Būti mokytoju: eruditu ir kūrėju…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Pasirodo, kalbėtis rimtomis temomis ir spręsti svarbius klausimus galima visur… Šįkart diskusija „#BūtiMokytoju“ organizuota parodoje „Studijos 2018“, kur švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sukvietė aukštųjų mokyklų atstovus, jaunuosius pedagogus ir žmones, dar tik svajojančius jais tapti, prie kavos puodelio aptarti, koks yra mokytojo kelias, kaip juo einama, kokius iššūkius tenka įveikti ir kokią mokytojo profesijos ateitį visi kartu kursime… Juk ne veltui viena iš „Kuriame Lietuvai“ idėjų – kad mokytojo profesija taptų prestižinė. Šį tikslą pasiekti švietimo bendruomenė užsibrėžusi iki 2025-ųjų.

 

„Švietimo ateitis yra mokytojo rankose. Jis – toji ašis, kuri kuria naują kartą ir daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimo kokybei bei visos Lietuvos gerovei. Dabar esame tokioje situacijoje, kai turime įveikti iššūkius. Pirma, pritraukti būti mokytojais patį geriausią jaunimą, antra, jaunimui, pabaigusiam studijas, sudaryti sąlygas oriai ir sėkmingai dirbti. Vienas pačių svarbiausių darbų Švietimo ir mokslo ministerijai bei Vyriausybei yra pertvarkyti mokytojų rengimo sistemą taip, kad gebėtume pritraukti pačius geriausius, nes tik jie gali tapti geriausiais vedliais mūsų jaunajai kartai. Žinoma, būtina peržiūrėti mokytojo socialines, ekonomines sąlygas“, – susitikime kalbėjo švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

 

Ji taip pat pabrėžė, kad prestižas neatsiranda vien pakėlus atlyginimą ar tiesiog įvardijus, jog mokytojas – itin svarbus asmuo: „Kai mes visi gerbsime mokytoją kaip savo herojų (o aš tikiu, kad visi savo gyvenime tokį turime), kai mes būtent tai akcentuosime savo vaikams, tada matysime pirmuosius rezultatus. Mokytojui nėra geresnio atpildo nei jo mokinių ir mokinių tėvų pagarba. Tik taip sukuriamas prestižas“, – sakė ministrė.

 

Jaunųjų pedagogų patirtis, paieškos ir atradimai…

 

Mokytoja Aušra Čebatoriūtė

Mokytojo kelią dar tik pradedu eiti, mokau vos 3 mėnesius. Dirbu Ežerėlio, nedidelio miestelio, mokykloje, kurioje – 200 mokinių. Mokau tikybos ir etikos, bet teko mokyti ir anglų kalbos, nes esu baigusi anglų kalbos studijas. Pasirinkau mokytojo kelią, nes matau jame labai didelę prasmę. Man tai galimybė būti kitiems ir dėl kitų. Mano nuomone, žinios yra svarbu, bet nėra svarbiausia. Mūsų tikslas turėtų būti galutinis rezultatas, kokį žmogų užauginsime, kuo jis taps. Svarbiausia – išmokti mylėti ir suprasti arba tiesiog būti dėl kitų…

 

Mokytoja Neringa Juškevičiūtė

Mokytojos darbą Šiaulių Salduvės progimnazijoje dirbu treti metai ir suprantu, kad tai yra mano vieta. Mokykloje dirbti yra nuostabu, nes jaučiuosi prisidedanti prie jaunų žmonių kūrimo. Žinoma, mes susiduriame su labai daug iššūkių ir negalime visada būti pasiruošę išspręsti visų iškylančių sunkumų. Kartais prireikia ir administracijos pagalbos. Džiaugiuosi, kad dirbu toje mokykloje, kur vadovai talkina jauniems žmonėms. Džiugu, kad diskusijos apie mokytojo prestižą jau vyksta!

 

Mokytojas Ignas Gaižiūnas

Šiuo metu dirbu Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Esu baigęs fiziką. Prieš pradėdamas studijas, neturėjau jokių minčių būti mokytoju. Tik vėliau supratau, kaip įdomu dirbti su kitais žmonėmis, perteikti jiems žinias, bendrauti ir gebėti padėti. Tada ir pasirinkau pedagogiką. Kodėl man įdomu dirbti mokytoju? Todėl, kad jauni žmonės yra dinamiški, ieško galimybių. Tikriausiai nebūčiau pradėjęs dirbti fizikos mokytoju, jeigu ne mano mokyklos administracijos geranoriškumas. Jie man suteikia ne tik visas galimybes dirbti, bet ir kartu tęsti savo studijas bei užsiimti kitomis veiklomis. Manau, kad tai yra didelis privalumas, tokie turėtų būti didžioji dalis mokytojų, išeinančių už mokyklos ribų, galinčių atnešti ir pasidalyti įvairia patirtimi. Dažnai jauni žmonės mano, kad mokytojo darbas – tik rutina, bet tai nėra tiesa.

 

Mokytoja Brigita Budriūtė

Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete studijuoju pedagogiką. Esu baigusi Visuomenės sveikatos magistrantūros studijas. Niekada neplanavau būti mokytoja, bet baigusi studijas ir sutikusi įvairiausių žmonių supratau, kad man labiausiai patinka mokyti. Pirmiausia, aš labai myliu vaikus ir dievinu darbą su jaunimu. Už šiandieninį savo kelią dėkoju Dievui ir visoms aplinkybėms. Rašydama magistro darbą, bibliotekoje sutikau mergaitę, kuri man pasiūlė dirbti su vaikais ir mokyti juos robotikos. Gavusi magistro diplomą, puoliau ieškoti galimybių, kaip galėčiau dirbti mokytoja. Tada atradau profesines pedagogikos studijas ir pasijutau tarsi laimėjusi aukso puodą. Dabar studijuoju, be to, mokau robotikos, anglų kalbos ir biologijos. Gyvenimas tapo labai įdomus ir įvairus. Mano mokiniai nuo 1 iki 18 metų. Be galo džiaugiuosi, kad reikiamus atsakymus gaunu universitete. Sutikau daugybę nuostabių dėstytojų, į kuriuos galiu lygiuotis ir siekti tokia pat tapti savo mokiniams.

 

Mokytojas Evaldas Plečkaitis

Dirbu Vilkaviškio r. Vištyčio Petro Kriaučiūno mokykloje-daugiafunkciame centre ir Gražiškių gimnazijoje. Esu technologijų mokytojas. Šį darbą dirbu jau ketvirtus metus. Stodamas į pedagogikos studijas, įsivaizdavau, kaip lengva būti mokytoju. Maniau, kad visi mokytojai dirba iki 14 val., o paskui turi laisvą laiką. Deja… Didžiausias mano darbo trūkumas, kad dirbu rajono mokykloje, todėl neturiu viso darbo krūvio. Pedagogo darbas yra labai sudėtingas, reikia ruoštis, o tai, ką suplanavai, praktiškai įgyvendinti – beveik neįmanoma. Reikia suvokti, kad mes, mokytojai, nešame didelę atsakomybę ir atiduodame duoklę Lietuvos ateičiai. Jeigu norime prisidėti ne tik prie Lietuvos, bet ir prie visos Europos ateities, geresnio būdo, nei būti mokytoju, neįmanoma sugalvoti.

 

Pasak ministrės, jau dabar reaguojama į tai, kad reikia lankstumo rengiant mokytojus ir sudarant galimybes įvairiems žmonėms skirtingais keliais ateiti į mokytojo darbo vietą: „Kalbėjusių pedagogų pavyzdžiai liudija… Šia kryptimi ir keičiama pedagogų rengimo sistema. Juk ne vien 18-metis, apsisprendęs tapti pedagogu, turi teisę juo būti. Tai negali būti vienintelis kelias tapti mokytoju“, – kalbėjo ministrė J. Petrauskienė.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Ar esame pasiruošę iššūkiams, rengdami ateities pedagogus?

 

Vilniaus universiteto studijų prorektorius Valdas Jaskūnas teigė: „Vilniaus universitetas visada rengė pedagogus kiek kitaip, nei tai buvo įprasta daryti profiliuotuose universitetuose. Tai – pirmasis poslinkis pradėti rengti mokytojus ne specializuotame rezervate, o įvairiapusiame universitete, kur įvairių dalykų išmanymas įgauna sinergiją, kur vyksta įvairus mokymasis… Sutinku, kad pagrindinis šių dienų iššūkis yra sudaryti sąlygas į mokyklą ateiti su pačia įvairiausia patirtimi, o atėjus nesustoti ir nuolat mokytis, kelti savo, kaip mokytojo, kompetenciją ir kurti gerą mokyklą. Tai – užduotis mokytojams.“

 

Anot V. Jaskūno, rengdami vertėjus, mes nesitikime, kad jie pakeis visą vertimo paradigmą. O štai į mokytojus sudedame labai daug vilčių, siekiame, kad jie keistų mokyklą.

„Galios centrai, nuo kurių priklauso mokytojų rengimas, šiandien yra sutrikę, todėl neabejotina, kad juos taip pat reikia „perkrauti“. To nepadarys vien universitetai ar Švietimo ir mokslo ministerija, visi kartu turime prisiimti savo atsakomybes ir tik tada laukti projekto sėkmės. Daro įspūdį tai, kad į mokyklą ateina vis daugiau „degančių akių“, t. y. jaunų mokytojų, kurie nori daryti pokytį. Svarbiausia, kad sistema jų nepaverstų įrankiais, kurie darys tik tai, ko iš jų tikimasi. Tik tokiu atveju galime tikėtis geros ateities Lietuvos mokyklai“, – pabrėžė V. Jaskūnas.

 

Šiaulių universiteto studijų prorektorius Remigijus Bubnys pastebėjo, kad mokytojų rengimas nėra toks blogas, kaip dažnai kalbama: „Džiugu matyti absolventus, su kuriais susidūrėme universitete, o šiandien atsitiktinai susitikome čia. Universitete praktikavome mokymąsi vieniems iš kitų. Studijų procese mums vienas svarbiausių dalykų – įtikti sau. Didelė užduotis ateičiai – pasiekti, kad megztųsi tinklaveika tarp aukštųjų ir bendrojo ugdymo mokyklų.“

„Kitos dvi sąvokos, kurios itin svarbios kalbant apie visą sistemą, – tai unikalumas ir individualumas. Studijoms turi būti keliamas toks tikslas, kad per jas ne tik dalykinės žinios, bet ir asmenybės unikalumas taptų prioritetu. Gera mokykla remiasi kiekvieno vaiko asmenybės atskleidimu, geras tas mokytojas, kuris geba tai atlikti“, – pabrėžė prorektorius R. Bubnys.

 

Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorius Kęstutis Šidlauskas, pritardamas kolegoms, atkreipė dėmesį į tai, kad pokyčių prireikė visoms sritims ir su problemomis susiduriame ne tik rengdami pedagogus: „Pokyčius sukėlė ne tik tam tikros švietimo ydos, bet ir itin greitai kintanti visuomenė. Ne puikūs mokymo planai, o geri pavyzdžiai gali sukurti naujos kartos mokinius. Mokiniams reikia parodyti, kad mokytis verta, malonu, reikalinga…“

 

Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė padėkojo, kad šįmet į diskusijas įtrauktos ir kolegijos, kurios jau gerą septyniasdešimtmetį užpildo pagrindinį sektorių, ruošiantį ikimokyklinio ugdymo pedagogus. Pasak jos, kalbame apie tai, kad turime išugdyti kūrybišką, laisvą, gebantį mąstyti žmogų. Visa tai prasideda nuo to, kokius pagrindus padedame ikimokykliniame amžiuje.

 

„Kolegijos jau yra pertvarkiusios savo programas, mes nemokome, kaip ugdyti meninę kompetenciją arba pasaulio pažinimą, visa tai darome integruotai, priešakyje matydami visuminį vaiko ugdymą“, – patirtimi dalijosi V. Juškienė.

 

Švietimo ir mokslo ministrė atkreipė dėmesį, kad dabar visame pasaulyje yra du labiausiai diskutuojami dalykai: kaip rengti mokytoją ir koks turi būti mokytojas?.. Į šiuos klausimus atsakymų ieško net pačios pažangiausios švietimo srityje šalys, kaip antai Suomija, Singapūras, Kanada… Norėdami atsakyti į klausimą, koks turi būti mokytojas, turime atrasti atsakymą, o kokį žmogų mes norime rengti švietimo sistemoje.

 

Mokinių atstovai kalbėjo, kad mokykloje vis dar pasigendama individualumo. Jie taip pat pritarė pasisakiusiųjų nuomonei, kad mokytojas turi gebėti įkvėpti, nes tik toks pedagogas gali skatinti pamėgti net ir nemėgstamą dalyką.

 

I. Gaižiūnas pastebėjo, kad individualus požiūris į kiekvieną vaiką – tai vienas didžiausių iššūkių šių dienų mokykloje: „Ateinu į klasę, kurioje mokosi 30 mokinių, turiu 45 minutes ir 2 savaitines pamokas. Net fiziškai negalėčiau pabendrauti su kiekvienu. Sudėtinga net mąstyti apie galimybę skatinti mokinių individualumą, tobulinti jų specifinius gebėjimus. Antra problema – mokyklos dažniausiai neturi pakankamai įrankių. Kalbu apie fizikos dėstymą… Man neužtenka priemonių, kad galėčiau dirbti su kiekvienu mokiniu atskirai. Turime grupuotis po tris ir atlikti laboratorinius darbus. Žinoma, tai nėra blogiausia, nes taip išmokstame dirbti grupėje. Su mokyklos administracija mąstėme, kaip būtų galima keisti visą mokymo procesą, kad galėtume daugiau bendrauti su mokiniais. Pavyzdžiui, mėnesį mokyti vien fizikos, tada kitą mėnesį vien chemijos ir pan. Reikia suprasti, kad ir mokiniams labai sunku, juk jie mokosi 17 skirtingų dalykų vienu metu…“

 

„Aš taip pat ilgą laiką dirbau mokytoja ir vis susidurdavau su problema, kaip sužadinti mokinių norą mokytis. Jie visi yra gabūs ir kūrybiški iki 5 klasės, nes iki to meto mes jais pasitikime. Paskui vaikai ima skirstytis į tam tikrus „gardelius“. Pradedame juos ruošti pagal programas egzaminams. O juk turėtume ruošti gyvenimui… Ne visai tiksliai vadovaujantis programa, bet matant, kas vaikui įdomu ir aktualu, derėtų skirti daugiau laiko būtent tiems dalykams. Toks požiūris galėtų skatinti mokinių motyvaciją“, – kalbėjo V. Juškienė.

 

Mokytoja N. Juškevičiūtė pasidalijo savo idėjomis, kaip atrasti laiko kiekvienam mokiniui: „Šiemet su savo septintokais išsikėlėme iššūkį – rengti individualius darbus, todėl esu priversta su kiekvienu iš jų pabendrauti asmeniškai. Darbus vadiname „mini bakalaurais“: mokiniai renka literatūrą, ruošiasi tyrimui ir rezultatų pristatymui. Taigi galima atrasti idėjų, galbūt kartais ir nusižengiant bendrosioms programoms, bet skatinant mokinių motyvaciją.“

 

„Būti pedagogu yra bent du žmogiški privalumai: visada būni tarp jaunų žmonių, todėl ir pats ilgai jautiesi jaunas. Be to, nuolat mokaisi ir susipažįsti su įvairiomis naujovėmis. Esu įsitikinusi, kad mokytojas – tai pati kūrybingiausia profesija. Ateina vis naujų žmonių, karta keičia kartą, o pedagogas tarsi skulptorius, kuris į savo rankas gauna pačią brangiausią, jautriausią, sudėtingiausią medžiagą ir gali ją paversti sėkmingu žmogumi. O mokytojai, matydami mokinius, darančius karjerą, gali suvokti, kad jų darbo rezultatas yra pats svarbiausias“, – kalbėjo ministrė.

 

Baigiantis pokalbiui, ministrė J. Petrauskienė pasidžiaugė jaukia bendryste ir sakė, kad, nors kol kas viskas atrodo kaip statybvietė, jau suprojektuota labai aiški namo vizija…

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *