Būti žmogumi tarp žmonių

Aušra Židžiūnienė

Tęsiame temą

 

Paskutinėmis vasaros dienomis Valstybės institucijų kalbų centras, mokyklų vadovus ir kitą švietimo bendruomenę sukvietęs į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, žengė svarbų žingsnį, kad mūsų šalies ugdymo įstaigose ir mokytojai, ir mokiniai jaustųsi saugūs, gerbiami, atsakingi, sąžiningi, atidūs sau ir vieni kitiems, solidarūs… Šiais elgesio ir veiklos principais vadovautis susirinkusiuosius ragino ir konferencijoje „Būti žmogumi tarp žmonių“ kalbėję lektoriai.

 

„Pagarbos ir pasitikėjimo kultūra“

Kun. Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas

 

Sokratas yra pasakęs frazę: „Kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau.“ Čia susirinkę žmonės be galo daug žino, vadinasi, atitinkamai supranta, kiek daug dar nežino. Prisimenu vieną šeimą, kuri išgyveno krizę. Moteris sakė nieko nebejaučianti savo vyrui ir norinti keliauti toliau. Vyras kalbėjo priešingai, kad jie esantys šeima, nieko nestokojantys. Ir tikrai jiems nieko netrūko: geri darbai, puikūs namai, gražūs vaikai… Įdomus buvo vyro atradimas. Vyras sako: aš žinau, ką man reiškia šeima. Prisimenu, kaip augau – tėvams buvau viskas. Jie mane visur vežėsi, drauge atostogaudavome. Tai man ir yra šeimos idealas. Negaliu nė įsivaizduoti kitaip. O štai mano žmona savo šeimoje buvo nelauktas vaikas. Vien tik dėl to, kad laukėsi, jos motina ištekėjo už vyro, kurio nemylėjo. Paskui ji visą laiką tarsi keršijo savo dukrai už nenusisekusį gyvenimą. Ši istorija parodo gyvenimo rezultatą – tai skirtingas požiūris į šeimą. Taip ir jūs, čia susirinkusieji, kurie dirbate su mokiniais, bendraujate su mokytojais, nežinote daugybės vidinių dalykų. Kad ir kiek žinotume, vis tiek esama paslėptų detalių. Jeigu susiformuoji savo nusistatymus, kategorijas, gali daug prarasti.

Jeigu ateiname kaip Sokratai, suvokdami, kad daug žinome, daug galime pritaikyti, kartu nešdamiesi žinojimą, jog esama dalykų, kurių ir nežinome, bet siekiame atrasti. Tada tie dalykai ir įvyksta.

Norėčiau pasakyti įdomų dalyką apie puikybę. Yra aktyvioji puikybės forma, kai žmogus puikuojasi savimi, mėgina užgožti kitus, taip pritraukdamas dėmesį į save. Bet yra ir kita – pasyvioji puikybės forma, kai einama tarsi per nuolankumą. Perdėtas pareigos jausmas, kai neįsivaizduojama kitaip, kaip tik „aš turiu tai padaryti“, „turiu išpildyti man iškeltus reikalavimus“, nes kitaip būsiu neįvertintas, nepriimtas. Visai neseniai tai atradau pats sau, kad man nepatinka nepatikti.

 

Šiandieninė sistema yra didžiulis iššūkis mokyklų vadovams. Dažnai jie atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Jie girdi aukštus tėvų reikalavimus, kartais nepagrįstus, kartais paremtus emocijomis. Dažnai žinomos teisės, bet užmirštamos pareigos. Atrodo, kad Fausto pokalbis su Mefistofeliu realizavosi. Mefistofelis troško amžinos kaitos. Juk amžinojo gyvenimo žavesys yra išgyventi akimirką, sustabdyti ją. O štai mes dabar gyvename visur lėkdami, kad, regis, daug pasiekiame, daug turime, bet neatrandame laiko džiaugtis. Taigi, gyvenimas yra ir jo nėra. Tai didžiulė apgaulė. Kuo daugiau visko vyksta, tuo daugiau padarome, bet kažkodėl visa tai atrodo beprasmiška. Jis neužpildo, o išsunkia. Tai yra baisu, nes mes nejaučiame, kaip pamažėle prarandame savo sielą. Pažvelkime į Europą, kuri, suprantama, smarkiai pažengusi. Tačiau ką rodo statistika, kiek suvartojama antidepresantų?.. Iš kur tai? Tai ateina iš begalinių reikalavimų. Kartais net mūsų pačių. Patys sau arba visuomenė mums kelia tokius reikalavimus, kurių negalime pasiekti.

 

Norėčiau pasakyti įdomų dalyką apie puikybę. Yra aktyvioji puikybės forma, kai žmogus puikuojasi savimi, mėgina užgožti kitus, taip pritraukdamas dėmesį į save. Bet yra ir kita – pasyvioji puikybės forma, kai einama tarsi per nuolankumą. Perdėtas pareigos jausmas, kai neįsivaizduojama kitaip, kaip tik „aš turiu tai padaryti“, „turiu išpildyti man iškeltus reikalavimus“, nes kitaip būsiu neįvertintas, nepriimtas. Visai neseniai tai atradau pats sau, kad man nepatinka nepatikti. Atrodytų, koks geras, nuolatos ieškantis harmonijos, besistengiantis visa išpildyti. Bet juk nebūtinai visa tai yra gerai. Po noru būti mylimam, priimtam kartais gali būti pasislėpęs ir ne itin teigiamas kito toleravimas. Tolerancija be įsiklausymo, išgirdimo, priėmimo su visomis mintimis, požiūriu, galimybėmis pati savaime nėra teigiama. Kartais tolerancija gali reikšti abejingumą, nes taip yra patogu: „Čia aš, čia mano erdvė, o jūs ten darykite, ką norite.“ Bet juk tai nėra tikroji pagarba, iš kurios kyla susidomėjimas. Noriu pasakyti, kad kartais mūsų nuodėmės slepiasi po dorybėmis. Kartais nuolankumas būna strategija, bet ne vidinė būsena. Jeigu mes viena galvojame, kita sakome, o trečia darome, ar galime būti laimingi? Jeigu norime harmoningo gyvenimo, visi šie dalykai turi sutapti. Esu girdėjęs pasakojimą apie sušalusį šuniuką. Jis priskiriamas budistų tradicijai. Už durų stovi sužvarbęs šuniukas, inkščiantis, tarsi prašantis būti įsileistas į vidų. Paskui pasigirsta mintis: „Neįsileisk, nenužudyk jo savo gailestingumu.“ Pasišiaušia oda, tiesa? Atrodytų, kur turi būti širdis… Jeigu pažvelgtume giliau, tikriausiai kiltų klausimas, ką gyvenime padarė šuniukas, kad atsidūrė už durų? Galbūt jis yra priėmęs neteisingus sprendimus? Gal jis tiesiog lengvabūdis? Priimdamas į savo namus, jo netinkamą elgesį tiesiog pratęsi. Norint padėti, reikėtų nei priimti, nei atstumti. Geriausia yra įsiklausyti į jo situaciją. Ne veltui rytiečių išmintis sako: „Mokytojas visada atsiras, kai mokinys jau pasiruošęs.“ Kartais tereikia į kosmosą išleisti mintį, idėją ar svajonę, saugoti ją, tada ateina metas, kai žodis tampa kūnu. Žinoma, turi būti daromi tam tikri veiksmai, bet nebūtinai tokie, kaip mes įsivaizdavome, nebūtinai tada, kai norėjome. Viskam savas metas. Svarbiausia – nesustabdyti ir nebijoti žengti… Nuolankumas nėra tik nuleista galva, tyla, niekam neprieštaraujant ir išvis nieko nedarant. Sakyčiau, kad tai abejingumas ir neatsakomybė. Sustojimas ir nieko nedarymas, atrodytų, duoda tam tikrą saugumo jausmą. Bet tai nėra tikrasis saugumas. Jis, kaip ir stovintis vanduo, pradeda po truputį švinkti. Žmogus yra gyvas, kol eina į priekį. Ir nebūtina daryti didelių dalykų. Pavyzdžiui, nebūtina statyti naujos mokyklos, įgyvendinti didžiulių europinių projektų – tai gali būti daug mažesni darbai. Yra pasakojimas apie sumuštinių pardavėją, kai jos klausiama, ar nenusibosta toks rutininis darbas? Ji atsako, kad pardavinėja ne tik sumuštinius, o kiekvienam kartu parduoda laimę ir džiaugsmą. Juk mes visi esame kupini idėjų ir norime jomis uždegti žmones, tačiau didysis menas yra atrasti tas užsilikusias sėklas ir padėti jas užauginti.

 

Dar noriu pakalbėti apie kritiką. Paprastai ją vertiname tarsi neigiamą dalyką, kuris skaudina. Tačiau kartu ją galime transformuoti į pozityvią energiją. Kai jus kritikuoja, leiskite žmogui viską išsakyti, nesusierzinkite, bet pabaigoje paklauskite, kaip jis tai keistų – norite nugalėti priešą, padarykite jį savo draugu. Apskritai priešai dažnai gali pasakyti daugiau nei draugai, jie kerta į skaudžiausias vietas. Dažnai sunku patikėti aplinka, bet reikėtų. Verčiau savo energiją skirkite ne kritikai, o kūrybai.

 

„Dialogas su jaunu žmogumi“

Jolita Marcinkevičienė, Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos direktorė;
Onutė Baumilienė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

 

Šiandien noriu pakalbėti apie medijas – tai dar gana nauja sąvoka, turinti daugybę apibrėžimų. Kodėl mes nutarėme būti medijų gimnazija? Turbūt pačios aplinkybės padiktavo vadovauti gimnazijai su išskirtine istorija ir darbais, žinomais visoje Lietuvoje. Diskutavome, kaip galėtume padėti mokiniams geriau mokytis ir siekti asmeninių tikslų, atsižvelgdami į tėvų lūkesčius. Koks turėtų būti ugdymo procesas, kad jis būtų paveikus, naudingas ir prasmingas?

Šios konferencijos pranešėjai tarsi parėmė mano pranešimą, nes vienu ar kitu būdu prieidavo prie minties, kad technologijos neišvengiamai yra šalia mūsų. Mobilusis telefonas neapleidžia nei suaugusiųjų, nei mokinių rankų. Čia ir iškyla klausimas, ar jį išplėšti jėga, ar mokyti sąmoningo naudojimo – tai yra mokyti medijų ir skaitmeninio raštingumo.

Itin greitai kintanti aplinka ir technologijų kontekstas nulemia mokytojų vaidmenį. Jis neišvengiamai keičiasi. Žinių visuomenėje mokytojui tenka būti strateginiu lyderiu ir atsakyti į pagrindinius klausimus dėl medijų ir technologijų naudojimo mokymo procese. Taigi šiuolaikinės medijų raštingumo pedagogikos pagrindinis klausimas yra komunikacija: bendravimas, bendradarbiavimas, dalijimasis. Turime pastebėti, kad medijų naudojimas užtikrina komunikacinį ugdymą, kuriama inovacija leidžia bendrauti mokiniams ir mokytojams.

 

Medijų raštingumo praktika sureagavo į kultūrą, kurioje mobilieji telefonai, algoritminis dizainas, socialiniai tinklai nuolat mažina galimybes bendrauti tiesiogiai. Pastebėtina, kad šiuolaikinio jaunimo pilietinė vaizduotė ir aktyvumas kelia poreikį kurti visiškai netikėtas ir naujas reikšmes per žiniasklaidos kanalus. Turime suprasti, kad šiandieninis jaunimas gerai pasirengęs kurti ir diegti medijas, skirtas techniniam ir kolektyviniam veiksmui, ypač politikos ir virtualių socialinių santykių srityje. Mokslininkai pastebi, kad labiausiai motyvuoti jaunuoliai – tie, kurie nori keisti pasaulį, – pasinaudoja bet kokiu medijų kanalu ir pasakoja savo istorijas. Taip atsiranda virtuali socializacija. Iškyla klausimas – kur čia yra mokytojas? Kur yra žmogus tarp žmonių? Kaip daryti poveikį, kai bendraujama per atstumą? Taigi medijų supratimas ir prasmingas naudojimas ugdymo procese yra švietimo inovacija. Tikėtina, kad ji padės kurti produktyvų dialogą su jaunu žmogumi. Švietimo inovacijų tikslas turėtų suteikti visiems vienodas galimybes gauti kokybišką, šiandienos realijas atitinkantį išsilavinimą, kuris būtų puikiai suderinamas su smalsumu, saviraiška ir aktyviu gyvenimo būdu. Dauguma žmonių inovacijas sieja su informacijos ir ryšių technologija. Galbūt todėl tai yra labiausiai matoma forma, vis labiau naudojama skaitmeniniame pasaulyje. Susidomėjimas inovacijomis ir technologijų pažanga yra labai didelis. Thomas L. Goodas ir Jere’is E. Brophy’is knygoje „Kas vyksta klasėse“ teigia, kad technologijos ir medijos yra galinga priemonė, padedanti pagerinti mokymąsi.

 

Itin greitai kintanti aplinka ir technologijų kontekstas nulemia mokytojų vaidmenį. Jis neišvengiamai keičiasi. Žinių visuomenėje mokytojui tenka būti strateginiu lyderiu ir atsakyti į pagrindinius klausimus dėl medijų ir technologijų naudojimo mokymo procese. Taigi šiuolaikinės medijų raštingumo pedagogikos pagrindinis klausimas yra komunikacija: bendravimas, bendradarbiavimas, dalijimasis. Turime pastebėti, kad medijų naudojimas užtikrina komunikacinį ugdymą, kuriama inovacija leidžia bendrauti mokiniams ir mokytojams. Taip užtikrinama sąveika tarp besimokančiųjų. Technologijos tampa vis sudėtingesnės, o jų funkcijos ir taikymas išsiplečia. Svarbu, kad mokytojas, kurdamas medijų inovacijas, įvertintų jų naudojimo privalumus ir trūkumus, jeigu norime, kad švietimo sistemoje būtų išnaudotos visapusiškos funkcijos, išlaikant optimalias sąnaudas ir sudėtingumą.

 

Technologijos dažnai apima įrankių derinius su specifinėmis techninėmis galimybėmis ir jungtimis, kurios leidžia jas panaudoti kaip technologinę visumą arba sistemą. Svarbu pastebėti, kad technologinės sistemos pačios savaime neveikia, nekuria jokios prasmės. Jos laukia tol, kol joms bus užduodama kažką daryti, kol jos bus aktyvuojamos ir žmogus pradės su jomis bendrauti. Tokiu momentu ir susikuria medija, kitaip sakant, terpė. Išskiriamos dvi reikšmės, svarbios mokymui ir mokymuisi, abi besiskiriančios nuo technologijų apibrėžimo. Medija yra duali, nes sukuria ryšį ir erdvę bendrauti. Kai kiekvienas prisijungęs gauna ir supranta ryšį, kurį palaiko ne kas kita kaip tik technologijos. Medijos susijusios ir su pojūčiais bei prasme. Kiekvienas išreikštas mūsų veiksmas šiuo požiūriu yra realybės aiškinimas, kuris paprastai apima tam tikrą žmogaus įsikišimo formą: teksto, piešimo ar dizaino praktikas, kalbėjimo, garso įrašymo erdvę. Medijų samprata yra daug švelnesnė ir turtingesnė nei technologijų, atviresnė aiškinimui, bet daug sunkiau apibrėžiama. Medijos naudinga sąvoka ir dėl to, kad gali apimti tiesioginį bendravimą per technologijas. Pažymėtina, kad būtina pripažinti faktą, jog technologijos savaime nesukelia reikšmės perdavimo. Ir medijų pasirinkimas, ir medijų inovacijų taikymas nepasireiškia vakuumu. Projektuojant mokymą yra labai daug kitų veiksnių. Kad būtų galima naudoti tinkamas medijų priemones ir technologijas, turime atsakyti į 5 pagrindinius klausimus apie mokymo ir mokymosi sistemą. Šie klausimai jums, švietimo atstovams, nėra nauji. Pirmiausia, svarbu žinoti, kas ir kokie yra mokiniai? Kokie pageidaujami mokymosi rezultatai? Kokios mokymo strategijos bus naudojamos mokymosi rezultatams patikrinti? Kokios yra unikalios kiekvienos terpės ugdymo technologijos ypatybės? Kaip jos atitinka mokymosi reikalavimus? Kokius išteklius tam turime? Šie klausimai yra strateginiai, kuriant inovaciją ir palaikant tvarumą. Medijos, žinoma, priklauso nuo technologijų, bet technologijos yra tik vienas medijų elementas. Šiame kontekste visos medijų priemonės gali būti laikomos terpe, o prasmės kūrimas, bendravimas ir interpretavimas yra papildomos savybės, technologiją paverčiančios medija.

 

Vienas iš autorių, daug rašančių apie medijas, knygoje „Mokymasis skaitmeniniame amžiuje, mokymo ir mokymosi gairės“ rašo, kad švietimo sistemoje galėtume galvoti apie mokymą klasėje kaip apie terpę. Suradusi šį teiginį, sutrikau. Vadinasi, mūsų kasdienė veikla, kai bendraujame su vaikais, kai nešame jiems informaciją, mokome ir praktikuojamės kartu, kuriame mediją, kitaip tariant, per technologiją kuriame prasmes. Ir nors naudojami tam tikri įrankiai: kreida ir lenta, programa ir projektorius, tačiau pagrindinis komponentas yra mokytojo įsikišimas ir sąveika su mokiniais. Svarbu pabrėžti, kad bet koks mokymo metodas, pavyzdžiui, paskaita ar diskusija, dar neužtikrina, kad mokymas bus geras, nes viskas priklauso nuo jo kokybės.

 

Kad mokytojas tinkamai parinktų mediją, svarbu įvertinti kontekstinius veiksnius. Jeigu tiesiog perkeliame mokymą į kitą laikmeną, nepavyksta išnaudoti unikalių medijų strategijų. Teigiamo medijų taikymo poveikio galime tikėtis tik pritaikydami taip, kad užtikrintume skirtingą, geresnį mokymąsi. Taip mokymo priemonės leidžia mokiniams mokytis skirtingais būdais ir pasiekti rezultatų. Mokymo metodai yra svarbūs, bet skirtingos medijų priemonės gali lengviau nei kitos parengti įvairius mokymosi būdus. Svarbu tai, kad medijos leidžia besimokantiems ir turintiems skirtingas mokymosi galimybes mokytis skirtingais būdais, panaudojant įvairias medijų priemones.

 

Ugdymo procese įsigalėjus medijoms, persiskirstė ne tik dalyvaujančiųjų ugdymo procese vaidmenys, bet ir galios. Mokytojas ir mokinys nebetenka aiškių hierarchinių pozicijų. Jų vaidmenų funkcijos susilieja ir niveliuojasi. Bet sakoma, kad pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti priimant sprendimus dėl medijų technologijų mokymo ir mokymosi, yra „tinka geriausiai“ – tai labai sunku. Svarbios ir paties mokytojo nuostatos. Visgi daugelis autorių pasisako, kad skaitmeniniame amžiuje mokytojo vaidmuo nemažėja ir netgi yra būtinas kaip pagrindinis faktorius, užtikrinantis kokybišką mokymą.

 

„Profesinė mokytojo etika: tarp kūjo, priekalo ir skersvėjo“

Robertas Ramanauskas, Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas

 

„Štai stoviu čia aš“, – kažkada pasakė Martynas Liuteris Vormse, privalėjęs pasiaiškinti dėl savo erezijos imperijos kunigaikščiams. Jaučiuosi panašiai, per atsitiktinumą ir bičiulės, šios konferencijos vienos iš organizatorių, dėka gavęs galimybę pasisakyti mokytojo etikos tema. Kalbu tarsi simboliškai gavęs užduotį apibendrinti visa, kas šiandien konferencijoje buvo išsakyta iki manęs kalbėjusių prelegentų. Bet kalba buvo parašyta anksčiau, kai tikrai nežinojau, kas ir ką pasakys, bet ilgametė mokytojo patirtis, veiklos mokytojų visuomeniniame gyvenime patirtis, nuolat besisukanti švietimo retorika leidžia numanyti pagrindinę kalbėjimo kryptį, išsakomas mintis ir net pajusti kalbėtojų intonacijas, gestus, tarsi bylojančius, kad jau dabar pasiekėme tą ilgai lauktą proveržį ir dabar viskas bus kitaip – daug geriau…

Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros ministras dr. Darius Kuolys mokytojus įvardijo kaip tarnaujantį luomą, kitas ministras, dirbęs gerokai vėliau, švietimą prilygino paslaugai, visai kaip kirpyklą ar autoservisą. Taip Lietuva vietoje tarnaujančio mokytojo gavo patarnaujantį, dažnokai pataikaujantį administracijai, „supermamytėms“, savo mokiniams ir tyliai maištaujantį, atmetantį naujoves, pavargusį, perdegusį mokytoją, o turint galvoje mokytojo amžiaus vidurkį šalyje, belaukiantį savo vargano dydžio pensijos…

 

Mokytojo etika visais laikais metaforiškai yra kažkur tarp kūjo, priekalo ir skersvėjo. Esu būtent tas, kuris tą kūjį, priekalą ir skersvėjį patiria savo kasdieniame darbe. Ir rašydamas šią kalbą vis mėginau pats sau atsakyti, kuo gi etika, šiuo atveju profesinė mokytojo etika, skiriasi nuo reglamentacijų, kurių apsčiai pridygo mūsų švietimo politikoje ir praktikoje. Ir staiga suvokiau, kad etika, kurią mes nešamės iš Antikos filosofų ir Bažnyčios tėvų laikų, nebuvo skirta vykdytojui-vergui, kurio darbai tebuvo reglamentuoti ir garantuoti fizine prievarta. Ne, etika buvo skirta laisvam žmogui, veikiančiam laisva valia iš asmeninių paskatų ir siekiančiam rezultato, orientuoto į bendrąjį gėrį. Sutikime, kad mokytojas stovėdamas klasėje pieš jūsų ir mūsų vaikus to ir siekia, tokia jo profesinė paskirtis ir toks jo asmeninis gyvenimo kelio pasirinkimas. Tai turi būti gerbiama ir tausojama, gal net didžiuojamasi… Tačiau toji mokytojo etika nuolat yra kvestionuojama visais lygmenimis. Neduok Dieve, jei pobūvyje paaiškėja, kad vienas iš jos narių yra mokytojas… Pasipila begalinė kritika, priekaištai, nuoskaudos, labai dažnai paskirą atvejį apibendrinant ir projektuojant į visus mokytojus, nors rimčiau įsigilinus priežastys dažniausiai slypi anapus mokyklos ir mokytojo. Ši dimensija – skersvėjis. Tai visų „mainstreamų“, madų, tendencijų, socialinio populizmo samplaikos metafora. Kalbant apie mokytojo etiką kalvystės terminais kyla klausimas, ar tas skersvėjis mokytoją grūdina tarsi plieną, ar, priešingai – minkština? Tai – ne tik filosofinė normos ir proporcijos problema, bet ir labai praktinė problema.

 

Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros ministras dr. Darius Kuolys mokytojus įvardijo kaip tarnaujantį luomą, kitas ministras, dirbęs gerokai vėliau, švietimą prilygino paslaugai, visai kaip kirpyklą ar autoservisą. Taip Lietuva vietoje tarnaujančio mokytojo gavo patarnaujantį, dažnokai pataikaujantį administracijai, „supermamytėms“, savo mokiniams ir tyliai maištaujantį, atmetantį naujoves, pavargusį, perdegusį mokytoją, o turint galvoje mokytojo amžiaus vidurkį šalyje, belaukiantį savo vargano dydžio pensijos… Ar tai tenkina mūsų valstybę, visuomenę, vaiką!?

 

Etika remiasi ilgaamže mokytojo asmens sampratos tradicija – konservatyviai suvokiamo mokytojo įvaizdžiu. Tai – priekalas. Ant jo formuojasi mokytojo asmenybė, profesionalumas, etika kaip sudėtinė profesijos dalis. Šios dienos konferencijoje daug apie tai kalbėta, bet ar suvokiama, ką galų gale ant to priekalo nukalsime, ar perkalsime lūžusį kalaviją, ar nukalsime šnipštą, kaip pasakojama vienoje lietuviškoje pasakaitėje apie nevykėlį kalvio mokinį? Neatsitiktiniai prieš tai paminėjau kalaviją. Krikščioniškoje ikonografijoje kai kurie šventieji vaizduojami su vienuolio drabužiais ir kalaviju rankoje. Kalaviju, simbolizuojančiu Šventąjį Raštą – tikėjimo ir stiprybės simbolį. Ar šiandien išeisime su tikėjimo stiprybe?

Dažnokai savęs klausiu, kur nuėjo mūsų švietimo sistema su užsienio skolinių mechanišku diegimu ir pažangos imitacija. Jaučiu ir žinau, kad imame skęsti savo mele, kurį priimame kaip vienintelį teisingą ir įmanomą kelią. Nuolankiai su tuo susitaikydamas, mokytojas eina į vidinį dvasinį (o tai reiškia ir etinį) konfliktą su savimi.

 

Gražią gegužės pavakarę važiavau troleibusu su garbiu žymios Vilniaus gimnazijos direktoriumi, savo senu pažįstamu ir buvusiu kiek vyresniu kolega, iš kurio sėmiausi mokytojiškos pozicijos. Jis man pasakojo, kaip pradinukas, antrokas, jį pasiuntė, na, patys žinote, kur tokiais atvejais yra siunčiama… Jis manęs paklausė: „Robertai, kaip aš turėčiau pasielgti kaip žmogus ir vyras?“ Abu nusijuokėme, kartokai nusijuokėme, žinodami abi atsakymo alternatyvas… Tai – situacija, kuri irgi tampa kūju, formuojančiu mokytojo etiką. „Nusilenk, mokytojau, nepagarbai, chamiškumui, atleisk, gal išaugs?..“

 

Dažnokai savęs klausiu, kur nuėjo mūsų švietimo sistema su užsienio skolinių mechanišku diegimu ir pažangos imitacija. Jaučiu ir žinau, kad imame skęsti savo mele, kurį priimame kaip vienintelį teisingą ir įmanomą kelią. Nuolankiai su tuo susitaikydamas, mokytojas eina į vidinį dvasinį (o tai reiškia ir etinį) konfliktą su savimi. Mokiniai klausia, kodėl ministerija priima vienokį ar kitokį nutarimą, kodėl negirdi mokytojų balso?.. Patarkite, įtakingesni ir protingesni už mane, ką jiems atsakyti, nes bet kuris mano, kaip mokytojo, atsakymas neišvengiamai kirsis arba su mano asmenine etine nuostata, arba prieštaraus oficialiai suvokiamai ir deklaruojamai mokytojo etikai. Sakykite, koks mokytojo profesinis etikos kodeksas patars.

 

Jau minėjau, kad etika reikalinga laisvam žmogui. Mokytojas turi tiek laisvės, kiek geba jos apsiimti ir ją apginti būdamas tarp priekalo, kūjo ir skersvėjo. Ir tai etikai tenka būti stiprybės, profesinės drąsos ir atsakomybės pagrindu. Bet praktikoje mes susiduriame su kolizija, kai viena ranka yra duodama, o kita atimama. Iš mokytojo reikalaujama kūrybiškumo, tačiau išorės auditas ar bet kuris kitas oficialus stebėtojas, pamoką aptardamas su mokytoju, dažniausiai kaip esminį trūkumą įvardins mistinių, bet privalomų dalių nebuvimą, kaip antai: pamokos uždavinio skelbimą, refleksiją. Ir vėl mokytojui kyla etinis prieštaravimas – mokyti savo mokinius ar atitikti iš anksto žinomus reikalavimus dėl šventos ramybės. Ar pasitikėjimas mokytoju profesionalu nėra vertesnis už pamokos kokybės šabloną? Įvairiausiuose seminaruose, mokymuose mokytojams nuolat prikišama, kad jie nemoka šiuolaikiškai dirbti, bet daugiau nei vizijos, koks tas šiuolaikinis mokymas, kokie kvalifikacijos kėlimo kursai, nepateikia. Tada mokytojas pasijunta apviltas ir vėl paliktas pats sau bei jo pamokos vertintojo malonei. Sutikime, kad tai irgi daro nemenką įtaką jo etiniam santykiui su savo darbu. Čia esantys mokyklų vadovai yra susidūrę su situacija, kai tėvai daro spaudimą dėl savo vaikų vertinimo. Dažnai reikalauja, kad jų vaikui mokytojai negadintų gyvenimo ir išvestų teigiamą metinį pažymį. Ne paslaptis, kuo tokia situacija baigiasi. Sukandęs dantis mokytojas taiso pažymį. O kur dingsi – mokslo metai baigiasi. Artėja krūvio dalybos, norisi to medaus daugiau, juk reikia kažkaip gyventi. O dėl mokinio nesėkmės visada lieka kaltas mokytojas… Mokinį jis turi įnorinti mokytis. Juk ir mokinys privalo turėti savo įsipareigojimus ir atsakomybes. Tačiau kasmet mokytojui atsakomybių daugėja, o jo ugdytiniui mažėja. Dabartinė mokykla susiduria su begale iššūkių. Vienas iš jų – masinis pamokų praleidinėjimas. Mokytojo, klasės auklėtojo pareiga tai fiksuoti ir imtis veiksmų užkertant kelią. Tačiau tokios pastangos nerezultatyvios. Dažniausiai. Tėvai dėl įvairiausių priežasčių tam įtakos neturi, mokykla irgi bejėgė. Ar stiprina mokytojo etiką įstatyminės bazės nebuvimas ar neveikiantis mechanizmas, kai jis privalo padėti jaunam žmogui spręsti iškilusias problemas, bet neturi jokių galios svertų? Ar neatsiduria mokytojas prieš akliną sieną ir ar nėra objektyvių aplinkybių suimituoti veiklą? „Pavargau nuo viso to“, – man kalbėjo žinoma istorijos mokytoja ekspertė vasaros pradžioje, nutraukusi darbą mokykloje.

 

Nujaučiu, kad sulauksiu kritikos. Bet, patikėkite, mano įsitikinimai verčia sakyti tiesą, o ne tai, ką reikia sakyti. Noriu būti išgirstas apie savo ir kolegų norą dirbti pasitikėjimu mokytoju grįstoje mokykloje, laisvoje nuo perteklinių direktyvų, kurioje kūrybiškas modernumas koreliuotų su sveiku konservatizmu, kurioje šiuolaikiniai mokymo metodai būtų užtikrinti šiuolaikinių mokymo priemonių, kurioje neliktų kaltų ir teisiųjų, o sąveika vyktų pasitelkus partnerystę, kurioje nebūtų varžomasi dėl krepšelių ir etatinio darbo apmokėjimo kišenių.

 

***

Valstybės institucijų kalbų centro organizuotas renginys etikos tema „Būti žmogumi tarp žmonių“ tarsi priminė pamatines žmogiškąsias vertybes ir kartu paskatino atkreipti dėmesį į pagrindinius pedagogų elgesio ir veiklos principus. Kasdienio, greitai besikeičiančio pasaulio kontekste, kai girdime apie nuolatines kaitas, kai atrodo, kad jau nieko stabilaus ir vientiso nebėra, svarbu ne tik nepamesti pamatinių vertybių, bet ir prireikus suvokti, kaip tinkamai elgtis sudėtingose situacijose. Etikos kodeksas nenurodo tikslių žingsnių, bet gali tapti kiekvieno pedagogo (ir ne tik) kelrode žvaigžde į laisvą, nesuvaržytą, bet tvirtą, vertybinį pagrindą išsaugojusį ugdymą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.