Kokių įgūdžių reikia XXI a. vaikams?

Vilniaus Valdorfo mokyklos ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos IT mokytojas Tomas ŠIAULYS nesunkiai atskiria, kurie mokiniai klasėje linkę į priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų ar socialinių tinklų. Tokie vaikai turi dėmesingumo, motyvacijos problemų, į pamokas ateina neišsimiegoję. Jaunas ir inovatyvus pedagogas šiame interviu pasakoja apie tai, kodėl jam nepatinka vaikų skirstymas į Z ar alfa kartas, kodėl jo mokykloje iš visų mokinių rytais surenkami telefonai ir kokią gerąją praktiką jis perkeltų iš užsienyje aplankytų ugdymo įstaigų į mūsų mokyklas.

Viename interviu su Jumis skaičiau, kad apie pedagogo darbą svajojote labai seniai. Kaip jaučiatės šiandien dirbdamas mokykloje?

Puikiai! Man keista, kad jaunimas vengia mokytojo darbo. Tai yra viena geriausių profesijų! Nuolat bendrauju su žmonėmis, neleidžiu sustabarėti savo žmogiškumui. Juk esminis įrankis, su kuriuo dirba mokytojas, yra jis pats. Tai yra iššūkis, tačiau labai įdomus.

 

Prieš susitikdama su Jumis kalbėjau su vienos Vilniaus pradinės mokyklos mokytoja, dirbančia 27 metus, ji tvirtino, kad šiuolaikiniai vaikai yra visiškai kitokie negu anksčiau ir su jais susikalbėti kuo toliau, tuo sunkiau. Kokia Jūsų nuomonė „šiuolaikinių vaikų nesuvaldomumo“ klausimu?

Aš netikiu šiuolaikinių vaikų teorijomis. Man atrodo, kad jomis bandomos pridengti tėvų auklėjimo ar aplinkos įtakos problemos. Jei, pavyzdžiui, vaikui viskas namuose yra leidžiama ir tėvai vos patys susikalba, kaip mokytojui gali būti lengva? Paklauskite pradinių klasių mokytojų ir jums pasakys, kad mokiniai į pirmą klasę neretai ateina neišmokę pasakyti nei „ačiū“, nei „atsiprašau“. Juk tai ne mokinių, o tėvų atsakomybė. Technologijų įtaka taip pat jaučiama. Dažnai nesunku atspėti, kas klasėje turi priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų – tai dėmesingumo, motyvacijos problemų turintys vaikai. Jei nurašysime visas problemas kaip kartos klausimą, bijau, kad jos liks nesprendžiamos.

 

Į mokyklas ateina karta vaikų, kuriuos gimusius tėvai jau ramino duodami ne čiulptuką, o planšetinį kompiuterį ar telefoną. Kaip manote, kokios įtakos raidai turi tokia ankstyva vaikų pažintis su išmaniosiomis technologijomis?

Atsakyčiau taip: įduokite savo mažamečiui vaikui planšetinį kompiuterį į rankas ir žala bus negrįžtama. Čia diskusijai vietos vis mažiau. Tiek pasaulio, tiek Lietuvos psichologai perspėja apie pavojus, kylančius trikdant natūralų vaiko vystymąsi. Lietuvos psichologų sąjungos tyrimo rezultatus ir rekomendacijas tėvams galite rasti čia.

 

Galima žiūrėti ir dar griežčiau nei psichologų rekomendacijos. Net jei nutartume, kad iki 5 metų viena valanda per dieną prie kompiuterio nedaro žalos, klausimas, ar teikia kažkokią naudą, lieka neatsakytas. Aš dažniausiai tos naudos nematau. Atvirkščiai – susiduriu su mokiniais, kurie turi dėmesio, bendravimo problemų ar nuolat ateina neišsimiegoję. Neretai paaiškėja, kad tai susiję su priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų ar socialinių tinklų. Kalbantis su tėvais tokiu atveju jaučiama bejėgystė. Teko girdėti ir absurdo istorijų, kai tėvai kaltina mokytojus, kad jų vaikai per daug laiko praleidžia prie telefono – sako: „Darykite ką nors.“ Bet juk priklausomybė per dieną neatsirado. Ar ne geriau būtų, jei tokie mokiniai pradinėse klasėse išvis nebūtų turėję prieigos prie kompiuterio?

