Lass uns arrangieren und handeln, arba susitarkime ir veikime kartu!

Asta Turskienė
,
Grigiškių „Šviesos“ g-jos direktorė

Ankstyvą sekmadienio rytą Vilniaus švietimo įstaigų vadovai rinkosi prie Spaudos rūmų. Laukė ilga kelionė per Lenkiją į Vokietiją. Keturiasdešimt keturi vadovai vyko susipažinti su šios šalies švietimo sistema, pasisemti gerosios mokyklų patirties įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, galvose kirbėjo klausimai apie vadovų asociacijos ir profesinės sąjungos veiklas. Kelias tolimas, tad neišvengta pokalbių apie pilkos kasdienybės darbus ir darbelius, naujus švietimo politikos iššūkius, mezgėsi bendradarbiavimo planai.

 

Vokietija stengiasi užtikrinti lygiateisį kokybišką švietimą visiems, bet kol kas yra atskiros mokyklos silpnaregiams ir kurtiesiems, vaikams, turintiems protinę negalią, o fizinę negalią turinčius vaikus stengiamasi integruoti.

Pažintis su Vokietijos švietimo sistema prasidėjo nuo susitikimo su švietimo komiteto nariais Reichstage. Čia sužinota, kad Vokietijoje yra šešiolika regionų, kurie politiškai nepriklausomi, tad tiek pat yra ir švietimo sistemų. Švietimo komitetas tariasi su mokyklų vadovais įvairiais klausimais, galutiniai sprendimai priimami regionuose, regionų atstovai keičiasi informacija tarpusavyje. Vokietija šiuo metu švietimo sistemoje yra išsikėlusi tris prioritetus: diegti skaitmenines technologijas, ugdyti gabius mokinius, skatinti meno ir kultūros pažinimą. Švietimo komiteto nariai kalbėjo, kad nėra patenkinti tuo, jog yra tiek daug skirtingų švietimo sistemų. Vis dar vyksta diskusijos, kas geriau: viena ar šešiolika skirtingų švietimo sistemų, nes persikėlus iš vieno regiono į kitą yra sudėtinga laikyti brandos egzaminus – gali prireikti visai kitų žinių. Vokietija stengiasi užtikrinti lygiateisį kokybišką švietimą visiems, bet kol kas yra atskiros mokyklos silpnaregiams ir kurtiesiems, vaikams, turintiems protinę negalią, o fizinę negalią turinčius vaikus stengiamasi integruoti. Iki tol egzistavusios mokyklos vaikams, turintiems fizinę negalią, nėra naikinamos, o reorganizuojamos į centrus ir teikia pagalbą mokykloms, į kurias integruojami šie vaikai. Kol kas vyksta diskusijos dėl protinę negalią turinčių vaikų integracijos, sprendimus priimti turi kiekvienas regionas savarankiškai. Kuriamos mokyklos ypač gabiems vaikams, sudarytos galimybės gabiems mokiniams peršokti iš žemesnės klasės į aukštesnę, diferencijuojamas ugdymas klasėje, yra galimybė tobulintis tam tikrose srityse: įvairūs būreliai, kita papildoma ugdomoji veikla.

 

„Labas rytas!“ – pasitikdamas Vilniaus švietimo įstaigų vadovus lietuviškai sveikinosi Hofo miesto pradinės Sophienschule Grundschule direktorius, Bavarijos žemių vadovų asociacijos ir profesinės sąjungos vadovas Henrikas Schodelis. Šioje mokykloje mokosi 328 mokiniai, iš jų 74 proc. emigrantai, 13 proc. turi negalią, dirba 31 mokytojas ir 22 kiti darbuotojai. Aktyvus, jaunatviškas vadovas savo pranešime nevengė kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria: pradeda veikti nauja dokumentų administravimo sistema, per trumpą laiką padaugėjo mokinių, ypač emigrantų. Susiduriama su jų integracijos problema: kalbos mokymas, kultūriniai skirtumai. Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra daug norinčių būti mokytojais, ypač trūksta gamtos mokslų pedagogų. Jaunimui patrauklesnės geriau apmokamos profesijos, todėl siekiama pakelti mokytojo profesijos prestižą, rūpinamasi, kaip sukurti geresnes darbo sąlygas. Mokyklos direktorius pristatė ir Bavarijos regiono švietimo sistemą. Pradinėje mokykloje (vok. Grunschule) ugdymas trunka 4 metus. Po pradinės mokyklos vaikas gali eiti į vieną iš trijų mokyklų: pagrindinę, realinę, gimnaziją. Į kokią ugdymo įstaigą toliau vaikas paklius, priklauso nuo pradinės mokyklos rezultatų. Pagrindinėje mokykloje (vok. Mittelschule) yra 5–9 klasės, mokiniams teikiamas bendrasis pagrindinis ugdymas. Baigusieji šią mokyklą paprastai pradeda profesines studijas (vok. Berufschule). Realinėje mokykloje (vok. Realschule) yra 5–10 klasės, mokiniams teikiamas bendrasis išplėstinis ugdymas. Ši mokykla ruošia mokinius aukštos kokybės profesinėms studijoms (vok. Berufschule) arba universitetui (vok. Fachoberschule). Realinė mokykla pati populiariausia. Ją renkasi maždaug apie 50 proc. Vokietijos vaikų. Gimnazija (vok. Gymnasium) teikia bendrąjį pagilintą ugdymą, vienos labiau orientuojasi į techninius mokslus, kitos – į menus. Nuo kitų mokslo metų mokymosi trukmė pailgėja vieneriais metais (Bavarijos regione grįžtama prie mokymo(si) trylika metų). Gimnazistai siekia įstoti į universitetą, tam reikalingas brandos atestatas. Šią mokyklą lanko maždaug 30 proc. Vokietijos vaikų.

 

Aplankytoje mokykloje turėjome galimybę pabūti pamokose ir susipažinti, kaip diferencijuojamas ugdymo procesas. Kiekvieną rytą vaikai išsiskirsto po klases: hiperaktyvūs, socialinių įgūdžių stokojantys išeina mokytis į „Ežiukų“ klasę, kur jiems pagalbą teikia socialinis pedagogas ir psichologas. Mokymosi sunkumų turintys mokiniai eina į dar kitą klasę. Pamokos paprastai baigiasi 13.00 val., bet yra ir pailgintos dienos klasių, kurios dirba iki 15.30 val. Tose klasėse tarsi gyvenama: pusryčiaujama, pietaujama, ruošiami namų darbai, vaikai sportuoja, muzikuoja. Į mokyklą ateina kitų specialybių asmenys (baleto šokėjai, orkestro muzikantai, dailininkai) ir gali dirbti su vaikais, kurie lieka mokykloje ilgiau. Nuo 2011 m. šioje mokykloje integruojami vaikai, turintys negalią. Kartu su visais mokosi vienas silpnaregis, šeši protinę negalią turintys vaikai ir vienas mokinys, turintis Dauno sindromą. Mokytojams buvo sudarytos galimybės mokytis ir įgyti darbo su tokiais vaikais kompetencijų. Vis dar aktyviai dirbama su tėvais dėl šių vaikų integracijos į mokyklą: kas du mėnesius organizuojami tėvų forumai, veikia mokytojų įkurta ryto kavinė tėvams, kurioje geriant rytinę kavą stengiamasi atsakyti į įvairius tėvų klausimus, drauge ieškoma problemų sprendimo būdų. Aplankytoje mokykloje sudaromos geros darbo sąlygos mokytojams: jie turi padėjėjus, gali save realizuoti dėstydami ne tik pagrindinį dalyką, bet ir kitus, kurie yra artimi pagal gabumus ir pomėgius, organizuojamos kolektyvą buriančios kelionės su pramogomis, bendru laisvalaikiu. Šiuo metu jie bando įgyvendinti naują projektą – sutrumpinti pamoką iki 40 minučių ir pailginti pertraukas, praleidžiant daugiau laiko gryname ore, sportuojant. Pedagogų atlikti stebėjimai rodo, kad pailsėję vaikai greičiau įsisavina ugdymo turinį, aktyviau ir geriau dirba. Įstaigos vadovas pasidžiaugė, kad jo vadovaujama mokykla yra vadinama „švyturiu,“ jos patirtimi remiasi bei savo veiklas keičia ir kitos mokyklos.

 

Spalvingomis edukacinėmis zonomis pasitiko inovatyvi, nedidelė, bet jauki dar viena pradinė mokykla Hofe – Angerschule am Theresienstein. Visos dienos mokykloje yra tik 1–4 klasės. Ugdymo įstaiga dirba lanksčiai, prisitaikydama prie kiekvieno vaiko galimybių, vykdo daug projektų, akcentuoja sveiką gyvenseną. Mokyklos pedagogams svarbu, kad vaikai bendrautų tarpusavyje, skaitytų vienas kitam, būtų ugdoma atsakomybė už save ir kitą, mokoma koncentruotis į vieną veiklą, spręsti problemas. Mokymas vyksta susėdus visiems ratu – taip kuriama šeimos atmosfera. Šioje mokykloje galima mokytis 5 metus. Jei sunkiai sekasi, tai 1 ir 2 klasėse galima mokytis trejus metus, o tada jau keliauti toliau. Galima ir atvirkščiai – ilgiau mokytis 3 ar 4 klasėje, svarbu, kad mokinys pasiektų reikiamą žinių lygį. Mokykla žavėjo tvyrančia ramybe, jautėsi, kad čia vis dar gyvena vaikystė.

 

Nijolės Malinauskienės nuotraukos

Į mokyklą per pamokas nei svečiai, nei tėvai nėra įleidžiami. Mokiniai gali nusipirkti maisto mokyklos bufete arba per pietus prie mokyklos atvykstančiuose greito maisto autobusiukuose, gali atsinešti ir pasišildyti mikrobangų krosnelėje.

Keliaudami toliau per Vokietijos Bavarijos regioną privažiavome istoriją menančiame pastate erdviai įsikūrusią Schillerio gimnaziją. Norint patekti mokytis į gimnaziją po 4 klasės, pagrindinių dalykų (vokiečių kalbos, matematikos bei tėvynės ir pasaulio pažinimo) vidurkis turi būti ne žemesnis kaip 2,33 balo (pagal vokišką vertinimo skalę 1 – aukščiausias pažymys). Čia, skirtingai nuo iki tol matytų mokyklų, neradome mokinių poilsiui skirtų zonų, valgyklos, vis dar naudojami seno tipo grafoprojektoriai su plėvele. Į mokyklą per pamokas nei svečiai, nei tėvai nėra įleidžiami. Mokiniai gali nusipirkti maisto mokyklos bufete arba per pietus prie mokyklos atvykstančiuose greito maisto autobusiukuose, gali atsinešti ir pasišildyti mikrobangų krosnelėje. Visa tai neliko nepastebėta akylų Vilniaus mokyklų vadovų, juk Lietuvoje egzistuojančios higienos normos, Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai draudžia minėtus dalykus, o sveikos gyvensenos integravimas ir propagavimas skatina jaunimą sveikai gyventi. Supratome daugiau turintys ir naudojantys informacines technologijas, bet mes mažiau mokome vaikus spręsti problemas, gyventi tarp kitų žmonių, turėti savo nuomonę ir mokėti ją apginti. Jei pats turi nuomonę ir jauti asmeninę atsakomybę už tai, kokį gyvenimą gyvensi, kaip ir ką jame veiksi, tai visuotinos programos netenka prasmės. Galima daug išklausyti ir perskaityti, visur dalyvauti, bet tik pats priėmęs sprendimą sportuoti, tai ir pradėsi daryti.

 

Lankydamiesi jaunimo laisvalaikio centre stebėjome namus primenančias aplinkas, domėjomės renginiais, siūlomais vaikams ir jaunimui per atostogas ir kasdien. Dėmesį patraukė „streetworker“ pareigybė. „Streetworker“ – tai žmogus, kuris dirba vienoje ar dviejose lauko žaidimams skirtose aikštelėse, jo darbo vieta – gatvė ar lauko aikštelė. Jis skatina vaikus ir jaunimą žaisti įvairiausius lauko žaidimus (krepšinį, tinklinį, futbolą ir kt.), organizuoja įvairias veiklas lauke.

 

Apžiūrėję mokyklas, padiskutavę tarpusavyje, apsilankėme ir pas Hofo miesto merą, kuris pamatęs tokį būrį švietimo įstaigų vadovų juokavo: „Ar visi ir išvažiavote? Tai tikriausiai dabar visose Vilniaus mokyklose netvarka ir vaikai šoka ant stalų klasėse.“ Miesto meras prisipažino, kad gerai pažįsta Lietuvą ir lietuvius, dažnai lankosi, nes jo žmona lietuvė. Padėkoję už šiltą priėmimą ir sudarytas galimybes susipažinti su Vokietijos Bavarijos regiono švietimo sistema, Vilniaus mokyklų vadovai patraukė į Dresdeną susipažinti su elektromobilių gamyba „Volkswagen“ gamykloje, aplankyti Karališkųjų rūmų, pasigėrėti baroko šedevru – Cvingerio rūmais. Istoriniame Saksonijos lopšyje – Meiseno mieste – aplankyta porceliano gamykla. Ekskursijas po Niurnbergo ir Berlyno miestus vedė, vertėjavo, kultūrinio gyvenimo aspektais dalijosi lietuvaičiai, gyvenantys minėtuose miestuose.

 

Kelias vingiavo pro kalvas ir lygumas. Lengvai lyg miltais sniegu pabarstytose pamiškėse pernykštę žolę skabė stirnų būreliai. Lėtai leidosi sutemos, o autobuse skambėjo lietuvių liaudies dainos. Pasisėmę patirties, trumpam atitrūkę nuo pilkos kasdienybės, supratę, kad nėra nei blogiau dirbantys, nei mažiau gebantys, nei mažiau turintys, tik save nepelnytai plakantys ir dažnokai politikų nepelnytai kritikuojami, Vilniaus švietimo įstaigų vadovai važiavo namo – į Lietuvą, į Vilnių, kurti mokyklų, kuriose gera būti.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Dalia

    Dėkoju autorei už įdomų ir informatyvų straipsnį bei nuotraukas. Man, dirbančiai Lietuvos mokykloje, buvo smalsu sužinoti apie Vokietijos švietimo sistemą, kaip ten dirba bei gyvena mokiniai ir mokytojai. Sužinojau daug naujų dalykų, kurie nustebino. Labiausiai nustebino, kad tokioje išsivysčiusioje šalyje yra tiek daug skirtingų švietimo sistemų. Smagu, kad nesame blogesni už vokiečius.