstybės ir visuomenės veikėjo Jurgio Šaulio ranka, vadinamas Vasario 16-osios Aktu. Iš pradžių valstybę kūrė dvidešimt, vėliau šimtai, tūkstančiai krašto gyventojų. Kaip buvo švenčiamas Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Klaipėdos krašte 1938 m., sueigos dalyviams pristatė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Darius Barasa. Galima suprasti, kad tuometis minėjimas demonstravo savotišką žinutę apie lojalumą Lietuvos valdžiai, kita vertus, tai buvo paskutinis desperatiškas noras parodyti teisę į Klaipėdos kraštą. Tais metais apie 51 proc. krašto valdžios institucijų tarnautojų buvo palankūs pronacistinei nuomonei, tikrą įtaką Lietuva jau buvo pralaimėjusi. Kitais metais buvo išleisti nurodymai nebešvęsti lietuviškų švenčių, tad 1938 m. Vasario 16-osios šventimas savotiškai apgaulingas.

Vis tik vienas pagrindinių sueigos akcentų – istorijos mokymo fronto aktualijos. Apie pedagogų veiklos ir pilietinių iniciatyvų paradigmas pasakojo Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Klaipėdos licėjaus mokytojas ekspertas Vaidas Pamparas. Jis pabrėžė, kaip ir ko siekti, kaip išeiti iš savo komforto zonos, kalbėjo apie inertinį netikėjimą švietimo sistemos ateitimi. Mokytojas paragino turėti savo požiūrį, ateities iniciatyvas, pasidalijo sėkmingu bendradarbiavimu su Lietuvos istorijos mokytojų asociacija.

Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Algirdas Gečas, vienas iš sueigos iniciatorių, dalijosi įžvalgomis, kad santykis su istorija per 27 metus pakito, tapo stipresnis, kritiškesnis, bet dar yra nemažai problemų, baltų istorijos dėmių. Kaip pavyzdys tarsi neatrištas Gordijaus mazgas pateikiamas minėtos gimnazijos prieštaringas įkūrimo datavimas, kur atsisakant Herderio vardo nugalėjo provincialumas.

Sauliaus Sodonio nuotraukos (silaineskrastas.lt)

Kintų pagrindinės mokyklos mokytojas Rubenas Bukavickas savo pranešime gvildeno sovietų valdžios rankose atsidūrusio pokarinio Klaipėdos krašto turto klausimo problemas. Po privataus, religinio, visuomeninio, bešeimininkio turto nacionalizavimo 1947 m. Šilutėje liko tik 4 nuosavi namai. Pikantiška detalė – 1950 m. gegužę Šilutės apskrities Lietuvos komunistų partijos (LKP) sekretoriaus A. Olšausko asmeninėje kolekcijoje aptikta sukaupto svetimo inventorizuoto, nukainuoto turto už 50 tūkst. rublių. Šis aukščiausių LKP šulų bičiulis atsipirko „nuobauda“ –perkėlimu į naują darbo vietą.

Mažosios Lietuvos gyventojų socialinius vaidmenis, gyvenimo būdo, kalbos fonetines ypatybes iliustravo muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė. Darbuotojai pristatė muziejaus erdves, iš grobio (puodo) pylė kafiją (kavą), iš kiocio (krepšio) traukė bandeles. Galima teigti, kad autentiškoje aplinkoje kuriama komforto zona, drauge įprasminamas istorinis krašto savitumo paveldas.

Paprasto švietimo darbuotojo supratimu, sueigos organizatoriai, pranešėjai dalijosi potencialu, galimybių trajektorijomis, kurios rezonavo su aukštesnių standartų ir pažangos siekiamybėmis gana debesuotoje globalioje šalies švietimo sistemoje. Juk civilizacija pagal graikus prasidėjo nuo savęs keitimo…

+17

0