 

Tyrimai rodo, kad net du trečdaliai vaikų Lietuvoje rekomenduojamą normą viršija bent dvigubai! Aš suprantu, kad aplinkos spaudimas yra labai didelis ir tėvams sunku įsiklausyti į psichologų rekomendacijas. Ypač sunku atsispirti argumentui: „Visiems draugams tai leidžia“. Ir taip sakydami vaikai dažniausiai nemeluoja…

Valdorfo mokyklos bendruomenėje ši problema sprendžiama (ar bent mėginama spręsti) tėvų susitarimu. Po ilgų ir neretai aršių diskusijų susirinkimuose tėvai susitaria dėl bendros tvarkos namuose – kiek laiko galima praleisti prie kompiuterio, kur laikomi elektroniniai įrenginiai naktį ir panašiai. Tokiu būdu mokiniai žino, kad negalės manipuliuoti argumentu „visiems draugams tai leidžia“. Žinoma, ne visiems tėvams lengva laikytis sutarimų, dėl to tenka grįžti prie šio klausimo. Bet juk valingai laikytis sveikos dienotvarkės net ir suaugusiesiems sunku – negalime reikalauti, kad vaikai tai savaime mokėtų.

 

Kodėl virtualus pasaulis vaikus įtraukia taip, kad vietoj futbolo kamuolio spardymo jie renkasi virtualius žaidimus, o vietoj gyvo bendravimo – susirašinėjimą telefono programėlėmis? Ar pastebite, kad priklausomybė nuo technologijų vis jaunėja?

Taip, turbūt ne vienas pastebėjo, kaip greitai ištuštėjo kiemai. Aš dar pamenu, kaip eidavau pas kaimynus ir kviesdavau į lauką pažaisti. O tai ne taip seniai buvo. Ir kompiuterį turėjau. Galbūt dėl to, kad technologijos darosi vis prieinamesnės ir vis labiau pritaikytos naudoti. Dabar nesunku rasti ir visai mažiems vaikams skirtų žaidimų ir programėlių. Be to, žaidimų ir socialinių medijų strategijos tampa vis agresyvesnės.

 

Tačiau fizinio aktyvumo klausimas čia turbūt vienas svarbiausių. Juk taip pat galime paklausti, kur tą futbolo kamuolį vaikui spardyti? Kiemuose inventorius atnaujintas tik mažiems vaikams… Pavyzdžiui, įgyvendinant prevencines programas Islandijoje buvo skirta itin daug dėmesio sporto veiklų prieinamumui. O rezultatai neįtikėtini: alkoholio vartojimas tarp 15–16 metų jaunimo per 20 metų sumažėjo 8 kartus! Juk ne paslaptis, kad fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų ir paauglių savijautai. Galbūt išsprendus fizinio aktyvumo klausimą Lietuvoje tiek priklausomybė nuo alkoholio, tiek nuo rūkymo, tiek nuo išmaniojo telefono ar kompiuterinių žaidimų mums nebekeltų tokio susirūpinimo.

 

Vilniaus Valdorfo mokykloje galioja tvarka, kad visų klasių mokiniai ryte atiduoda savo telefonų aparatus ir po pamokų pasiima. Kaip vertinate tokį būdą? Ar jis galėtų tapti pavyzdžiu kitoms mokykloms?

Žinoma! Apie išmaniųjų telefonų žalą tiesioginiam bendravimui daug pasakoti nereikia – turbūt kiekvienas esame bent kartą atsidūrę situacijoje, kai būryje draugų liekame vienintelis, nežiūrintis į ekraną. Taip liūdnai atrodo ir beveik kiekvienos Lietuvos mokyklos kasdienybė: koridoriais per pertraukas slenkantys galvas į ekranus nuleidę jaunieji „zombiai“… Ne vienam mokiniui telefonas yra tapęs lyg kūno dalimi ir beveik niekada nepaleidžiamas iš rankų. Mano akimis, tai nėra normalu. O kur veikia priklausomybė, argumentų kalbos neretai neužtenka.

