Iki geriausių sprendimų dar turime ateiti…

Šiemet „Studijos 2019“ paroda – kitokia. Profesinio mokymo stendai dideli ir erdvūs, kviečiantys rinktis tam tikrą profesiją, o ne mokyklą, kurioje ketini mokytis. Stendas, parodoje pristatęs menų sektoriaus programas, – ryškus, tiesiog traukte traukia prieiti ir susipažinti. Ten sutikta moteris pristato, kad jie šiandien lankytojams siunčia „Transformacijų“ idėją. Paklausta, kam atstovaujanti parodoje, moteris paaiškina, kad įvairioms menų profesijoms, bet kasdienybėje esanti Kauno taikomosios dailės mokyklos direktorė Daina ROŽNIENĖ. Maloniai besišypsodama, direktorė patikina, kad jų tikslas atskleisti, kaip greitai keičiasi technologijos, ir drauge parodyti, kad menais gali užsiimti net ir įvairių negalių turintys žmonės. Pasak jos, tereikia šiek tiek kūrybingumo ir paprasčiausiomis priemonėmis įmanoma aplink save sukurti grožį. Paklausta, ar galėtų pasidalyti šių dienų profesinio rengimo realijomis ir jų mokyklos patirtimi, nedvejodama sutiko…

Renatos Česnavičienės nuotr. 

Kaip sekasi Kauno taikomosios dailės mokyklai šiandien?

Mūsų mokykla turi didesnę nei 40-ies metų patirtį. Specializuota menų programų mokykla išgyveno įvairių laikotarpių. O dabar jaučiame dar vieną naują bangą, kai daugybė jau turinčių išsilavinimą žmonių sugrįžta mokytis, siekdami save realizuoti per kūrybines veiklas. Turintieji išsilavinimą stoja į tęstinio mokymo programas. Nuo šių metų turime filialą Alytuje, todėl galime sakyti, kad mokykla išsiplėtė. Daug investuojame į naujos technikos įsigijimą.

Kartais susidurdavome su organizaciniais nesklandumais, bet mūsų mokyklos išties labai panašios, darbuotojai turi panašias kvalifikacijas, todėl nesunkiai rasdavome sprendimus. Mokame bendrauti.

 

Kokią patirtį išgyvenate susijungę su Alytaus dailiųjų amatų mokykla?

Nuo šių mokslo metų pradėjome dirbti kartu, ėmėmės kurti vieną strategiją. Ir kol kas tikimės, kad viskas vyks sėkmingai. Ypatingų susijungimo iššūkių nepatyrėme. Kartais susidurdavome su organizaciniais nesklandumais, bet mūsų mokyklos išties labai panašios, darbuotojai turi panašias kvalifikacijas, todėl nesunkiai rasdavome sprendimus. Mokame bendrauti. Atsirado daugiau įvairių galimybių. Pavyzdžiui, Alytuje puikiai išvystyta keramikos specialybė. Jie turi daug krosnių. Mūsų mokiniai vyksta mokytis šio amato. Jų mokiniai gali atvykti į Kauną ir semtis kitokios patirties. Esame pavyzdys, kaip galima mokytis vieniems iš kitų. Ir nereikia užsienio, semiamės patirties čia pat, iš kolegų.

 

O kaip apskritai galėtumėte apibūdinti dabartinį profesinį ugdymą?

Šiandien jaunimas (netgi labiau nei jų tėvai) supranta, kad geriausia savo profesinę karjerą pradėti nuo to, ką gali atlikti savo rankomis. Tada, žinoma, mokytis toliau. Svarbu suvokti, kad gyvename tokiu metu, kai niekada nevalia sustoti… Ir džiugu, kad visa tai jauni žmonės jau perprato. Norėtųsi, kad tai suvoktų ir jų tėvai bei plačioji visuomenė. Aišku, tam, kad profesinis mokymas būtų kokybiškas, o darbdaviai patenkinti paruoštais mokiniais, būtina investuoti į naująsias technologijas ir skirti pakankamai dėmesio praktiniam mokymui. Šiuo metu finansavimas nėra pakankamas. Pavyzdžiui, kad mokinys atliktų, išpildytų savo darbą nuo pradžios iki galo, reikalingos nemenkos investicijos. Jaunas žmogus turi matyti darbo rezultatus, nes tik taip sukuriama motyvacija.

 

Teigiate, kad jaunimas supranta, ko jam šiandien reikia – ar tai reiškia, jog mokytis jie ateina itin motyvuoti?

Žinoma, norėčiau sakyti, kad visi būna 100 proc. motyvuoti, bet, deja, taip nėra. Pasitaiko visokių. Pastebėjome, kad itin gerai veikia, kai į vieną grupę susirenka įvairios patirties turintys mokiniai, tada jie mokosi vieni iš kitų. Vieni iš kitų semiasi patirties ir tai ypač naudinga jaunesniesiems mokiniams, kuriems profesija būna pirmoji. Mums atrodo, kad labai svarbi komunikacija tarp įvairių grandžių žmonių, taip atsiranda suvokimas…

 

O koks yra profesinio rengimo mokytojas?

Profesijos mokytojas, paprastai, yra itin plataus pasirengimo žmogus. Turi puikiai išmanyti savo atstovaujamą profesiją ir teoriškai, ir praktiškai. Privalo domėtis naujovėmis. Be to, jis negali apsieiti be didaktinių, pedagoginių, psichologinių žinių. Jeigu išsiugdome tokį žmogų, dažniausiai jis tampa savo mokyklos, savo atstovaujamos programos patriotu. Savaime suprantama, kad profesijos mokytojas nuolat mokosi. Jaunimas yra stiprus informacinių technologijų srityje, todėl čia mokytojams tenka nuolat stiebtis. Pastebiu ir tai, kad profesijos mokytojai, paprastai, tampa draugais savo mokiniams.

Ne visi mokiniai turi išvystytą emocinį intelektą, bet tam mes ir esame mokykloje, kad suteiktume jiems visą reikiamą pagalbą. Esame įpratę lyginti mokinius pagal tam tikrą vieną kurpalį, nematydami kiekvieno vaiko išskirtinumo, individualumo. Profesinėje mokykloje stengiamės skirti dėmesį kiekvienam atskiram vaikui.

 

Kokie emociniai santykiai vyrauja profesinio rengimo mokyklose tarp mokinių ir mokytojų?

Šiandien egzistuoja tam tikros bendravimo problemos. Pasitaiko, kad keletą mėnesių viename bendrabučio kambaryje gyvenantys jaunuoliai net nežino vienas kito vardų. Bet tam mes, pedagogai, ir pagalbos mokiniui specialistai dirbame, bendradarbiaujame su psichologais, ieškodami būdų, kaip „sušildyti“ mokinį ir padėti jam suprasti, jog mums ne vis vien, kad jis yra šalia. Realybė tokia, kad šiandieniniams vaikams itin reikia dėmesio. Ne visi mokiniai turi išvystytą emocinį intelektą, bet tam mes ir esame mokykloje, kad suteiktume jiems visą reikiamą pagalbą. Esame įpratę lyginti mokinius pagal tam tikrą vieną kurpalį, nematydami kiekvieno vaiko išskirtinumo, individualumo. Profesinėje mokykloje stengiamės skirti dėmesį kiekvienam atskiram vaikui. Kai mokinys tai pajaučia, ima keistis. Jis atranda savyje gebėjimų kurti. Mano nuomone, mūsų švietimo sistemoje kaip tik to ir trūksta: žvilgsnio į kiekvieną žmogų ir jo stiprybių akcentavimo. Taip galėtume išspręsti daugybę problemų. Galvoju, kad, pastiprinus mokinį, anksčiau neįveikiamos užduotys gali tapti nesunkiai įkandamos. Privalome padėti jaunam žmogui atrasti savyje sėkmę.

 

Ar galėtumėte sakyti, kad čia ir yra esminis profesinio ir aukštojo mokslo skirtumas?

Manyčiau, kad taip, nes čia jis ne studijuoja, o yra mokomas, todėl negali būti paliekamas vienas. Pavyzdžiui, net specialiųjų poreikių vaikai, kurie daug ko negali, bet, pasinaudodami technika, atranda galimybių kurti ir veikti, taip augdami, tapdami stipresniais ir labiau savimi pasitikinčiais asmenimis.

 

Prakalbote apie specialiųjų poreikių vaikus, ar Jūsų mokykloje daug jų mokosi?

Kauno taikomosios dailės mokykloje mokosi 47 mokiniai, turintys protinę negalią. Jie ugdomi specialiose grupėse. Taip pat mokosi 27 įvairių kitų negalių turintys mokiniai, kurie yra integruoti į bendrojo ugdymo grupes ir mokosi drauge su sveikaisiais. Taip pat daug patirties turime ugdydami kurčiuosius. Mokykloje mokėsi ir mokinys, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje. Aišku, tokiais atvejais būtinas individualus darbas su mokiniu. Tam dirba pagalbos mokiniui specialistai ir mokytojų padėjėjai. Mokykloje turime visus reikiamus specialistus.

 

Kadangi turite daug patirties, turbūt, galite pasakyti, kaip yra geriau: integruoti neįgaliuosius ar mokyti juos specialiose klasėse?

Kai yra stipresnė negalia, tada mokiniams geriau mokytis mažesnėse grupėse, kur kartu būtų ir mokytojo pagalbininkas. Tokiems vaikams geriausia mokytis atskirai. Turintieji mažesnių negalių tiesiog privalo būti integruojami. Taip jie daug geriau jaučiasi. Be to, svarbiausias tikslas ir yra socializuoti neįgalius mokinius, kad jie išmoktų gyventi įprastoje bendruomenėje.

Siūlyčiau pamatuoti, kiek ir kokios naudos duoda kiekvienas naujas sumanymas. Suprantama, kad viskas daroma turint kažkokių gerų tikslų, bet įdomu, kiek jie yra pasverti?.. Turbūt, geriausia būtų, jei visos reformos būtų išbandomos tam tikrose mokyklų grupėse ir tik pasiteisinusios – įgyvendinamos visuotinai.

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduriate?

Manau, kad kasdien susiduriame su daugybe naujovių: administracinių, valdymo, politikos ir pan. Visa tai apsunkina. Tada turime pasiskirstyti: mokytojai orientuojasi į mokinius, o administracija į visus pasikeitimus, ateinančius iš išorės. Siūlyčiau pamatuoti, kiek ir kokios naudos duoda kiekvienas naujas sumanymas. Suprantama, kad viskas daroma turint kažkokių gerų tikslų, bet įdomu, kiek jie yra pasverti?.. Turbūt, geriausia būtų, jei visos reformos būtų išbandomos tam tikrose mokyklų grupėse ir tik pasiteisinusios – įgyvendinamos visuotinai.

 

Kuo galite pasidžiaugti?

Neabejotinai – vaikais. Jie dalyvauja konkursuose ir juos laimi, be galo stengiasi mokytis, kuria savo įmones, yra smalsūs ir nesustojantys…

 

Galbūt galite pasidalyti ypatinga mokinio ar mokinės sėkmės istorija?

Taip, tokių istorijų tikrai esama. Viena mūsų buvusi mokinė Solveiga Gutautė prieš Kalėdas Vilniuje sukvietė senoles jungtis į bendrą kalėdinę mugę, kur močiutės galėjo parduoti savo mezgamas kojines, pirštines ar kitus rankų darbo kūrinius ir taip šventiniu laikotarpiu prisidurti vieną kitą eurą „sotesniam“ švenčių stalui. Ši moteris apskritai be galo kūrybinga ir daug pasiekusi, bet pirmasis laiptelis į jos karjerą buvo mūsų mokykla. Noriu tikėti, kad būtent čia ji užaugo kaip socialiai atsakingas žmogus, kad ir mes prisidėjome prie ypatingų darbų, kuriuos ji daro šiandien.

 

Kaip įsivaizduojate profesinį mokymą po 5-erių metų?

Noriu tikėti, kad tada jau bus atsinaujinusios visos profesinio mokymo įstaigos. Taip pat viliuosi, kad mokytojai turės galimybę nuolat įgyti naujų žinių ir gebėjimų iš šiuolaikinio verslo, pramonės. Dabar visa tai yra šioks toks iššūkis. Bet neabejoju, kad su sparčiai besikeičiančiu pasauliu keičiasi ir mūsų darbdavys, todėl tikiu, jog po 5-erių metų šio iššūkio nebeturėsime. Profesinė mokykla bus ta vieta, kur mokysis paties įvairiausio amžiaus žmonės: nuo paauglių iki vyresnio amžiaus piliečių. Manau, kad čia atras vietą netgi vaikai. Galbūt, po pamokų… Galbūt, kaip neformaliojo švietimo erdvę…

 

***

Direktorė užsiminė ir apie dabartinę priėmimo į profesinį mokymą sistemą. Pasak jos, dabartinis priėmimas, veikiantis „vieno langelio“ principu, paprastesnis ir, matyt, patogesnis, bet reikalaujantis kaip galima daugiau informacijos. „Kad ir kaip pabrėžtume technologijų amžių, vis dar susiduriame su interneto neprieinamumu atokiose kaimo vietovėse, kur irgi esama jaunų žmonių. Dažnai jaunimas neturi kompiuterių, o interneto prieigas randa „pas kaimynus“, bibliotekose ir pan., todėl ne visada gali pamatyti LAMA BPO siunčiamą informaciją. Taigi ir čia susiduriama su iššūkiais. Tikiu, kad kažkada surasime pačius geriausius sprendimus, bet kol kas iki jų turime ateiti“, – viltingai pokalbį baigė direktorė D. Rožnienė.

 

Dėkoju už atvertas profesinio ugdymo „transformacijas“.