Aukštasis mokslas turi būti visuomenės atspindys

Lapkričio 17-ąją Lietuvoje ir visame pasaulyje minėta Tarptautinė studentų diena. Bet ar visi norintys gali jais tapti? „Švietimo naujienos“ tęsia pasakojimą apie renginį „Ar aukštasis mokslas atviras specialiųjų poreikių turintiems studentams?“. Šįkart kviečiame susipažinti su per diskusiją išsakytomis mintimis ir papasakotomis situacijomis. Viena iš jų – finansinės pagalbos priemonė neįgaliesiems skiriama tik pirmųjų pirmosios pakopos studijų metu, tad neįgali mergina, studijuojanti antrą kartą, jos negali gauti. Nors studijuojant pirmą kartą finansinės paramos priemonių dar nebuvo, ji paramos negavo. Netgi Valstybinis studijų fondas prašo jos grąžinti socialinę stipendiją.

 

Pirmasis savo nuomonę išsakė Ministro Pirmininko patarėjas Juozas Bernatavičius: „Svarbiausia įsivertinti, kokią strategiją turime. Šiuo metu ji egzistuoja, bet yra taisytina, nes atsirado Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Seimas ratifikavo 2010 m. Be to, reikia klausti ir visuomenės nuomonės, kokią strategiją mato ji – kad apie aukštąjį mokslą pasisakytų ne tik politikai, specialistai, bet ir aukštųjų mokyklų bendruomenės.“ Pasak Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų vadovės Linos Garbenčiūtės, reikia skaičiuoti, kiek studentų baigia studijas ir įsilieja į darbo rinką – šie duomenys studentams padėtų orientuotis, kur jie galės įgytas žinias pritaikyti, kaip jiems reikėtų formuoti savo vizijas dėl būsimo darbo. „Svarbiausia, kad nors neturime strategijos, darbai jau vyksta. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto bendruomenė tiesiog įgyvendina tai, kas parašyta konvencijoje. Jeigu strategija bus sukurta, joje bus surašyta tai, kas jau dabar pradedama daryti. Jeigu studentų ir aukštųjų mokyklų bendruomenės savivalda imasi iniciatyvos, judėjimas „iš apačios“ eina teisinga linkme. Dabar kalbama ne apie specialiuosius, o apie kiekvieno žmogaus individualius poreikius. Visi tokių turime ir valstybė turėtų į juos atsižvelgti, teikdama mums paslaugas, kai studijuojame ar dirbame. Mažėja ne tik bendras, bet ir negalią turinčių studentų skaičius. O kalbant apie diskutuotiną 45 proc. darbingumo ribą, Valstybinis studijų fondas galėjo rinktis ne ją, o kitus kriterijus“, – paaiškino socialinės apsaugos ir darbo ministro vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais Eglė Čaplikienė.

 

L. Garbenčiūtė teigiamai vertino Vilniaus universiteto rektoriaus iniciatyvą ir išsakė nuogąstavimą, ar situacija nesikeis, kai bus kitas rektorius, nes nuo konkrečių žmonių atėjimo ar išėjimo neturi priklausyti studijų prieinamumas. Būtinas sistemingas valstybės požiūris. Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorė Indrė Širvinskaitė atsakė, kad konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl autonomija nereiškia, kad veikla negali būti reguliuojama valstybės. Reikia tiesiog įgyvendinti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. „Tai yra Vyriausybės ir mūsų visų kaip valstybės atsakomybė. Mes, aukštosios mokyklos, prisiimame atsakomybę ir darome, kas nuo mūsų priklauso, bet koordinavimo iš Vyriausybės trūksta“, – įvardijo Vilniaus universiteto atstovė.

 

Studentas Martynas Vitkus pritarė pasisakiusiems, kad reikalingas pamatinis reglamentas ir sistema, tinkantys skirtingoms studijų programoms ir studentų poreikiams. Negalią turinčių studentų mažėja, nes dauguma aukštųjų mokyklų jiems vis dar nėra pritaikytos ir kai kurie studentai net nenori studijuoti. Dažnai dauguma negalią turinčiųjų studijas renkasi ne pagal tai, ko jie nori, o pagal tai, kur yra jiems tinkamos sąlygos, arba pasirenka nestudijuoti. M. Vitkus teigė būtent dėl šių priežasčių ir dalyvaujantis panašiose diskusijose. „Valstybinio studijų fondo paramos prašymo sistema neveikia gerai, nepritaikyta neregiams, stringa, todėl ją reikėtų paprastinti. Atsakymai dėl stipendijų ir kitų klausimų studentams rašomi „teisine“ kalba, dažnai nėra suprantami“, – dar kelis praktinius niuansus išsakė su šiomis problemomis susiduriantis studentas.

 

Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas pakartojo, kad esminė problema – strategijos nebuvimas. Su ja lygiagrečiai turi ateiti finansavimas. „Reikia orientuotis į individualius negalią turinčių studentų poreikius. O apie studijų prieinamumą turime kalbėti iš trijų perspektyvų: faktinis studijų prieinamumas (ar žmogus turi galimybę stoti ten, kur nori ir gali), studijų proceso užtikrinimas tam žmogui, studijų baigimas ir įsiliejimas į darbo rinką. Turbūt tik ketvirtadalis Lietuvos aukštųjų mokyklų yra pritaikiusios infrastruktūrą. Strategija galėtų ir turėtų būti lanksti. Ją nėra sudėtinga parengti, nes turime įvairių tarptautinių organizacijų reglamentavimą, teisės aktus, konvencijas – visa tai tiesiog reikia pritaikyti praktiškai“, – sakė E. Sarkanas.

Jokia žmonių grupė neturėtų būti izoliuota

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas aukštajam mokslui Andrius Zalitis teigė, kad reikia į problemą žiūrėti plačiau – kalbėti ne tik apie įstojimą į aukštąją mokyklą ir specialiųjų poreikių turinčius studentus, bet ir tuos, kuriems aukštojo mokslo siekti trukdo žemas socialinis ekonominis statusas. Aukštasis mokslas turi būti visuomenės atspindys: jei visuomenėje yra kažkoks procentas neįgaliųjų, toks pat turi būti ir aukštajame moksle. Anot Valstybinio studijų fondo projekto vadovės Ievos Rūtavičiūtės, pirmiausia turi keistis požiūris, kad jokia žmonių grupė neturėtų būti izoliuota iš visuomenės. Viena strategija neveiks. Bėda, kad yra toleruojamos neveikiančios strategijos, neveiksminga programa.

 

Vilniaus dailės akademijos atstovė pasidalijo savo aukštosios mokyklos, kuri susiduria su psichologinės sveikatos sutrikimų turinčiais studentais, patirtimi: savo lėšomis įsteigė nedidelę psichologų tarnybą – studentai žino, kad turėdami problemų gali ten kreiptis, vykdė projektą „Tu nesi vienas“. „Mylėkime žmogų: nesvarbu, gerai ar blogai jis jaučiasi, parodykime jam atvirumą, norą išklausyti“, – ragino ji. Akademijos bendruomenė sėkmingai išsprendė ir kitą problemą – abiturientas šimtuku išlaikė stojamąjį egzaminą, bet neturėjo privalomo lietuvių kalbos egzamino pažymio – po kreipimosi į ministrą atsirado galimybė priimti šį jaunuolį.

 

Ieva Rūtavičiūtė kalbėjo, kad Valstybinis studijų fondas buvo kritikuojamas dėl pasirinktos 45 proc. nedarbingumo ribos norint gauti finansinę paramą, bet, pasak jos, tada tiesiog pasinaudojo esama sistema, kitų institucijų praktika. „Praėjus nuo sprendimo priėmimo daugiau nei 5 metams, matome, kad tai neveikia, darbingumo lygis neparodo specialiųjų poreikių. Kyla klausimas, kaip rasti kriterijus, kurie juos parodo? Paramą reikia individualizuoti, kad ji būtų veiksminga“, – teigė ji. M. Vitkus paaiškino, kad net ir vienodą negalią turintys žmonės gali turėti skirtingų poreikių. Pavyzdžiui, jis yra neregys ir turi cerebrinį paralyžių, bet jam tik studijų pradžioje reikėjo susipirkti daugiau įrangos, o vėliau pakanka mažesnės paramos – su studijomis susijęs tik pavėžėjimo poreikis. O kitam neįgaliajam galbūt nuolat reikia asistento. Vykdami studijuoti į užsienį pagal „Erasmus+“ mainų programą, neįgalieji kiekvienas aprašo savo poreikius, t. y. kokios pagalbos jam reikės – tokiu principu reikėtų vadovautis ir individualizuojant paramą (lėšas ar paslaugas) Lietuvoje.

Baigiantis renginiui, jo vedėjas Aurimas Perednis sakė, kad diskusija – pirmas žingsnis problemos sprendimo link ir paprašė susirinkusiųjų įsivaizduoti, kad mikrofonas veikia kaip burtų lazdelė, ir išsakyti po vieną norą. „Pradėti nuo savęs, mylėti, skirti pakankamą finansavimą, pradėti nuo paprastų, mažų dalykų, po konferencijos kiekvienam dalyviui padaryti bent mažą darbelį šiuo klausimu, dirbti kartu, dalytis gerąja patirtimi, empatija, požiūris, asistentas kiekvienas neįgaliam žmogui, sistema, aukštųjų mokyklų administracijos palaikymas, sąmoningumo ugdymas, vieningumas, bendruomenė, sukurti grupę socialiniame tinkle „Facebook“ ir joje dalytis gerąja patirtimi“, – skambėjo pasiūlymai. A. Perednis, apibendrindamas renginį, diskusiją ir išsakytus siūlymus, kalbėjo, kad kito kelio nėra – tik imti ir daryti visiems kartu: vieni sukurs virtualią grupę, kiti šiuo klausimu dirbs ministerijoje ar aukštojoje mokykloje, nes kai žmonės kažką daro kartu, tai didžiausia dovana Lietuvai.