Ką daryti, kad mokyklinis suolas nebūtų baisus?

Asta Šarko-Purkevičienė
,
Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos pradinių klasių mokytoja

Prieš trejus metus pradėjau dirbti Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijoje. Mokiniai ir jų tėveliai mane pasitiko šiltai ir draugiškai. Žinojau, kad viskas bus gerai, kursime draugiškus santykius, sieksime aukštų mokymosi pasiekimų, juk pedagoginė patirtis nemaža – 16 metų. Bet… Vienas mokinys man kėlė nerimą. Jam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.

 

Iškilo klausimas, ką daryti, kaip padėti mokiniui mokytis? Ir tada prasidėjo naujas mano mokymosi etapas. Negalėjau suprasti, kodėl fiziškai sveikas, neturintis išskirtinių bruožų vaikas kalbėdamas vengia akių kontakto, o kviečiamas neatsiliepia. Kodėl per pamokas slepiasi po suolu, guli ant žemės, o užlipęs ant palangės laižo lango stiklą? Kodėl piešia tik tušinuku ar juodu flomasteriu? Kodėl neturi gėdos jausmo? Kodėl, lyg nerasdamas vietos ar savęs, per pamoką vaikšto ratu po klasę ir klausia: „Kodėl aš turiu mokytis ir dalyvauti pamokose, kuriose nenoriu būti?“ Degiau begaliniu noru padėti mokiniui, nes žinojau, kad jis gali mokytis. Būdamas pirmokas, labai gerai skaičiavo, skaitė, puikiai kalbėjo angliškai. Tik kaip prie jo prieiti, kaip sudominti, kad mokyklinis suolas nebūtų toks baisus? Pradėjau skaityti knygas ir metodines rekomendacijas apie autizmą, konsultuotis su specialiaisiais pedagogais, įsitraukiau į tarptautines („Erasmus+“) veiklas. Kalbėjau su kitais klasės vaikais, kad mes visi esame skirtingi, turime vienas kitam padėti mokytis ir išmokti būti drauge.

Tapo akivaizdu ir suprantama, kad tokiems mokiniams svarbi aiški dienos ir pamokų dienotvarkė. Atėjęs į mokyklą mokinys nori tiksliai žinoti, kas, kada ir kur vyks (kokia pamoka, kada prasidės ir baigsis, kokia šiandien išvyka ir pan.). O svarbiausia – tiksliai žinoti, kada galės ilsėtis ir užsiimti mėgstama veikla.

 

Susitarėme su mokiniu ir jo tėvais, kad mokymo(si) procesą organizuosime per jį dominančias veiklas, įrengsime asmeninę motyvacinę lentą. Iš ryto joje priklijuosiu savaitės dieną, tos dienos pamokas ir jų laiką. Už darbą pamokoje, t. y. atlikęs jam skirtas užduotis ir pažymėjęs asmeninėje užduočių lentelėje, galės priklijuoti „Patinka“ lentoje. Surinkęs patiktukų tiek, kiek yra pamokų, mokinys galės ilsėtis jam įrengtoje asmeninėje erdvėje (palapinėje) arba užsiimti mėgstama veikla. Telefonas pasitarnavo kaip inovatyvi vaiką dominanti ugdymo priemonė. Dabar mėgstamiausia veikla – užduočių atlikimas mobiliuoju telefonu. Taip pat labai gelbsti garsą slopinančios ausinės (jei garsai erzina), kurias naudoja muzikos ir anglų kalbos pamokose, o grįžęs klijuoja patiktuką motyvacinėje lentoje.

 

Šiandien mes jau ketvirtokai. Mums pavyksta dalyvauti visose pamokose ir atlikti skirtas užduotis. Santykiai su klasės draugais pasiekė naują lygį – bendravimas paremtas abipuse pagarba ir supratingumu, o pagalba, rengiant motyvacinę lentą kitai dienai, tapo kiekvieno mokinio laukiama veikla.

Nauja mano patirtis ir mokymasis leido kitaip pažvelgti į mus supančias ugdymosi(si) problemas ir suteikti maksimalias galimybes visiems mokiniams įsitraukti į mokymosi procesą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.