Konkurencijos kultūra mokykloje: pragmatizmas ir spekuliatyviosios filosofijos iššūkiai

Arūnas Mikalauskas
,
Klaipėdos r. Judrėnų Stepono Dariaus pagr. m-klos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

Globali lyginamoji pedagogika žinoma nuo Antikos laikų, kada romėnai aprašė ir lygino graikų ugdymą. Lietuvoje šia tema XX a. pradžioje pasirodė du leidiniai. 1906 m. Kazys Puida savo darbe „Mokykla ir jos uždavinys“ lygino carinės Rusijos švietimą su Anglijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų mokyklomis. Tais pačiais metais Juozas Gabrys-Paršaitis knygoje „Jaunuomenės švietimas kitur ir pas mus“ pateikė problemų analizes, jų sprendimų būdus. Beveik po trijų dešimtmečių Pranas Dielininkaitis Sorbonoje apsigynė disertaciją „Mokyklinė laisvė ir valstybė“, analizuodamas to meto sovietų, belgų, olandų švietimo sistemas, jų reformas, santykius su valstybe. Jis tapo europinio masto lyginamųjų pedagoginių studijų atstovu. Kita vertus, nuo XX a. pradžios formavosi pragmatinė-instrumentinė pedagogika. Jos pradininkas Džonas Diuji prie Čikagos buvo įkūręs eksperimentinę mokyklą, kurios tikslas mokyti vaikus spręsti problemas. Ypač pragmatizmas atsigavo šeštojo dešimtmečio pabaigoje, po rusų „Sputniko“ paleidimo. Susirūpinta praktinių-tiksliųjų mokslų svarba. Galima atrasti panašią analogiją Lietuvoje – prieš kelerius metus pradėjo trūkti tiksliųjų mokslų specialistų, amatininkų.

Tikėtina, kad prie konkurencijos kultūros, aukštesnio lygmens santykių šioje srityje prisidės neseniai įsigaliojęs įstatymas dėl mokyklų vadovų kadencijų.

 

Kaip žinoma, moderniose, dalinai laisvos rinkos visuomenėse veiksmingumo siekis edukacijoje grindžiamas konkurencija. Galbūt galima pasakyti, kad po 1990-ųjų rinkos konkurencijos nesupratimas ardė ir ardo valstybės švietimo mechanizmą, trukdydamas pasiekti aukštesnį lygmenį. Galbūt šiandieninę mokyklą galima lyginti su jūra, kuri gali būti rami, skaidri, bet iš kitos pusės – kunkuliuojanti, atšiauri. Turbūt didžiosios dalies bendrojo ugdymo švietimo įstaigų vadovai – gebantys suprasti lyderiai, paskui kuriuos nori eiti ir eina žmonės. Atmintyje iškyla situacija, kurioje direktorės ir mokytojo bendradarbiavimas kelerius metus buvo ne rožėmis klotas, tad pastarajam atrodė, kad tikėtis pagalbos – tikimybė maža. Atsitiko atvirkščiai. Kita vertus, dažnas sutiks, kad dar švietimo įstaigose pasitaiko supanašėjimo į kunigaikštijas, susaistytas ilgamečiais apipusės naudos, giminystės, bičiulystės, politinės priklausomybės ryšiais. Turbūt daug kas pritars, kad matomi viešosiose erdvėse, turintys savo dažnai kažkam nepatinkančią nuomonę, idėją pedagogai yra stipresni už kai kurių mokyklų vadovus, bet jiems stoti už įstaigų vairo – sunkiai įmanoma misija. Pirma, būdami kūrybiški, analizuodami situacijas dažniausiai jie gali atsakyti ne taip, kaip reikalauja Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros kompetencijų vertinimo šablonai, ir neįveikti atrankos. Antra, vieša paslaptis, kad būsimiems vadovams vis dar reikia tam tikro savivaldos palaikymo, kuris kai kada turi aiškų politinį prieskonį. Tikėtina, kad prie konkurencijos kultūros, aukštesnio lygmens santykių šioje srityje prisidės neseniai įsigaliojęs įstatymas dėl mokyklų vadovų kadencijų.

 

Turbūt dažnas pedagogas kasdien sulaukia siūlymų dalyvauti įvairiausio pobūdžio, skirtingų institucijų konkursuose, proginėse akcijose, viktorinose, mokymuose, atskleidžiančiuose arba ne tam tikras dalykines, vertybines orientacijas. Eilinio mokytojo supratimu, bene svarbiausias akcentas šiuose segmentuose, kad dalyvavimas nebūtų prievartinis. Kartais turime progų stebėti vyraujančius mokinių motyvus. Prieš kelerius metus tautos didvyrio Stepono Dariaus tėviškėje vyko edukacinė krašto pažinimo programa dviračiais. Įvairių amžiaus grupių dalyvių maršrutas driekėsi dešimtis kilometrų nepažįstamomis vietovėmis, turint pažintinių, ištvermės, greičio siekiamybių. Viename iš atokių etapų pastebėjome du atsiskyrusius mokinius. Netoliese ganėsi didžiulė gyvulių banda. Tvirtas dvylikametis, pasikvietęs draugą, akmeniu kalė išversto aptvaro kuolus, rankomis jungė spygliuotas vielas. „Pasileis jaučiai“, – paaiškino vaikas prisiartinusiems palydovams. Jo niekas neprašė ir neragino, jis nežinojo, kieno ta banda, jis nekreipė dėmesio į konkurenciją žygyje, tačiau nepravažiavo pro problemą. Kaip žinoma, turint omenyje strategiją, atitinkamo gyvenimo kūrimo mokykloje šerdį sudaro klimatas. Jo šerdį tarp administracijos, pedagogų, mokinių sudaro santykiai, atitinkamų sąlygų, aplinkos, sektinų pavyzdžių sudarymas. Mes turime mokyklų, kurių gretimoje aplinkoje daugybę metų laisvai gyvena mokinių globojami gyvūnai, žydi gėlės, tad kaip ir pagal Žaną Žaką Ruso vaiką auklėja žmonės, gamta, daiktai.

 

Tikėtina, kad dažna švietimo įstaiga be pagrindinės jai priskirtos funkcijos daugiausia yra idėjų, principų nešėja. Pasižiūrėjus į socialinių idėjų istoriją švietimo įstaigose galima sakyti, kad įvairūs konkursai kuria kompensacinę galią, tampa tolesnės veiklos kompasu, kita vertus, tai gali reikšti bendrųjų ugdymo programų perkrovą. Tad švietimo reitingų viršūnėse esanti Suomija, kur mokytojas yra sistemos produktas, iš esmės nepraktikuoja konkursų, neskatina konkurencijos.

Galbūt galima reziumuoti, kad konkurencijos kultūros maršrutas – tarp dvasingumo ir pragmatizmo…

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Vienas komentaras

  • Velykinis kiškutis

    GALBŪT galima manyti, kad autorius pats supranta netikėtus minties vingius tarp gretimų sakinių.
    TURBŪT autorius bent pats supranta, kur tekste atsiranda spekuliatyviosios filosofijos iššūkiai.
    TIKĖTINA, kad kam nors bus aišku, kodėl trys šio komentaro sakiniai prasideda būtent šiais žodžiais 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *