„Lyderių laikas 3“: pedagoginei kūrybai pažadintų projekto dalyvių balsai

Ridas Viskauskas
,
„Švietimo naujienų“ korespondentas

Projekto „Lyderių laikas 3“ regioniniame forume „Bendradarbiavimas versus konkurencija švietime“, vykusiame Druskininkuose vasario mėnesį, daug dėmesio skirta refleksijai ir pokalbiams apie pokyčių projektus savivaldybėse: kokie buvo savivaldybių kūrybinių komandų pasiekimai, atradimai, patirtis. Apie 150 Pietų Lietuvos švietimo bendruomenės narių iš 15 savivaldybių „Pasaulio kavinės“ metodu surengtoje diskusijoje atviravo, ko jie išmoko projekte, kaip keitėsi dalyvavusiųjų savivaldybės pokyčių projekte santykiai, kokią įtaką tai darė mokinių mokymosi rezultatams.

Toks kalbėjimasis yra būtinas. Kasdienybėje mokytojai neretai jaučiasi vieniši, suvaržyti instrukcijų, reglamentų, rekomendacijų… Dar ta konkurencija tarp mokyklų, kolegų! O juk mokytojo savijauta – savotiškas langas į pamokos, į švietimo kokybę. Laisvė ir kūrybos džiaugsmas… Pats nebūdamas laisvas ir mokinių neįkvėpsi pažinties džiaugsmui ar troškimui.

Taigi kaip sekėsi pokyčių projektų dalyviams bendrauti ir bendradarbiauti? Pasak „Lyderių laiko 3“ konsultantės Eglės Daunienės, „tikrą projektų derlių atspindi dalyvių papasakotų istorijų niuansai“.

 

Božena (Šalčininkų r.): „Man labai patiko stažuotės užsienyje ir Lietuvoje (pavyzdžiui, Šiauliuose). Net mano mentalitetas pasikeitė. Pradėjau kitaip dirbti su mokiniais, drąsiau remiuosi naujovėmis, darbe pritaikau tai, ką pamačiau ar išgirdau darant kitose mokyklose. Vaikams kartais leidžiu derėtis su manimi, jie tapo laimingesni. Ir man tai patinka!“

 

Aliona (Šalčininkų r.): „Išmokau pasitikėti savimi. Anksčiau atrodydavo, kad kiti daro geriau, tiksliau… Per stažuotes supratau, kad dirbame gerai, tik to nemokame įsivertinti…“

 

Dominyka (Trakų r.): „Dalyvavau šiame projekte kaip nevyriausybinio sektoriaus atstovė, kuriai aktualūs neformaliojo švietimo dalykai. Savo įstaigoje mačiau didelę darbuotojų kaitą. Per projektą pradėjau domėtis metodais, kaip bendrauti su darbuotojais. Pradėjau tartis su jais – ne vien tik komanduoti. Pats geriausias komplimentas žmogui, kai vadovas kreipiasi į jį: „O ką gi Tu manai? Ką patartumei?“ Žmonės liovėsi bijoję, atsirado ramybė… Ir pagerėjo darbo rezultatai! O ligi šiol nesuprasdavau: kaip galima ko nors nepadaryti, kodėl trūksta motyvacijos?“

 

Raimondas (Kauno r.): „Turėjome parengti bendrą reglamentą rajono mokykloms, kaip švietimo darbuotojams bendrauti su tėvais. Pasiteisino profesinio dialogo grupės, kuriose ramiai, neskubėdami kalbamės apie mokinių problemas arba, priešingai – apie gerus dalykus. Kartą pasikvietėme vieno mokinio tėvą – jis įvirto į kabinetą ir apimtas panikos sušuko: „Ką jis padarė?“ Sakome: „Nieko nepadarė, labai mažai trūksta, kad būtų puikus mokinys! Jis labai domisi informacinėmis technologijomis. Reikėtų tik matematikos žinias pagilinti. Tikiu, kad ateityje bus puikus specialistas!“ O tėvas težino vieną muštro „metodą“…

Tik bendradarbiaudami galime daryti poveikį vaiko pažangai ir sėkmei. Profesiniai dialogai tarp mokytojų, administracijos ir padeda jį sukurti. <…> Įdiegus etatinio apmokėjimo sistemą, mokytojams atsirado nekontaktinės valandos. Mokytojams sakau: „30 proc. laiko galite dirbti ne mokykloje. Mes jūsų neieškosime, nekontroliuosime.“ Kai niekas mokytojų neseka, jie labiau atsiduoda darbui. Matematikos mokytoja pati kviečiasi mokinius ne per pamokas: „Ateikite, pamokysiu!“

