Dirbtinis intelektas mokytojo nepakeis

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Vis dažniau kyla klausimas – naudoti ar apriboti technologijas mokykloje? Jos palengvina darbą ar kenkia mokinių socialiniams įgūdžiams? Į šiuos ir panašius klausimus buvo bandoma atsakyti Vilniaus universitete vykusio Lietuvos mokytojų forumo diskusijoje „Inovatyvi mokykla: neišvengiamybė ar tradicijų laužymas?“. Renginyje dalyvavo sociologas, Vilniaus universiteto profesorius Boguslavas Gruževskis, Vilniaus Barboros Radvilaitės progimnazijos direktorė Inga Vargalienė, rudenį išrinkta inovatyviausia mokyklos vadove, švietimo ir technologijų entuziastė, Kompiuteriukų paramos fondo projektų vadovė Viltautė Žvirzdinaitė, o diskusiją vedė Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė. Klausytojai taip pat buvo aktyvūs – salėje sėdėję mokytojai noriai įsitraukė į pokalbį ir dalijosi patirtimi.

Manto Bartaševičiaus nuotraukos

B. Gruževskis pradėjo diskusiją keldamas klausimą, kam reikalingos inovacijos: ar einame harmoningesnio žmogiškumo ar žmogaus veiklos efektyvumo link? „Jei pasirinksime efektyvumą, galbūt iš pirmos klasės programos jau reikia išbraukti rašymą ranka, nes kompiuteriu rinkti tekstą yra veiksmingiau? Aš pasisakau už žmogiškumą, tokiu atveju dėmesio centre yra vaiko pasitenkinimas, saviraiškos raida, tampa paprasčiau atsakyti ir į kitus klausimus, apie kuriuos kalbame“, – savo nuomonę išsakė profesorius. Inovacija švietimo sistemoje, pasak jo, tai priemonės, kurios didina besimokančiojo įsitraukimą ir padeda atskleisti jo vidines galimybes. Technologijos padeda mums „aptarnauti“ visus vaikus (nėra gabesnių ar negabesnių – jie lygūs) labiau individualizuotai. Technologija nepavargsta to paties kartoti šimtą kartų, todėl padeda mums išnaudoti laiko ir pinigų išteklius. Antras elementas – tai pedagogo kompetencijos. Tikslas yra saviraiška, švietimo sistema (įskaitant ir aukštąjį mokslą) turi ją aptarnauti.

 

I. Vargalienė įsitikinusi, kad svarbiausias yra mokytojas, o visa kita – tik priemonės ir būdai. „Inovacijos dabar keičiasi tokiu greičiu, kad nebeaišku, kaip spėti ir susidėlioti prioritetus, pasirinkti. Su bendruomene diskutuojame, kaip ugdymu pasiekti kiekvieną vaiką, klausiame, ar sistema jį mato, kaip tai padaryti tokiame ugdymo sraute, nuolat bėgant? Kitas klausimas – kaip efektyvinti ugdymo procesą, kad patirdami mažiausiai sąnaudų pasiektume rezultatą – vaiko gebėjimų (tiek bendrųjų, tiek dalykinių) ugdymą?“ – kėlė klausimus mokyklos vadovė.

V. Žvirzdinaitė sakė, kad visos priemonės, programavimas yra skirti įtraukti, motyvuoti. Atlikta daug tyrimų, kada žmogui lengviausia mokytis – tokių tyrimų taikymas realybėje jau būtų inovacija. Mokytis per projektinę veiklą, kai vaikai praktiškai mato to, ką daro, prasmę, tai irgi inovacija, palyginti su tuo, ką turėjome prieš 100 metų – įdiegtą atskirų disciplinų mokymąsi.