 

Prieš įvedant telefonų rinkimo tvarką Vilniaus Valdorfo mokykloje, jais tiesiog buvo draudžiama naudotis per pertraukas. Toks būdas nepasiteisino, nes mokiniai slapstėsi ar piktinosi, kad kiti slapstosi, o mokytojai neturėjo tiek laiko, kad galėtų tam skirti pakankamai dėmesio. Renkant telefonus yra daugiau aiškumo ir nereikia kaskart aiškintis, kas „tik į laikrodį pasižiūrėjo“ – laikrodžius galima ant sienų pakabinti ar ant rankos nešioti. Nepatikėsite – mokiniai per pertraukas pakėlė galvas ir pradėjo bendrauti! Šią tvarką teigiamai įvertino ir patys mokiniai.

 

Lietuvoje Valdorfo mokyklų pėdomis seka ir kitos mokyklos. Išmaniųjų telefonų rinkimą per pamokas ar kontrolinius taiko ne vienas mokytojas. Tam yra naudojamos specialios dėžutės su mokinių vardais, kad atidavimo ir grąžinimo procesas neužimtų pamokos laiko. Be to, vis daugiau mokyklų, taip pat ir Vilniaus jėzuitų gimnazija, jungiasi prie draudimo naudotis išmaniaisiais ir per pertraukas. Mokymosi procesui tokia tvarka irgi svarbi – juk mokyklose norime kokybiškų pertraukų, per kurias mokiniai pailsėtų, atitrauktų dėmesį nuo įtemptos veiklos, pajudėtų.

 

Valdorfo pedagogikos mokyklose informacinių technologijų pradedama mokyti palyginti vėlai – 7–9 klasėse. Tradicinės pedagogikos mokyklose jų mokoma jau nuo penktos klasės, be to, jau pradinukai gauna užduočių, susijusių su informacijos paieška internete ar projekto rašymu kompiuteriu. Lietuvoje kyla iniciatyvų apie pradinukų programavimo mokymą. Kaip vertinate tokius skirtumus?

Man nelabai aišku, kas tiems penktokams (ar juo labiau pradinukams) iš to kompiuterio? Ir ką jie su juo veikia? Piešia? Rašo elektroninius laiškus? Kuria pristatymus? Kam jiems visa tai? Ar ne prasmingiau būtų pirma išmokti piešti pieštuku, parašyti tikrą laišką, išmokti kalbėti viešai (be skaidrių), rasti informaciją bibliotekoje? Šiais klausimais aš labiau palaikau Valdorfo programą, kurioje į medijų raštingumą žiūrima nuosekliau nei valstybinėje mokykloje.

 

Remiantis Valdorfo pedagogika, kaip nepradedame mokytis sodininkystės nuo kombaino vairavimo, taip ir skaityti nepradedame mokytis nuo interneto. Jei jūsų paklaustų, koks esminis įgūdis reikalingas, norint sėkmingai atlikti informacijos paiešką internete, ką atsakytumėte? Aš sakyčiau: mokėti perskaityti, suprasti ir įvertinti informaciją. Tai net nėra susiję nei su internetu, nei su technologijomis! Taigi norint sėkmingai naudotis informacija, pirmiausia reikia mokėti skaityti ir rašyti. Štai tokie esminiai XXI a. įgūdžiai.

Bet technologinės pažangos vizijos įbauginti tėvai baiminasi: ar neatsiliks mūsų vaikai nuo pasaulio, jei darželyje dar neturės išmaniojo telefono? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažiūrėkite, ką su telefonais ir kompiuteriais, pavyzdžiui, veikia neprižiūrimi septintokai – žaidžia žaidimus, žiūri serialus, „mirksta“ socialiniuose tinkluose, žiūri pornografiją. Tai tiek čia pažangos…

 

Nepritariu pirmokų programavimo mokymo iniciatyvoms. Taip, galima duoti loginių, algoritminių užduočių ar žaidimų, tačiau dar nemokančius valdyti tradicinių medijų vaikus sodinti prie kompiuterių nematau prasmės. Programuoti galima rimtai mokyti vyresnėse klasėse, kai mokiniai tam yra tikrai imlūs ir gali suvokti abstrakčius procesus. O pradinukų gyvenime yra svarbūs visai kiti dalykai.

 

Kokia yra Jūsų, kaip IT mokytojo, užduotis – ką turi suprasti ir išmokti mokiniai per pamokas? Kokių šios srities gebėjimų jie turi išeidami iš mokyklos?

Šį klausimą nuolat sau keliu ir pats. Aiškaus atsakymo neturiu. Man iš dalies patinka valstybinė programa: žinoma, reikia mokėti rengti tekstus, skaičiuoklės dokumentus, suprasti, kaip veikia programavimas, tinklalapiai, pats kompiuteris ir internetas, žinoti apie saugumą ir autorių teises… Galbūt dar papildyčiau vizualinių / dizaino dalykų – juk vaizdinės medijos labai paveikios, o jų nesuprasdamas žmogus gali būti manipuliuojamas.

 

Su vyriausiais mokiniais pamokose skiriu dėmesio savarankiško mokymosi (ar nesimokymo) temai, nes ar ne paradoksaliais laikais gyvename? Kompiuteris ir internetas suteikia galimybę nemokamai mokytis iš Stanfordo profesorių, tačiau vietoje to žiūrime kačiukų nuotraukas!

Taip pat skiriu dėmesio informacijos paieškai ir kritiniam jos vertinimui. Tarkime, surandame kokį nors straipsnį kontroversiška tema. Kaip neapsigauti, kaip surasti priešingą nuomonę ar bent originalų šaltinį, kaip įvertinti argumentus, šaltinio patikimumą? Per kitas pamokas to nemokome. Tai galbūt net vertingesni įgūdžiai pilietinei visuomenei nei programavimas ar darbas su tekstu.

 

Tačiau IT sritis nuolat kinta. Kad ir ką mokiniai išmoks mokykloje, tikėtina, ateityje esminiai kasdieniai įgūdžiai bus visai kiti. Taigi, gal svarbiau ne ko mokomės, o tai, kaip mokomės ar kaip mokame mokytis.

 

Esu girdėjusi, kad savo darbe naudojate kelių mokomųjų dalykų integraciją, pavyzdžiui, vienais metais Jūsų mokiniai pristatė laikraščių anglų kalba projektą, kuriame reikėjo susipažinti su anglakalbių šalių laikraščiais ir naujienų portalais, tyrinėti juos kritiškai, atrinkti informaciją, susipažinti su fotografijos kompozicijos pagrindais, leidinio maketavimu, šriftais ir kt. Rezultatas buvo išties įspūdingas – atspausdintus leidinius mielai skaitė visa mokykla. Kuo svarbūs panašūs projektai, gal turite ir kitų įkvepiančių pavyzdžių?

Projektai apskritai galėtų būti ugdymo proceso pagrindas, nes visas IT turinys su kuo nors susijęs. Pavyzdžiui, tekstų rengimas. Valdorfo mokykloje rengti rašto darbą pagal visus raštvedybos reikalavimus mokiniai išmoksta aštuntoje klasėje, nes tuo metu jie rengia savo metų darbo aprašą. Kadangi kuria tikrą projektą, jiems net nekyla klausimų, kodėl reikia mokėti sudaryti automatinį turinį, numeruoti iliustracijas ar pan. Taip pat jau kelintus metus vykdome geografijos referato projektą, kuriame visi šaltiniai yra rimti straipsniai anglų kalba, taigi, dirbame keturiose pamokose: anglų, geografijos, IT ir lietuvių kalbos.

 

Pamokose ieškau idėjų ir kitoms integracijos galimybėms: rengiame skaidres kitų pamokų pristatymams, programuojame Niutono dėsnių vizualizaciją, apdorojame statistinius PSO duomenis, brėžiame funkcijų grafikų transformacijas, kuriame klasikinės muzikos vizualizacijas, piešiame šriftus ir t. t.

Tačiau visa tai sunku suderinti. Pirma, reikia žinoti, ką savo pamokose veikia kiti mokytojai, žinoti mokomųjų dalykų programas. Antra, reikia rasti entuziastingų kolegų, kurie norėtų bendradarbiauti. Trečia, tai užtrunka daug daugiau laiko, nei pasiruošti įprastoms pamokoms, o būtent laiko mokytojai dažniausiai ir neturi. Na, bet pavykusio projekto rezultatas atperka įdėtą darbą.

 

Esate lankęsis ne vienoje užsienio mokykloje – kokia tenykštė geroji patirtis Jums labiausiai imponuoja, kurią norėtumėte perkelti į Lietuvos mokyklas?

Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje man didžiausią įspūdį daro mokytojai. Ten jie išsilavinę, nuolat besidomintys savo darbu, gerai išmanantys pedagogines vingrybes, besidalinantys, padedantys vienas kitam tobulėti ir turintys tam laiko, nepervargę. Nesakau, kad pas mus tokių mokytojų nėra, tačiau Lietuvoje mes labiau pavieniai kovotojai, dirbantys gan uždarai – retai komandoje. Norėčiau, kad mūsų mokyklose irgi būtų tokia atvirumo atmosfera – kad galėčiau pasakyti, kas man nesiseka, o kiti vietoje to, kad apkalbėtų, – patartų, palaikytų, pasidalintų savo sukaupta mokomąja medžiaga ir pan.

 

Taip pat bendravimo atmosfera. Danijoje man įspūdį padarė bendravimo higiena, pagarba vienas kitam. Pavyzdžiui, jei sėdime ratu, tai kalba vienas, o kiti klauso, nepertraukinėja, nepriklausomai nuo to, ar tu mokytojas, ar mokinys. Man atrodo, Lietuvoje dažnai nepagalvojame apie bendravimo kultūrą, leidžiame sau negerbti vienam kito tiek mokyklose, tiek už jų ribų.

Dėmesys specialiųjų poreikių vaikams užsienyje taip pat daro įspūdį. Pas mus ta kryptimi žengiami dar tik pirmieji žingsneliai. Pradedame tirti vaikus ir atrandame įvairių specifinių dalykų: disleksija, autizmo spektro bruožai, nerimas, itin aukšti gebėjimai… Mokytojai dar nelabai žino, kaip prisitaikyti prie šių poreikių, o ir papildomų specialistų mokyklose trūksta. Vakaruose tas proveržis jau seniai praeityje ir visiems mokiniams sudarytos sąlygos tobulėti pagal savo galimybes.

 

Na, ir inventorius. Kai pamatai mokyklą, kuri turi savo orkestrą, negali nepavydėti. Be to, užsienio Valdorfo mokyklos neretai pasižymi savita architektūra – mokyklų pastatai suprojektuoti specialiai tų mokyklų poreikiams! Ten daug daugiau erdvių judesiui ir tyrimams, o mūsų pastatai iš esmės neatitinka naujų poreikių.

Kalbant apie ugdymo turinį, visos mokyklos turi kažkokių smagių atradimų. Galbūt labiau įsiminė vienos Berlyno Valdorfo mokyklos siūlomas technologijų modulis – daiktų taisymas. Ten ir 3D spausdinimas, ir elektronika yra naudojama naujam gyvenimui prikelti senus žaislus ir daiktus, kurie mūsų lengva vartotojiška ranka būtų išmetami.

 

Kalbamės su Jumis pavasarį, kada daugelio jaunuolių laukia egzaminai ir apsisprendimas, kokį profesinį kelią rinktis. Kokių – žinančių ar abejojančių dėl savo karjeros pasirinkimo – mokinių daugiau sutinkate? Ką jiems galite patarti?

Žinoma, kad abejojančių! O tie, kurie žino, ar už juos žino tėvai, dar turės laiko suabejoti. Aš patarčiau mažiau dėl to jaudintis. Dabar baigdamas mokyklą renkiesi specialybę tikrai ne visam gyvenimui. Niekas negali pasakyti, kur nuves gyvenimas. Be to, ir specialybė yra platus klausimas. Naująja specialybe staiga gali tapti ilgalaikis hobis ar nauja idėja. Galbūt svarbiausia neužstrigti abejonėse, o nuolat veikti, daryti ir po kiek laiko pamatysime, kad ir visa, kas aplinkui, mums padeda.

Taip pat patarčiau pasikalbėti su karjeros konsultantu, nes žmogus iš šalies neturi nusistovėjusių nuostatų apie tai, kas tu esi, taigi, gali paklausti netikėtų klausimų, ko nepadarys tėvai, draugas ar mokytojas.

 

Ačiū už pokalbį!

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *