Ar įmanomas nuotolinis ugdymas su ankstyvojo amžiaus vaikais?

Prasidėjęs karantinas sukėlė nemažai iššūkių, teko prisitaikyti ir ieškoti naujų būdų, kaip sėkmingai tęsti ugdymo procesą, bendravimą su tėvais bei išsaugoti užmegztą ryšį. Kauno lopšelyje-darželyje „Vaikystė“ atlikta apklausa, jos metu siekta išsiaiškinti tėvų nuomonę apie nuotolinį ugdymą. Apklausos rezultatai leido suprasti, kaip svarbu tęsti mūsų, mokytojų, darbą net ir tokiomis sąlygomis. Tėvų atsakymai parodė, jog jie pageidauja, kad nuotolinis ugdymas būtų teikiamas; nori bendrauti, tęsti ugdymo procesą, o svarbiausia – nori, kad vaikai išsaugotų ir palaikytų ryšį su mokytojais, draugais, juos matytų, nors ir neįprastu, virtualiuoju būdu. Norime pasidžiaugti, kad bendradarbiavimas su tėvais, leido sėkmingai pradėti nuotolinį ugdymą su ankstyvojo amžiaus vaikais.

 

Ankstyvojo amžiaus grupėse žaidimas – efektyviausias ugdymosi būdas, nes, būtent žaisdamas, vaikas tyrinėja jį supantį pasaulį, įvertina savo galimybes, patiria naujų jausmų, įgyja naujos patirties. Siekiame, kad ankstyvojo amžiaus vaikas jaustųsi drąsiai grupėje, kad jį supanti aplinka leistų jaustis saugiai; drąsiai pasitikėtų mokytojomis. Pasitikėdami pedagogu vaikai mėgdžioja jo judesius atlikdami daineles ir pirštukų žaidimus atkartoja, o tai lavina koordinaciją, daro įtaką kalbos raidai.

 

Kauno lopšelio-darželio „Vaikystė“ grupės „Skruzdėliukai“ draugai bendrauja dainuodami ir šokdami, tik dabar tai vyksta virtualioje erdvėje. Mokytojos filmuoja vaizdo įrašus, atlikdamos daineles, o vaikai, matydami savo mokytoją ir atkartodami, ugdo emocinę raišką. Vaizdo įrašu pateikiamos ir įvairios užduotys. Šiuo laikotarpiu labai svarbu atsižvelgti, kaip artimiausia aplinka ir ją supantys daiktai, gali įkvėpti ugdomajai veiklai.

Nuotolinį ugdymą pradėjome įvairiais tyrinėjimais, kuriuos lengva atlikti namuose ar gamtoje, pateikdami juos žaidimo forma. Tyrinėti bandome įvairiais būdais, kad procesas būtų įtraukesnis, sukvietėme vaikus pasigaminti žiūronus, kad geriau matytų. Pabandėme tyrinėti savo kambarį, apibūdinti esančius daiktus; susipažinti su pavasario savybėmis lauke; rasti įvairių miško gėrybių. Tada juos atpažinti, suskaičiuoti ir pasakyti, kuris didesnis ar mažesnis! Su vandens savybėmis susipažinome atlikdami įvairių eksperimentų. Nė nepagalvotum, kiek įvairių daiktų namuose galima patikrinti: ar jie plaukia, ar skęsta; tirpstantys ledukai tapo tikru iššūkiu – reikėjo skubiai juos nuspalvinti! Neužmiršome šv. Velykas paminėti bei didelių spalvingų margučių paruošti!

 

Tėvai, aktyviai dalydamiesi veiklų namuose akimirkomis, leidžia suprasti ne tik tai, kaip mažiesiems sekasi atlikti įvairias užduotis, bet ir pabrėžia, kaip vaikams svarbu matyti pedagogą ir draugus, apibūdina jų stipriai rodomas emocijas, atsiunčia vaizdo įrašų, atsispindinčių plačias vaikų šypsenas.

 

Eimilės mama Inga: „Eimilė labai apsidžiaugė pamačiusi: „mano Karolina, mano Karolina!“. Dainelę iš karto pradėjo dainuoti, tik mama per vėlai sugalvojo filmuoti.

Visą laiką Eimilei parodau, ką kiti vaikučiai veikia, ji labai džiaugiasi. Visada pabrėžia: „mano draugas“. Bet tikrai Karolinos vaizdo įrašai nudžiugina labiausiai! Lauksime naujų filmukų,tikimės, kad auklėtojos laikosi gerai, nes Eimilė net nušvinta pamačiusi.

Mes kasdien klausomės Jūsų dainelių. Ir būtinai visas tris turiu įjungti (juokiasi). Dukrai jos suteikia daug džiaugsmo! (…)

Eimilei labai nepatiko, kad ledukai tirpsta, kad spalvos nuo nubėga, sakau: „dukryte, supylėme šviesų vandenuką, jis sušalo į leduką, o dabar kambaryje šilta, šitie ledukai po vėl pavirs vandenuku, tik jau bus spalvotas“ (juokiasi).

 

Emos mama Milda: „Mes jau pasigaminome žiūronus, dainelę sudainavo kartu, pamojavo, oro bučkį išsiuntė… Nori į darželį eiti“.

 

Saulės mama Eglė: „(…) Tad skubu dalintis vandens veiklomis: „skęsta neskęsta“ – išbandyta, perėjome prie pilstymo veiklų, tai Saulei labai patinka. Šaldėme ledukus su žalumynais, paskui juos „atšildėme“ spalvomis. Linkėjimai!“

 

Austėjos mama Šarūnė: „Austėjai net nuotaika pasitaisė, nes truputį verkė, labai džiaugiasi, kad gali pamatyti. (…) Austėja sako: „Čia mano draugė!“ – stebėdama Eimilės mamos Ingos siųsta vaizdo įrašą, kuriame Eimilė dainuoja kartu su sese. (…) Austėja irgi labai pasiilgo darželio, ji sako: „aš dar sergu, nes neinu į darželį?“ (juokiasi).

(…) Daineles patinka dainuoti kartu, kažkurią dieną, ėjome mišku ir telefonu įjungėme dainelę – dainavome visi. Išgelbėjo, nes jau buvo užėjęs piktumas (juokiasi).

„Kol rinkome daiktus, Austėja rinko ir nešė ant stalo, paprašiau, kad neštų į dušą, prie vonelės, tai ji tik piktai į mane pasižiūrėjo ir tarė: „Ne, kaip Karolina, ant stalo reikia!“ (juokiasi).

 

Vanesos mama Viktorija: „Vanesai labai patiko Jūsų nufilmuoti ir įkelti vaizdo įrašai, ypač su triušiuku, nes tą dainelę geriausiai moka.

Šios savaitės užduotėles visas įvykdėme. Namuose labai greitai viską rado, na, o lauke teko ilgėliau paieškoti vabaliuko. Žiūronai be galo patiko, nešiojosi juos visą dieną. Gaminome  kartu, aš patepdavau klijais, o Vanesa priklijuodavo figūrėles ten, kur norėjo.

Labai patiko stebėti kas skęsta, o kas plaukia. Ilgai žaidė, taškėsi (…) patiko ledukus spalvinti. Iš pradžių spalvino teptuku, po to pirštuku, o galiausiai ėmė žaisti: žongliruodama ledukais dainavo: „kepa kepa saulė blynus“. (…) Ačiū Jums už užduotėles ir nuostabius vaizdo įrašus. Vanesai patinka žiūrėti ir dainuoti drauge. Mėgdžioja nuo pirmųjų įrašo sekundžių – bando atkartoti žodžius, mimikas, kitus judesius“.

 

Ričardo mama Rima: „Eksperimentai su vandeniu labiausiai patiko, (…). Bet jau pasiilgęs darželio ir jūsų. Labai laukia vaizdo įrašų, iškart dainuoja kartu. Kai atsikelia po pietų miego, tai sako, kad sapnavo pelytę, kuri valgė sūrį. Aną dieną net pareiškė, kad nori į darželį, sakydamas: „einam, mama“.

 

Luknės mama Greta: „Kaip miela ir gražu. Net susigraudinom, ačiū, puikūs žiūronai, kibsim į darbus. (…) Tiesa, užmiršau parašyt, kad Luknė iškart pažino, reakcija – didelės didelės akys ir pasakymas: „čia mano darželio teta“, tada prisiminė ir sudainavo visą dainelę kartu. (…) O mes šiandien važiavome į mišką, kad su malonumu atliktume naujas užduotėles, bet Luknė bevažiuodama užmigo, tad teko užduotėles perkelti rytdienai, o žiūronus labai atsakingai gamino, daug tepė ir spalvino, tad, manau, dar ilgai ilgai džius ir ryt jau galėsime jais džiaugtis (juokiasi).

Mes irgi kasdien klausomės įrašų po „n kartų“. Luknė tik akis pramerkia sako: „į darželį!“ Tai čia reiškia – nešk vaizdo įrašus. (…) sako: „žalia, čia žalia, o atrodo mėlyną ėmėm“. Smagūs atradimai“.

 

Upynos tėtis Giedrius: „(…) Matyt, jau pasiilgusi tokių veiklų, pati ėmėsi darbo, žiūrėjome įrašytą instrukciją ir gaminome žiūronus. Susitvarkė puikiai ir nustebino. Po gamybos, žinoma, reikėjo išbandyti, viską apžiūrėti. (…) Mokėmės skaičiuoti. Pasirodo, kad skaičiuoti – nesunku, bet suvokti, kad skaičius reiškia daiktų kiekį –  sudėtingiau. Brolis padėjo. Susitvarkėm. Labai naudinga“.

 

Jokūbo mama Sigita: „Savaitgalį Jokūbėlis su broliu išbandė ledukų tirpimą, labai patiko spalvinti ledukus. Dar atlikome eksperimentą, kada skęsta, o kada ne, tai jei būčiau leidusi, būtų ir telefonas išbandytas, ir kas papuola po ranka (juokiasi)“.

 

Taigi, vaikai, pažiūrėję vaizdo įrašus, skuba dainuoti, šokti ir atkartoti tai, ką rodo mokytojos. Tokiu būdu prisimena darželyje taip pamėgtas daineles bei pirštukų mankšteles. O vėliau, pasitelkdami kūrybingumą, skuba tyrinėti artimiausios aplinkos: daiktų, priemonių ir imasi atlikti užduotėles.

Atsiųsti vaizdo įrašai skatina tęsti veiklas, vaikučiai tėvelių prašo, dainas ir pirštelių mankštas, vis pakartoti ne vieną ir ne du kartus, kaip ir teigia vienos mergaitės mama, eiti į darželį – dabar reiškia – įjungti mokytojų siųstus vaizdo įrašus!

Tokie susitikimai įkvepia ir mus, ir mūsų mažuosius, leidžia ir toliau vaikams stiprinti ryšį su pedagogu, draugais, bendraujant nuotoliniu būdu grįžta šilti ir malonūs prisiminimai. Sunki, bet sėkminga nuotolinio darbo pradžia, bendradarbiavimas su tėvais, jų siunčiamas grįžtamasis ryšys leidžia ir toliau sėkmingai nuotolinį ugdymą tęsti.