Gerą psichologinę atmosferą mokykloje liudija tai, kad žmonės nenori keisti nei darbo, nei mokyklos. Jie gerai čia jaučiasi. Vienai kolegei pasiūlė darbą prie namų, beveik kieme. Ji: „Neisiu!“ Mokytojas mokykloje praleidžia daug laiko. Svarbu, kad jis kuo mažiau patirtų streso. Jei mokytojui sakysi: „Kodėl tokie prasti tavo mokinių egzaminų rezultatai?“, jis į mokyklą eis kaip į karą. Smagu, kai mokykloje vyksta veiksmas. Kam mokytojus gaudyti? Reikia tik girti, skatinti. <…> Daug kas priklauso nuo pasitikėjimo. Kuo žemesnis organizacijos kultūros lygis, tuo daugiau taisyklių, biurokratijos. Kuo kultūros lygis aukštesnis, tuo daugiau pasitikėjimo. Mokytojai rodo iniciatyvą ir patys dirba, aš tik sakau: „Ačiū, ačiū, ačiū…“

 

Vilija (Alytus): „Esu mokyklos direktorė. Mes mokykloje dirbame daug nereikalingo darbo – ir taip esame įsukti į tą ratą! Kartais sunku ir atsisakyti: skambina iš įvairių savivaldybės skyrių ir užkrauna darbais, kurie nesusiję su mokymu… Paprašiau kolegų: „Drąsiai klauskite, ar šita užduotis, kurią deleguojate, padės vaikams geriau mokytis, ar prisidės prie geresnių mokymosi rezultatų?“ Ir kolegos kartais primena, kad neduos naudos!.. Pradėjau ir aš, ir pavaduotojos geriau girdėti mokytojus.“

 

Edita (Kaunas): „Atlikome didžiulį tyrimą. Apklausus mokinius, mokytojus, tėvus, mokyklų, savivaldybės padalinių, kurie susiję su švietimu, vadovus, paaiškėjo, kad labiausiai pokyčio reikia mokytojo motyvacijai. Kvietėme mažomis grupelėmis mokytojus, laiko pokalbiams nenormavome. Kas turėtų pasikeisti, kad dirbti būtų smagiau? Supratome kelis svarbius dalykus. Mokytojas turi jaustis stiprus, t. y. turėti kompetencijų darbui atlikti. Dažniausiai jį gąsdina tai, kad gal ne viską suprato, gal ką nors netinkamai padarė. Ir tai jam kelia stresą. <…> Kauno miesto švietimo organizacijose yra motyvuojančių priemonių mokytojui. Bet galbūt reikėtų vienodos sistemos, kurią žinotų ne tik vadovai, bet ir mokytojai.

Kaune labai stokojame mokytojų. Trūksta mokyklų (taip pat ir darželių) vadovų. Taigi kartu su Vytauto Didžiojo universitetu sukūrėme bendradarbiavimo programą. Mūsų komandos nariai universitete veda paskaitas būsimiems mokytojams, motyvuoja, veda į savo mokyklas, kad jie gerai jaustųsi ir priprastų prie darbo. Pasitaiko, kad jauni žmonės išsigąsta, nežino tvarkų, kurių universitete neišmoko. Trūksta tinkamo jauno darbuotojo pasitikimo, „apšildymo“.

Kauno pedagogų kvalifikacijos centras savo interneto puslapyje kuria tokį „CV banką“. Jei galvoji, kad galėtumei dirbti mokytoju, turi kompetencijų ir gebėjimų, ten galėsi pateikti savo duomenis.

Nuo rudens turėtų atsirasti Kauno miesto mokytojo kortelė, joje bus tam tikra suma pinigų, kurią mokytojas savo nuožiūra galės išleisti. Savivaldybė skyrė lėšų kortelei įsteigti. Įsitraukė verslas: teiks mokytojams įvairias nuolaidas. Kortelę turės kiekvienas Kauno mokytojas. Kol kas Kauno miesto mokytojo kortelės klausimą sprendžia miesto savivaldybė.“

 

Virginija (Druskininkai): „Esu neformalių studijų klausytoja. Kalbantis apie bendravimą ir bendradarbiavimą su kolegomis iš kitų mokyklų, išryškėjo metodinių grupių reikšmė. Druskininkuose, regis, yra 20 pradinių klasių. Pabandžiau vienu metu į pokalbį pakviesti pradinių klasių mokytojas. Taip pat ir 3 ikimokyklinio ugdymo mokytojas. Bijojau, kad žmonės piktinsis dėl „gaišinamo laiko“… Pavyko! Vietoj planuotos valandos pokalbis truko daug ilgiau. Jos vienos nesusirinkdavo pasidalyti savo bėdomis. Dabar tokie pasikalbėjimai vyksta jau be manęs. Džiaugiuosi: pabandžiau – ir tai veikia!“

 

Jurgita (Lazdijų r.): „Vaikai sugalvojo renginį: „Pasikviesime aktorių, bus visko…“ Susirinkome po savaitės – tyla, jokio konkretumo… Aktoriams niekas nepaskambino, pareigomis nepasiskirstė. Davėme dar savaitę. Idėja yra, bet kas imsis konkrečių darbų? Tik piktumas visus ima… Turėjome įsiterpti mes – mokytojai, socialinė pedagogė, direktorė. Padėjome po žingsnelį planuotis, pasiskirstyti vaidmenis. Susirašėme visus žingsnius, ką reikės padaryti, atsakomybes. Ir vaikams atsirado saugumo jausmas: „Žinome, kaip bus. Vienas žingsnis jau padarytas.“ Mūsų tikslas – išmokyti vaikus darbus atlikti patiems, nepadedant jiems visko „ant lėkštutės“… Ėjo pas mokytojus, tarėsi. Renginiai turi būti padaryti jų rankomis. Artistus galime nusipirkti, bet mokykloje vaikai turi išmokti renginius organizuotis patys.“

 

Aušra (Druskininkai) – apie pasitikėjimu grįstą bendradarbiavimą, motyvuojantį mokytojus sukurti mokiniams tinkamiausią terpę augti: „Papasakosiu, kaip dabar vykdau individualius pokalbius su mokiniu ir jo tėvais. Turime individualios pažangos lapą. Jį pildome per pokalbį. Pildo vaikas, tėvai daugiau klauso. Kalbamės su vaiku apie tai, kas jam sekasi, kas nesiseka… Vaikas pats sprendžia, ką jis nori tobulinti. Iškeliame pusmečiui tikslą. Mano vaikai – pirmokai, užtenka vieno tikslo, pavyzdžiui, „skaitysiu daugiau knygų“ arba „pradėsiu skaityti knygas“. Pirmokams – labai geras tikslas! Nes kol kas tik vadovėlių tekstus skaito… Tėvai – labai svarbūs. Pasitaiko tokių, kurie moka tik reikalauti, nurodinėti mokytojams, ką daryti. Bet kai jie pasiklauso… Štai mama priekaištauja, kad blogos pratybos, blogos programos, blogos užduotys… Bet kai mergaitė, paklausta, „ar visada pasiruoši priemones pamokai?“, atsako neigiamai… Mama suprato, kad ne tik nuo pratybų ir „blogų“ užduočių priklauso pasiekimai – nuo vaiko taip pat… <…> Džiaugiuosi, kad mūsų pokyčio projekto komandoje yra tėvų, daug mokytojų, socialinių darbuotojų, psichologų, vadovų, pavaduotojų, net jaunimo centro darbuotojų. Būdami komandoje, pradėjome vieni kitus suprasti. Keičiasi ir tėvų požiūris, ir mūsų, mokytojų.

 

Rima (Varėnos r.): „Kad esu kūrybinės komandos dalyvė, man pasidarė drąsiau. Mūsų vaikų darželį lanko vaikiukai iš sunkios aplinkos. Šeimose jie negauna gerų socialinių įgūdžių. Sugalvojau tokį šeštadieninį projektą: vaikiukus kviečiame į ekskursijas, rodome, kaip kitaip galima būti ir bendrauti… Noriu, kad mažieji pamatytų daugiau gyvenimo…“

 

Lina (Druskininkai): „Esu mokytoja. Surengėme mokinių ir mokytojų apklausą, kas mokykloje – „gerai“, o kas – „ne“. Pradėjau girdėti… Jei ligi šiol tardavausi su kolegomis, su darbuotojais, tai dabar tariuosi ir su mokiniais, pavyzdžiui, dėl kontrolinio darbo datos. 25 vaikų nepaklausiu, ar gerai išsimiegojo, bet kartais nukrypti į šoną yra gerai: mokiniai pajaučia, kad jie kažkam yra svarbūs.“

 

Regina (Varėnos r.): „Sutarėme, kad visose mūsų rajono bendrojo ugdymo mokyklose išrinksime po vieną klasę, kurią intensyviai stebėsime… Papasakosiu mergaitės I. istoriją. Kiekvienoje kaimo vietovėje daug iširusių šeimų. (Deja, psichologo mokykloje neturime.) I. – aštuntokė, gyvena kartu su tėvu ir dviem mažesniais broliais. Per projektą pastebėjome, kad pakilo šių vaikų savivertė, jie patikėjo savo jėgomis, padarė didelę pažangą… Didžiausią pažangą padarė I. Bet fiksuojame ne tik akademinius rezultatus. Tai ir dalyvavimas sociokultūrinėje veikloje, ir mokinių elgesys. I. tapo atsakinga. Ir jos broliukų (vienas – šeštokas, kitas – antrokas) akademinė pažanga pagerėjo. Kai mama išvažiavo į užsienį, I. rūpinosi ne tik savo, bet ir brolių namų darbais. Ji atlieka mamos pareigas. Ligi tol klasėje buvo tyli mergaitė… Dabar jos mokymosi vidurkis pakilo 2,3 balo, dalyvauja renginiuose, lanko daugiau būrelių. Vaikas pajautė atsakomybę, įgijo pasitikėjimo, pajuto sėkmės džiaugsmą.“

 

Deivido Laukionio nuotraukos

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *