Integruota chemijos ir fizikos pamoka Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje

Integralus ir praktinis ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje tampa kone svarbiausios sąvokos, kalbant apie švietimo sistemą. Pasaulyje, kuriame nuolat viskas kinta, o lengvai pasiekiamų žinių gausa yra sparti ir ne visada tiksli, mokytojo vienas iš didžiausių uždavinių yra padėti mokiniams išmokti kritiškai mąstyti, gebėti tinkamai atsirinkti informaciją ir tikslingai taikyti savo žinias praktikoje. Žymus britų pedagogas, knygų apie mokymą autorius G. Petty (2008) tokį ugdymąsi vadina giliuoju mokymusi, savyje turinčiu prasmę, šiandien teikiančią motyvaciją jauniems žmonėms mokytis. Pasak autoriaus, prasmė ateina iš ryšių ir jungčių, t. y. „struktūros“, o be prasmės ir struktūros mokinys negali apmąstyti informacijos, todėl greitai ją pamiršta. Priimdama tai kaip būtiną sąlygą, siekiant sėkmingo ir mokiniams įdomaus mokymosi, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija nuolat organizuoja atviras tarpdalykiniais ir vidiniais ryšiais susijusias pamokas, kurių tikslas – pasidalyti gerąja patirtimi.

Viena tokių atvirų pamokų gimnazijoje vyko šių metų kovo 3 dieną. Ją organizavo fizikos mokytoja ekspertė Elena Šišenina ir chemijos mokytoja metodininkė Dalia Bartkienė. Mokytojos vedė laboratorinį darbą Ia klasei „Rūgščių ir bazių elektrinis laidumas“, kurio metu susirinkę stebintieji galėjo matyti mokinių gebėjimą tikslingai naudojantis anksčiau įgytomis žiniomis iš fizikos ir chemijos pamokų, dirbant grupėse atlikti laboratorinį darbą, kurio tikslas buvo sujungti elektrinę grandinę, multimetru išmatuoti grandinės elektros srovės stiprį ir įtampą nustatyti ir palyginti rūgšties, bazės elektrinį laidumą, apskaičiuoti varžą.

Pamoką mokytojos pradėjo J. V. Gėtės citata: „Neužtenka žinoti, reikia panaudoti žinias; neužtenka norėti, reikia veikti“, taip akcentuodamos integracinių ryšių ir praktinio darbo galią mokinio saviugdai. Tačiau, kad praktinis darbas būtų įmanomas ir turintis prasmę, mokiniai privalo turėti reikiamų žinių ir gebėjimą jomis naudotis. Todėl prieš pradėdami darbą mokiniai susipažino su pamokos uždaviniais ir veiklos eiga. Kartu su mokytoja aptarė svarbiausias sąvokas, užduotis ir įsivertinimo kriterijus.

Kadangi gimnazijoje yra kuriama Mąstymo mokykla, ypač daug dėmesio mokytojos skyrė kovo mėnesį ugdomam mąstymo įpročiui – Mąstymas apie savo mąstymą – aptarti. Mokiniai, išsiaiškinę, kad šis įprotis reiškia: gebėjimą dirbti komandoje kartu su kitais, mąstymą drauge, ugdantis gebėjimą išklausyti draugų nuomonę, tinkamai ją vertinti bei argumentuoti savąją, šiuos įgūdžius formavosi ir pritaikė, atlikdami laboratorinį darbą porose arba mažose grupėse.

Laikydamosios Geros mokyklos koncepcijos nuostatų, mokytojos visą darbą po bendro aptarimo patikėjo mokiniams. Todėl buvo įdomu stebėti, kaip mokiniai savarankiškai kelia hipotezes, atlieka bandymus, juos aprašo lygtyse, o išvadas formuluoja, pasitelkdami dvigubo burbulo žemėlapį. Šio laboratorinio darbo metu mokytojos nuolat vaikščiojo po klasę, stebėjo mokinių darbą, teikė individualią pagalbą. Įdomiausia buvo stebėti pamokos apibendrinimą, kuriam mokytojos skyrė laiko tiek, kad visos grupės spėjo garsiai aptarti savo atliktą darbą ir pasidalyti patirtais įspūdžiais.

Svarbiausia man, kaip stebėtojai, pasirodė tai, kad mokiniai, apibendrindami pamoką, kalbėjo ne tik apie atliktas užduotis ir gautus laboratorinio darbo rezultatus, bet kartu argumentuotai įvardijo, kokias bendrąsias kompetencijas ugdėsi veiklos metu. Šioje dalyje mokytojos išradingai panaudojo ir De Bono kepurių metodą, kaip įsivertinimo įrankį – mokiniai, pasirinkę vieną ar daugiau kepurių, įvardijo, kokie įgūdžiai jiems asmeniškai buvo reikalingi pamokoje ir kaip sekėsi juos praktiškai taikyti, o saugaus elgesio darbo metu būtinybę akcentavo, analizuodami mąstymo raktą – paveikslą, išradingai vaizduojantį, kas gali nutikti, jei dirbant su cheminėmis medžiagomis ir kitais pavojingais prietaisais, nesilaikoma atsargumo taisyklių.

Apibendrinant stebėtą pamoką, galima teigti, kad jos sėkmės kriterijus buvo visiškas mokinių įgalinimas praktiškai panaudoti turimas žinias ir nuodugnus savo darbo apmąstymas. Kaip bebūtų, vis dažniau kalbant apie praktinę veiklą kaip pagrindinę pamokoje, negalima nuvertinti žinių poreikio, kas, pasak britų edukatorės Daisy Christodoulou (2014), tyrinėjančios mitus apie švietimą, yra neatsiejama nuo gebėjimų ir kompetencijų ugdymo, nes konkrečių sričių žinios ir faktai yra įrankiai, suteikiantys galimybę mokiniui ugdytis kritinį mąstymą ir, žinoma, praktiškai veikti. Todėl tarpdalykiniais ir vidiniais ryšiais susijusios pamokos yra vienas iš geriausių būdų mokiniams ugdytis bendrąsias ir dalykines kompetencijas, padedančias save auginti drąsiais, išradingais ir kūrybiškais žmonėmis.

+16

-2