Istorijos programa: vienas mitas ir „pasenęs“ požiūris

Pradėkime nuo pozityvių dalykų ir susipažinkime su kelių buvusių mokinių nuomone apie istorijos mokymąsi mokykloje, kuri pateikta knygoje „Knyga apie mokytoją: prisiminimai apie istorijos mokytoją Andrių Porutį“ (sudarė D. Balčienė ir K. Bredelis, 2018).

Tomas B. Lengvenis: Istorijos kursas prasidėjo penktoje klasėje, tačiau ją nuoširdžiai mokytis pradėjau tik dešimtoje, patekęs į A. Poručio pamokas. Anksčiau šis mokslas priminė gūdų mišką…

Daniela Kazlauskaitė: Mokytojas pamokos medžiagą labiau mėgdavo dėstyti žodžiu. Taip Jo pamokos ir dėstomos temos pasidarydavo gyvesnės, nes Mokytojas pasakydavo įdomių faktų, papasakodavo istorijų. Nutikdavo taip, kad mokiniai ne taip gerai įsimindavo pamokos temą kaip istorijas, kurias jis pasakodavo. Kartais nesuprasdavau, kaip jis spėdavo mums išdėstyti visą programos medžiagą, dažnai nukrypdamas nuo pagrindinės mokyklos temos. Bet kažkaip tai stebuklingai pavykdavo.

Kotryna Kiznytė: Viena įsimintiniausių pamokų – kai mokėmės apie partizaninę rezistenciją. Buvo labai stipri pamoka. Pasakodamas apie Žemaitį mokytojas buvo toks įsijautęs, kad net susigraudino. Nežinau, kaip kiti, bet aš tądien iš klasės išėjau visiška patriotė. Vakare grįžusi namo visa susižavėjimo, patriotizmo ir užsidegimo pilna perpasakojau tėvams istorijos pamoką…

Virgilijus Butkevičius: Mokytojas pateikdavo svarbius istorijos faktus įvairiausiais būdais. Jis puikiai mokėjo pasakoti istorijas, sugebėjo motyvuoti perskaityti vadovėlį ir sudomino žiūrėti istorinius filmus, skaityti knygas. Dėl to man istorijos pamokos būdavo ne kaip prievolė, ne kaip pareiga, bet kaip įdomūs mokymai, už kuriuos reikėtų mokėti didelius pinigus. Mėgavausi kiekviena pamoka.

Julija Žukauskaitė: Man niekada nepatiko istorija kaip dalykas. Tiesiog visos tos datos ir seni įvykiai… Na, nuobodu, ir tiek. Bet labai patiko vaikščioti į istorijos pamokas. Jose buvo smagu. Jose buvo… kitaip.

Sigita Valeckaitė: Mokytojas negąsdindavo artėjančiais egzaminais, negrasindavo prastais pažymiais, visgi į jo pamokas dažnai ateidavome net sirgdami ir, gavę prastesnį pažymį, labiau nerimaudavome, kad nuvylėme mokytoją nei save ar tėvus.

 

Gali kilti klausimas, koks ryšys tarp šviesaus atminimo Andriaus Poručio vestų istorijos pamokų ir Bendrųjų programų, paprasčiau tariant – istorijos programos? Ogi toks, kad pateikta viso būrio mokinių nuomonė griauna mitą, kad: 1) istorijos mokymas Lietuvoje yra pasibaisėtinas ir 2) Bendrosios programos varžo istorijos mokytojo laisvę ir todėl neva prastėja mokinių ugdymosi rezultatai.

Be išlygų pritariu mintims, kad mokytojai daugiau turėtų orientuotis į empatijos ugdymą, į bendrą istorijos suvokimą ir kt., o ne į datų kalimą. Tačiau iš kur atsiranda tas datų kalimas? Ne kartą teko girdėti sakant, kad dėl to yra kalta programa, nes ji iš mokinių reikalauja įsiminti daug istorijos datų.

 

Maždaug prieš metus žiniasklaidoje pasirodė žinomų žmonių labai kritiškų atsiliepimų apie istorijos mokymą. Štai keletas nuomonių:

• „Galiu įsivaizduoti, kad nuo tokios istorijos, kokia dėstoma mokykloje, vaikus gali ir supykinti, LRT Radijui sako Vilniaus universiteto profesorius istorikas Alfredas Bumblauskas“ (Jurgita Čeponytė. Bumblauskas: nuo to, kaip mokykloje dėstoma istorija vaikams bloga, www.lrt.lt, 2018-02-23). Beje, trimis dienomis anksčiau paskelbtoje publikacijoje minėtas istorikas teigia: „Siūlau visiems suspenduoti programas. Nieko bloga neatsitiktų, be to, neliktų nepasitenkinimo, kad nespėjo išeiti programos (paryškinta mano – B. Š.). Dabar pagal ją reikia žinoti kaimynių šalių – Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos – pagrindines istorines datas ir simbolius“ (Aušra Lėka. Alfredas Bumblauskas: istorija – ne datų kolekcionavimas, www.lzinios.lt, 2018-02-20).
• „Nieko neprarastume, jei mokyklose nustotume dėstyti istoriją, kaip ji dėstoma dabar, LRT Radijui sako mokytojas ekspertas Vytautas Toleikis“ (Istorikas: nieko neprarastume, jei nustotume dėstyti istoriją, lzinios.lt, 2018-01-23). „Kaip teigia V. Toleikis, viena iš problemų yra ta, kad Lietuvoje itin sureikšminamos įvairios dėstymo programos. <…> Man atrodo, kad yra didelė problema, kad mes per daug krauname ant pečių istorijos mokytojams. Istorijos mokytojai yra programos ir egzaminų įkaitai. Iš esmės istorijos dėstymas yra ydingas…“
• „Tai, kaip mokyklose dėstoma istorija, yra baisu. Reikia ne kalti galybę datų ir faktų, o suvokti istorinius procesus ir tai, kaip funkcionuoja visuomenė, LRT Radijui sako žurnalistas, kultūros antropologas, žiniasklaidos ir viešųjų ryšių ekspertas Virginijus Savukynas“ (Gerūta Griniūtė, Darius Užkuraitis. Savukynas apie siaubingą mokymą: kam kalti datas, jei viską galima rasti „Google“, www.diena.lt, 2018-02-11).

 

Be išlygų pritariu mintims, kad mokytojai daugiau turėtų orientuotis į empatijos ugdymą, į bendrą istorijos suvokimą ir kt., o ne į datų kalimą. Tačiau iš kur atsiranda tas datų kalimas? Ne kartą teko girdėti sakant, kad dėl to yra kalta programa, nes ji iš mokinių reikalauja įsiminti daug istorijos datų. Tą mintį atkartoja ir kai kurie politikai, kurie rankose Bendrųjų programų, matyt, gyvenime nėra turėję. Neseniai viename regioninės žiniasklaidos leidinyje užtikau Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių grupės paskelbtą rezoliuciją (ar priešrinkiminę programą?), kur rašoma, kad istorijos mokymo srityje yra didelė blogybė – programa perkrauta istorijos datomis. Tarp minėtų „švietimo ekspertų“ ir žinomas politikas, ne kartą buvęs Seimo nariu ir ėjęs ministro pareigas.

Ir tie, kurie istorijos programą sudarė, ir tie, kurie jomis naudojasi savo kasdieniame darbe, žino, kad Bendrosiose programose nėra nurodyta, kiek ir kokias datas reikia žinoti. Taigi, viešai skleidžiami teiginiai apie istorijos programos perkrovimą datomis neatitinka tikrovės. Tačiau verta pasvarstyti, ar „liberalus“ mokymo turinys yra gerai dabartinėmis sąlygomis.

 

Mano galva, jeigu istorijos programoje būtų nurodyta, kurių įvykių istorijos datas mokiniai privalo žinoti, tai apsaugotų juos nuo perkrovimo. Retorinis klausimas: jeigu nurodytų, kad mokiniai turi žinoti pagrindines Lietuvos istorijos datas, kiek jų įvardytumėte? Teko girdėti siūlymą, kad Lietuvos istorijai suvokti užtenka trijų datų, vėliau – dešimties, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių naudotoje Lietuvos istorijos dėstymo metodikoje buvo nurodyta, kad mokiniai turėtų žinoti bent 15 svarbiausių datų iš Lietuvos istorijos ir… jų skaičių galime didinti iki… Pagarsinsiu kitados licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus nusakytą atvejį, kada mokyklą baigianti mokinė klausia: „Aš jau išmokau tūkstantį istorijos datų, ar jau esu pasirengusi istorijos egzaminui?“ Iš tikrųjų, nuomonės yra labai skirtingos, įsivaizduojamų „svarbiausių datų“ ir „svarbiausių faktų“ supratimo įvairovė didžiulė. Todėl drįstu dar kartą pareikšti nuomonę: kai nėra konkretumo, tuokart mokytojai, siekdami apsidrausti, reikalauja iš mokinių gilesnių žinių, nei to reikėtų. Tačiau gali būti, kad esminė priežastis yra paprasčiausiai „patogi tradicija“: mus taip kažkada mokė, taip ir mes dabar mokome kitus.

 

Aukščiau pateiktų Vilniaus Gedimino technikos universiteto licėjaus mokinių pozityvi nuomonė apie istoriją ir jos mokymą(si) gali sukelti skeptikų šypsnį – tai, galbūt, išskirtinis atvejis, nes ir Mokytojas buvo išskirtinis. Tačiau tokioje situacijoje atsidūręs traukiu „kitą kozirį“ – neseniai pedagoginę praktiką atlikusių Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos studijų programos „Istorija ir pilietinis ugdymas“ studentų gintus pedagoginių studijų baigiamuosius darbus. Juose sudėta didelės apimties medžiaga byloja apie studentų atliktas veiklas mokykloje, pedagogų pateiktus studentų atliktų veiklų vertinimus. Paprastai, studentai pedagoginės praktikos pabaigoje siekia išsiaiškinti, ką mokiniai mano apie jų, t. y. būsimųjų istorijos mokytojų, pedagoginę veiklą praktikos metu.

 

Pateikiu prieš porą mėnesių studentės Gretos Bartosevič atliktos apklausos vienoje iš Rytų Lietuvos mokyklų dėstomąja lenkų kalba mokinių būdingus atsakymus. Atrinkau atsakymus tik į du anketinės apklausos klausimus: „15. Ar buvo įdomu mokytis?“ ir „16. Aprašyk asmeniškai neigiamas ir teigiamas puses. Ar buvai sumotyvuotas?“ Pateiktų pavyzdžių kalba nėra redaguota. Pateikiu ir kitos studentės – Redos Zinkevičiūtės, atlikusios pedagoginę praktiką vienoje iš Vilniaus mokyklų dėstomąja lietuvių kalba, – būdingus mokinių atsakymus į kelis klausimus (žr. apačioje).

 

Pateikti atsakymai (jie nėra tikslingai atrinkti turint tikslą iškreipti tikrovę) leidžia daryti išvadą, kad istorija gali būti įdomi mokiniams ir tuo atveju, kai pamokas veda pedagoginės patirties neįgiję asmenys, kurie motyvuoti, atsakingi ir per pamokas stengiasi dirbti taip, kaip ir priklauso. Ir jie nesijaučia esantys suvaržyti jokių Bendrųjų programų, patys nuspręsdami, kaip ugdyti mokinius mokyklose. Pasakymas, kad man neleidžia savęs realizuoti programos suvaržymai, yra tolygus sportininko pasakymui, kad jis negali pasiekti aukštų rezultatų varžybose, nes jam nuolat trukdo treneris arba jo keliami reikalavimai…

Kyla pagrįstų abejonių, kada aukštas pareigas užimantis asmuo pareiškia, kad keletą užsienio šalių aplankęs žmogus jau gali dirbti geografijos mokytoju. Iš to galima daryti išvadą, kad aplankęs keletą istorijos muziejų asmuo jau gali mokyti istorijos…

 

Tačiau pasirengimas pedagogo darbui yra sudėtingas: ir norintys tapti pedagogais turi būti ne atsitiktiniai asmenys, ir studijos turi būti visavertiškos. Kyla pagrįstų abejonių, kada aukštas pareigas užimantis asmuo pareiškia, kad keletą užsienio šalių aplankęs žmogus jau gali dirbti geografijos mokytoju. Iš to galima daryti išvadą, kad aplankęs keletą istorijos muziejų asmuo jau gali mokyti istorijos… Tai primena situaciją, kada artėjama prie pokario Lietuvoje organizuotų beraščių-mažaraščių kursų (svarbu – greitai ir pigiai). Kartą kursams pasibaigus iškilmingoje aplinkoje visiems buvo įteikti pažymėjimai. Vienas iš kursų dalyvių klausia greta stovinčio, kas tame pažymėjime parašyta. Šis paaiškino: „Čia parašyta, kad tu esi raštingas.“

Maždaug prieš dvejus metus pirmame pasitarime dėl istorijos programų taip pat buvo išsakytas siūlymas (tiesa, ne mokytojų, o universitete dirbančių jaunų istorikų) suteikti mokytojams laisvę patiems numatyti, ko mokyti.

 

O dabar apie pasenusį požiūrį. Tiesa sakant, jį iš dalies įvardijau anksčiau. Tai – toks požiūris, kai pageidaujama turėti aiškiai apibrėžtą istorijos mokymo turinį ir aiškiai įvardytus gebėjimus. Taigi, pasielgti kiek kitaip, nei dabar yra padaryta.

Esu ne kartą dalyvavęs svarstant istorijos programos projektus. Bandymai sukviesti platesnį ratą istorikų ir išklausyti jų idėjas dažniausiai apsiribodavo siūlymais daugiau dėmesio skirti kuriai nors temai ar laikotarpiui. Kažkada buvau susirašęs visus siūlymus, girdėtus svarstant istorijos programos projektą, taip pat paviešintus žiniasklaidoje arba per konferencijas. Siūlymų būta: daugiau dėmesio skirti temai apie baltus, daugiau pamokų skirti antikos istorijai, daugiau mokyti apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, antisovietinę rezistenciją Lietuvoje (laisvės kovas), daugiau apie Sąjūdį, daugiau apie seksualines mažumas, daugiau pamokų Azijos ir Afrikos istorijai. Daugiau, daugiau, daugiau… Bet juk tada kažkurioms temoms reikia pamokų skaičių sumažinti. Kurioms?

 

Maždaug prieš dvejus metus pirmame pasitarime dėl istorijos programų taip pat buvo išsakytas siūlymas (tiesa, ne mokytojų, o universitete dirbančių jaunų istorikų) suteikti mokytojams laisvę patiems numatyti, ko mokyti. Neabejoju, kad dalis istorijos mokytojų galėtų dirbti ir be programos – kai turima ilgametė patirtis ir yra gera mokymosi aplinka, tai yra suprantama. Tačiau Lietuvos mokyklos labai skirtingos, kaip ir jas lankantys mokiniai bei jose dirbantys mokytojai, todėl ir suvokimas apie mokymą bei mokymąsi, mokinių pasiekimai labai skirtingi…

 

Pateiksiu keletą pavyzdžių. Mokykloje pradėjusi dirbti studentė guodėsi, jog ją direktorė išbarė už tai, kad mokiniams iš istorijos parašė nepatenkinamą pažymį. Jai buvo pasakyta – jeigu mokinys ateina į mokyklą, tai jam „automatiškai“ turi būti parašytas teigiamas pažymys (už atėjimą!?). Galbūt todėl, kad toje vietovėje veikia ne tik lietuvių mokykla, gal taip siekiama daugiau mokinių privilioti į savo mokyklą dėl visagalio „krepšelio“?

Galbūt šiandien nebeturi pasikartoti kažkas panašaus į tą atvejį, kai praktiką atliekanti studentė vienoje Vilniaus rajono mokykloje paklaususi, ką vaikai veiks savaitgalį, išgirdo, kad bus labai smagu, nes važiuos į… Lietuvą. Pasirodo, vyks į Kauną.

 

Kitas pavyzdys. Pamoka su penktokais Kauno sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje. Aiškinamės apie jų gimtojo miesto istoriją. Keliu klausimą, kodėl sostinė Kaunas tapo laikinąja sostine? Prieiname iki to, kad aiškinamės apskritai, kurie miestai dažniausiai tampa sostinėmis. Kai mokinys sako, kad būtinai turi būti didžiausias šalies miestas, drįstu suabejoti ir tuokart klausiu, o kas yra JAV sostinė – ar didžiausias miestas? Penktokai žino, kad Vašingtonas, o ne Niujorkas. Tačiau tolesni jų atsakymai mane tikrai nustebino. Vienas pateikia pavyzdį, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose didžiausias miestas yra Dubajus, tačiau sostinė yra Abu Dabis. Kitas papildo: Kanados sostinė yra ne Torontas ar Monrealis, bet Otava. Trečias papildo: Australijoje prieš daug metų buvo ginčas tarp Sidnėjaus ir Melburno, kuris taps sostine, tačiau tada nusprendė sostine paskelbti Kanberą. Taigi eini mokyti penktokų, o jie pamoko tave patį!

 

Dvi mokyklos – dvi skirtingos patirtys… Gal vis dėlto mokiniui reikėtų turėti šiokį tokį supratimą apie Lietuvos istoriją? Galbūt šiandien nebeturi pasikartoti kažkas panašaus į tą atvejį, kai praktiką atliekanti studentė vienoje Vilniaus rajono mokykloje paklaususi, ką vaikai veiks savaitgalį, išgirdo, kad bus labai smagu, nes važiuos į… Lietuvą. Pasirodo, vyks į Kauną.

 

Dabar apie skirtingus mokytojų darbo stilius (tegul taip bus pavadinta). Tik keli pavyzdžiai.

Maždaug prieš dešimtmetį studentė per seminarą pateikė savo pavyzdį. Jų mokytoja, ruošdama egzaminui, ne kartą sakė, kad Lietuvos istorijos per valstybinį brandos egzaminą nėra, todėl ir nekartos. Tad buvo šokas, kai laikydama egzaminą pamatė klausimus ir užduotis iš Lietuvos istorijos.

Didelį patirtį turintis istorijos mokytojas pasakoja, kad kiekvienų mokslų metų pradžioje, atėjęs į septintą klasę, mokiniams nurodo pasiimti storą sąsiuvinį, nes reikės užsirašinėti ir daug konspektuoti – juk reikia pradėti ruoštis brandos egzaminams (pastaba: juos laikys po septynerių metų!).

Tėvai skundžia istorijos mokytoją, kad šis vienuoliktoje klasėje, pradėjęs kartoti temas iš senovės istorijos, bent du mėnesius gilino žinias apie senovės Babiloną. Kodėl? Pasirodo, jam Babilono istorija patiko!

 

Prieš porą metų studentas norėjo antrą pedagoginę praktiką atlikti toli nuo Vilniaus esančioje mokykloje, kurią pats buvo baigęs. Rekomendavau praktiką atlikti Vilniaus gimnazijoje ir susipažinti su kitokia patirtimi. Kai susitikome, jis pasidžiaugė, kad pateko į tą gimnaziją. Gerai įsiminiau jo žodžius: „Kaip įdomu: mano mokykloje mokytojas tik pasakodavo, o mes tik klausydavomės ir nuobodžiaudavome…“ Beje, prieš porą savaičių mokytoja pasakojo, kad kiekvieno semestro pabaigoje apklausia mokinius, kaip jie vertina istorijos mokymąsi (kas gerai, ką daryti kitaip). Vienas mokinys, atėjęs į gimnaziją iš kitos mokyklos, nusistebėjo, nes jų mokykloje per istorijos pamokas beveik visada turėdavo atsiversti vadovėlius ir atlikti užduotis pratybų sąsiuvinyje. Ir paskutinis pavyzdys apie „pasakojimą“. Kai prieš porą mėnesių pasiteiravau trečio kurso studentų, ar dažnai mokykloje per istorijos pamokas jiems yra tekę atsakinėti žodžiu, maždaug pusė jų buvo nustebusi, kad per istorijos pamokas galima „pasakoti“, o dar gi ir visos klasės akivaizdoje.

Tas pasenęs požiūris yra ganėtinai paplitęs kai kuriose Vakarų valstybėse, kur istorijos mokymo turinys yra aiškiai ir detaliai įvardytas. Dar daugiau – nurodoma, kurias turi žinoti asmenybes, susijusias su tais įvykiais ar procesais (visuomenėje vykusiais pokyčiais).

 

Tad abejoju, ar galima suteikti laisvę patiems mokytojams apsispręsti, ko ir kaip mokyti. Tuo ir pasireiškia pasenęs požiūris. Tiesa, tas pasenęs požiūris yra ganėtinai paplitęs kai kuriose Vakarų valstybėse, kur istorijos mokymo turinys yra aiškiai ir detaliai įvardytas. Dar daugiau – nurodoma, kurias turi žinoti asmenybes, susijusias su tais įvykiais ar procesais (visuomenėje vykusiais pokyčiais), dar daugiau – nurodyta kiekvienos programinės temos privalomai žinotina data ar kelios jų ir netgi nedidelis sąrašas terminų (sąvokų), be kurių mokinys negali apsieti aiškindamasis konkrečią temą. Jų tikrai nėra daug. Pavyzdžiui, kiekvienas vidurinio ugdymo mokyklą baigiantis mokinys privalo žinoti, kas yra „reformacija“, „pilietinis karas“, „kolaborantas“, „kolektyvizacija“, „disidentas“ ir kt. Dar daugiau – remdamasis kitų valstybių patirtimi drįstu siūlyti, kad istorijos programose būtų nurodyti dokumentai, kurių neperskaitę ir neaptarę klasėje mokiniai neturėtų išeiti iš bendrojo ugdymo mokyklos. Antai kiekvienas Lietuvos mokinys turėtų būti skaitęs dokumentą, kur pirmą kartą paminėti aisčiai (Tacito veikalo „Germanija“ ištrauka), Vasario 16-osios Aktą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją (1949 m. vasario 16 d.), Kovo 11-osios aktą, galbūt – sovietų ultimatumą Lietuvai 1940 m. ar Liublino unijos aktą. Galima diskutuoti ir susitarti dėl jų sąrašo, tačiau svarbu pats principas.

 

Daug diskusijų sukėlusiuose Bendrųjų programų atnaujinimo gairių projekto svarstymuose (svetainėje www.mokykla2030.lt) yra pateikta nuoroda į programas, kurios šiuo metu galioja Estijos mokyklose. Kiekvienas norintis gali su jomis susipažinti (tiesa, anglų kalba). Pastebėsite, kad aukščiau įvardyti istorijos programos elementai (pvz., esminiai istorijos terminai) yra pateikti estų programoje (taip buvo pasielgta Lietuvoje sovietmečio programose ir pirmosiose programose atkūrus Lietuvos valstybingumą). Pasirodo, ir mūsų kaimynai vadovaujasi pasenusiu požiūriu, bet kažkaip pasiekia geresnių rezultatų. Gal atsitiktinumas?..

 

Apibrėžus istorijos turinio apimtis (žinių ir suvokimo prasme), reikėtų permąstyti ir gebėjimus. Mūsų šalyje galiojančioje programoje šiuo požiūriu daug prirašyta, bet… Neketinu kritikuoti, nes laikas žiūrėti į priekį, o ne atgal. Taigi užtektų nedaug, bet aiškiai aprašytų gebėjimų. Pavyzdžiui, sutariame, kad labai svarbu yra mokyti mokinius analizuoti istorijos šaltinius. Tada susitarkime, kaip tai darysime 5–6 klasėse, kaip tuos pačius įgūdžius plėtosime 7–8 klasėse ir vėliau auginsime 9–10 klasėse. Įgūdis tas pats, bet kaip jis nuolat plėtojamas, pereinant į aukštesnę pakopą. Jeigu prieiname prie bendro sutarimo, kad dabartiniai mokinai nebesugeba rišliai kalbėti, pagrįsti, atsirinkti reikiamos informacijos ir pan., kitaip tariant, šlubuoja komunikaciniai gebėjimai, apsispręskime, kaip tuos įgūdžius padėsime ugdyti nuo žemiausių klasių iki gimnazijos baigimo. Tuo atveju gal prieisime išvadą, kad nepakanka per istorijos pamokas pažymėti vieną teisingą atsakymą iš pateiktų keturių. Galbūt pamažu grįšime prie to, kas pamiršta? Gal prieisime prie bendros nuomonės, kad mokiniai ir vieną kitą istorijos rašinį bent aukštesnėse klasėse turėtų parašyti su bandymu atspindėti daugiaperspektyvį požiūrį ir juos grindžiančiais argumentais? Jeigu bus sutarta, kad turime ugdyti mokinių interpretacinius gebėjimus, reikės turėti aiškią viziją, kaip tai daryti nuo žemesnių klasių iki abiturientų (kad nenutiktų taip, kaip kažkada istorijos olimpiados dalyviams reikėjo sukurti rišlų tekstą panaudojant šiuos žodžius: „partizanas“, „bunkeris“ ir „granata“, o šeštos klasės mokiniams skirta užduotis – „surašykite nuotraukose matomų veikėjų pavardes, šalis, kurioms jie priklauso, svarbiausias ar dabartines veiklos sritis arba pareigas. Kurie iš jų yra mirę arba pasitraukę iš politikos?“; P. S. Mažo formato nuotraukose: Mao Dzedungas, Ronaldas Reiganas, Jonas Paulius II, Helmutas Kolis, Fidelis Kastras, Jasiras Arafatas ir Sadamas Huseinas.

 

Suprantama, aiškios programos parengimas pareikalautų daug laiko. Juk, pavyzdžiui, gerai žinomą B. Blumo vardu pavadintą taksonomiją kūrė grupė mokslininkų, tai truko maždaug aštuonerius metus! O Lietuvoje manoma, kad pakanka pakviesti kelis mokytojus ar dėstytojus ir per vasaros atostogas, na, gal kažkiek ir ilgiau, ims ir padarys…

Ir dar vienas pastebėjimas. Nepakanka programoje vien tik surašyti naujo turinio reikalavimus. Juos reikia paskui išsamiai paaiškinti mokytojams, kad suprastų ir įsitikintų, jog visa tai yra prasminga. Tam nepakanka surengti vieną kitą seminarą skirtinguose Lietuvos miestuose, tam reikia parengti ir metodines rekomendacijas, pateikti suprantamus pavyzdžius ir pan. Tik tada galima tikėtis tikrų pokyčių. Arabų patarlė byloja: „Protingas ir žinodamas paklausia, o kvailys – nei žino, nei klausia, o vis šaukia: žinau, žinau…“

 

Kaip buvo galima suprasti iš aukščiau išsakytų minčių, linkėčiau, kad programų sudarytojai parengtų tokį dokumentą, kuris būtų konkretus, kad mokytojas savo kasdienėje veikloje be jo neapsieitų ir jam programa išties būtų kaip Biblija tikinčiajam. Tokia programa, gink Dieve, negali riboti kūrybiškai dirbančio mokytojo: jeigu pasiekei „nustatytą kartelę“, ženki toliau ir įgyvendink tai, kas, tavo manymu, reikalinga, atsižvelgiant į mokinių įgytas žinias, įgūdžius ir nuostatas. Priešingu atveju – gali atsitikti kaip toje pasakoje gavus užduotį „nueik nežinia kur, atnešk nežinią ką“.

 

Gretos Bartosevič atliktos mokinių apklausos būdingi atsakymai

Redos Zinkevičiūtės atliktos mokinių apklausos būdingi atsakymai

Mokinių pasiekimų rezultatai, kurie fiksuojami atliekant testavimą kas šešias savaites. Skirtingos spalvos ir skaičiai žymi, ar mokinių žinios ir gebėjimai gerėja, išlieka tokio pat lygio, ar prastėja. Nuotrauka daryta vienos Londono priemiesčio mokyklų administracijos darbuotojo kabinete

Mokyklą baigusių abiturientų pasiekimų ir jų įvertinimų lenta. Nuotrauka daryta vienos Londono priemiesčio mokyklų koridoriuje