 

I. Vargalienės nuomone, jei technologija padeda atskleisti vaiko gebėjimus, netrukdo ir neapkrauna ugdymo proceso, ji mokykloje yra tikslinga. Bene didžiausias iššūkis – kaip mokytojui atrasti veiksmingiausią veikimo būdą, pasinaudojant priemonėmis ir technologijomis? „Mokykloje esantys resursai auga, Vilniuje suteikta galimybė turėti aplinkos krepšelį, kur atkeliauja pinigai vaiko ugdymo aplinkai gerinti. Nuo šio rugsėjo įdiegėme informacinių technologijų pamokas pradinėse klasėse ir diskutavome, kaip į standartinę 14–15 darbo vietų klasę sutalpinti 24–26 pradinių klasių mokinius – per vasarą šį iššūkį įveikėme, įrengėme 26 darbo vietų klasę. Tam reikėjo lėšų. Vadovybės esmė – sukurti logistiką, sistemas ir sąlygas mokytojui atsiskleisti, ieškoti ir įsigyti reikiamas priemones“, – patirtimi ir pastebėjimais dalijosi mokyklos vadovė.

Dabartiniai vaikai ateina į pasaulį, kuriame tų įrankių yra daug, technologijos juos supa nuo mažumės. Mokykloje galime juos mokyti, kaip tais įrankiais naudotis – būti ne tik vartotoju, bet ir kūrėju, suprasti, kaip tai veikia.

 

V. Žvirzdinaitė mano, kad reikia naudoti ir leisti vaikams mokyklose naudotis inovatyviais įrankiais, nes dabartiniai vaikai ateina į pasaulį, kuriame tų įrankių yra daug, technologijos juos supa nuo mažumės. Mokykloje galime juos mokyti, kaip tais įrankiais naudotis – būti ne tik vartotoju, bet ir kūrėju, suprasti, kaip tai veikia. Valstybė, mokymo programos nespėja su tuo, kaip žengia pasaulis, mes galime tik arba pagelbėti mokykloms, arba kalbėtis, diskutuoti ir bandyti kaip įmanoma greičiau diegti tas inovacijas, nes jos yra reikalingos. Nėra kito pasirinkimo.

 

Inovacijos visada stūmė žmonijos progresą, jos yra neutralios, viską lemia žmogaus valia – kaip mes jas panaudojame. „Didinant žmonijos efektyvumą, susiduriama su nuolat augančia įtampa, pavyzdžiui, kalbant apie nelygybę, kuri nuolat didėja ir ardo mūsų sistemą (švietimo – taip pat). Mes ruošiame žmones, kurie paskui mus apvagia. Iš ko kyla korupcija? Gal dalis tų vaikų, kurie būdami suaugę kaltinami korupcija, buvo jūsų mokiniai ar studentai? Tai ką mes paruošiame? Juk socialiniai gebėjimai formuojasi vaikystėje“, – pabrėžė profesorius Boguslavas Gruževskis. „Privalome užtikrinti, kad atsakomybė visada lenktų gebėjimus, nes kitaip turime tai, ką turime, pavyzdžiui, pirmaujame pagal savižudybių skaičių. Jie visi gimsta mūsų klasėse: gal triukšmauja, spjaudosi, bet yra mūsų rankose. Tai visų atsakomybė. Pabrėžiu – atsakomybę galima matuoti, sistemą reikia visiškai pakeisti, turime naudoti daugiau vertybinių nuostatų. Žinios yra XIX a., kompetencijos – XX a., o XXI a. yra vertybės, išleisdami mokinį, norime žinoti, kad artimiausius 10 metų jis nevogs. Šios krypties trūksta, technologijos padėtų ją formuoti. Geros technologijos neleistų apgauti.“

 

I. Vargalienė pabrėžė, kad mokykloje yra svarbūs klasės vadovų kaip mažos bendruomenės socialinių pedagogų, pagalbos mokiniui specialistų vaidmenys, nes jie padeda formuoti ir suprasti situaciją, formuoti ugdymo planą. Visa tai sudėlioję, turėdami priemones ir įrankius, pasieksime tą mokyklą, kuri ugdo vaiko gebėjimus, kompetencijas, kur vaikai, mokytojai ir vadovybė jaučiasi gerai. Diskusijos vedėja V. Targamadzė sakė, kad sudėtinė kompetencijų dalis yra vertybinės nuostatos, žinios ir gebėjimai.

Kompiuteriniai žaidimai ir mobilieji telefonai

 

Viena iš diskusijos klausytojų pasidalijo pavyzdžiu, kad vienoje mokykloje yra visos inovacijos, bet mokytojams niekas neįdomu, nenori keistis, yra pavargę, jų akys nedega. Į šią repliką atsakė I. Vargalienė: „Uždegti mokytojams akis ar patiems užsidegti yra mūsų visų bendras darbas. Mano mokykloje didžioji dauguma mokytojų yra profesionalai, sudėliojus sąlygas, tarpusavio bendravimą, organizacinius dalykus, žmonių akys užsidega. Kai pradėjau dirbti, kai kuriems mokytojams kildavo klausimas – noriu mokyti kitaip, bet nežinau, kaip tą padaryti? Patariau jiems stebėti veiklas, situaciją, rinką, poreikį, bendruomenės, visuomenės lūkestį ir atrasti save, kas būtų įdomu.“ Kilo klausimas, ar daugybė įvairių priemonių nekiša kojos vaiko tobulėjimui? Kaip pavyzdį V. Žvirzdinaitė pateikė kompiuterinius žaidimus: „Tai blogis ar ne? Vienas genialesnių sprendimų naudoti mokymo procesui, nes jie sukonstruoti taip, kad veikia psichologiškai: tau yra įdomu bandyti, suklydus – tęsti, o tai yra mokymosi esmė. Taip pamoka tampa įdomesnė ir mokytojui, ir vaikui.“

 

I. Vargalienė papasakojo, kad jos vadovaujamos progimnazijos pradinėse klasėse nuo šių mokslo metų pasiūlius tėvams mokyklos bendruomenė nusprendė paimti iš vaikų mobiliuosius telefonus – nutarė, kad technologijos naudojamos tik per pamokas, o pertraukos skirtos žaidimams, buvimui lauke. Iš pradžių ta idėja pasirodė perdėm inovatyvi, vėliau paaiškėjo, kad sprendimas pasiteisino. Vaikai buvo įpratę per pertraukas „sėdėti telefonuose“ – tiesiog nebežinojo, ką veikti be jų. Mokyklos užduotis – parodyti priemonių tikslingumą, kad kompiuteris ne tik žaidimo priemonė. Pradinukai jau geba programuoti, bet per pertraukas jie turi bendrauti, ilsėtis, bėgioti. Mokykloje jau svarstoma kitais mokslo metais šią idėją perkelti ir į 5–8 klases.

 

Mokytoją reikia ne motyvuoti, o jam padėti. Tuo įsitikinęs B. Gruževskis: „Matau, kad šiandien ir bendrojo ugdymo, ir aukštosiose mokyklose pedagogas turi viską daryti pats vienas – keistis, mobilizuotis, bet taip nėra gerai. Aš, pavyzdžiui, esu darbo rinkos specialistas. Gal kiekvienas užsiimkime savo sritimi, jeigu norime, kad mokykloje būtų daugiau kompiuterinių žaidimų, sumokėkime kolegoms, kurie dirbs su mumis, parengs skirtingiems mokomiesiems dalykams žaidimus su tų dalykų specialistais… Šiandien viską užkrauna jums, matau, kad mokytojas tampa sąžiningu kupranugariu.“

Klausytojų nuomonė

 

Doc. dr. Aušra Žemgulienė, Vilniaus universitetas: „Inovacija – ėjimas tikslo link naujesniu, kitokiu keliu, nesusisiaurinkime kalbėdami tik apie techniką, vertybės visada buvo ugdymo tikslas, jis turi ir likti, svarbiausia vertybė – žmonių tarpusavio ryšys, jei jis bus humaniškas, mokiniai įgis vertybes.“

Stasė Žabienė, Vilniaus „Genio“ progimnazija: „Edukos“ užduotims vykdyti naudojame telefonus ir planšetinius kompiuterius. Vaikai iš pradžių mielai užsidegė, trečioje klasėje jiems tai atrodė fantastika, o ketvirtoje kaip ir pabodo, reikia vėl ieškoti naujovių. Mokytojui darbas palengvėja, kai programa automatiškai suveda į dienyną rezultatus.“

Giedrė Kmitienė, Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykla: „Mūsų mokytojai sudarinėja testus su „Kahoot“ programa, ji žaisminga, vaikai įsitraukia, sako, kad taip lengviau mokytis. Dirbu profesinėje mokykloje, į kurią ateina vaikai „iš paskutinio suolo“, juos kažkuo sudominti sunku. Kiekvieną pamoką naudojame mobiliuosius telefonus, nes jei jų nenaudosime mokymosi procese, vaikai per pamokas juos naudos laisvalaikiui.“

Vitalija Klišiūtė, Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija: „Inovatyvi yra ta mokykla, kuri geba tikslingai išnaudoti resursus: ne tik technologijas, bet ir žmogiškuosius išteklius. Savo mokykloje turime daugybę projektų ir mokomąją platformą anglų kalba – kol kas sekasi.“

Naujovių, technologijų baimė yra natūrali, mokytojai turi suprasti, kad jie gali klysti, mokytis kartu su vaikais, žinoti, kad galbūt nepavyks. Jei pedagogai suvoks, kad inovacija – tai laisvė eksperimentuoti, sumažins baimę prastai pasirodyti vaikų akyse.

Mokiniai imlūs, o kaip mokytojai?

 

Pasisakiusių mokytojų nuomone, svarbu ne vien inovacijos, bet ir pedagogų kompetencijos. Turi mokytis ne tik vaikai, bet ir mokytojas kartu su jais. Ar pedagogams tai nėra iššūkis? Pasak V. Žvirzdinaitės, naujovių, technologijų baimė yra natūrali, mokytojai turi suprasti, kad jie gali klysti, mokytis kartu su vaikais, žinoti, kad galbūt nepavyks. Jei pedagogai suvoks, kad inovacija – tai laisvė eksperimentuoti, sumažins baimę prastai pasirodyti vaikų akyse. Kaip teigė I. Vargalienė, įkvėpti drąsos vieni kitiems gali tik patys mokytojai: „Mokykloje susibūrė nedidelė kelių žmonių praktinio mokymosi grupė, o baigiantis mokslo metams jau dalyvavo visi pradinių klasių mokytojai. Kai kolegos dalijasi sėkmės istorijomis, atradimais, atsiranda drąsa veikti.“ Praktinį pavyzdį pateikė V. Žvirzdinaitė, papasakojusi apie mokytoją, kuris, pakonsultavus Kompiuteriukų paramos fondui ir prisidėjus IT įmonei, savo mokykloje sukūrė skambančius laiptus. Tai dovana visai mokyklai ir būdas kitaip mokyti muzikos, nors iš pradžių buvo mintis mokytis programuoti. B. Gruževskis priminė vadybos teoriją, kuri sako, kad noras, motyvacija veikti yra išvestinė iš pasitikėjimo aplinka: pirmiausia išorine, vėliau vidine.

 

Diskusiją dalyviai apibendrino mintimis, kad joks kompiuteris negalės apsikabinti vaiko ir pasidžiaugti, kaip jam šiandien pasisekė, žmogiškasis ryšys yra esminis, o visa kita yra tik būdai ir priemonės. Šalia to turi būti žmogus, kuris padėtų vaikui atsirinkti, suprasti prasmę, o inovacijos turi tarnauti žmoniškumui.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *