Apie mokyklą ir mokytoją. Kas niekada nesibaigia…

Vida Platūkienė

Mokyklą baigiau daugiau nei prieš trisdešimt metų. Bet kiekvieną pavasarį, kai ateina paskutinių skambučių, egzaminų ir alyvų žydėjimo laikas, vis prisimenu…

 

Lėtas ratų sukimas per pertraukas mokyklos fojė. Po du. Arba po tris. Ne daugiau. Nevalia išsikišti į rato vidurį. Tvarką prižiūrintys mokytojai ir mokiniai su raudonais raiščiais ant rankovių. Mokinių budėtojų rytinės rikiuotės antrame aukšte netoli aktų salės. O ratus fojė pageidautina sukti akis nudelbus į kokį vadovėlį – ir burnos užčiauptos, ir fizikos raštinuko baimė prigesinta. Bet kas prigesins merginų juoką ir padažnėjusį širdžių plakimą!.. Kas pristabdys tą dažną galvos sukiojimą į gretimą suolą! Ak, mūsų laimingos ir nelaimingos meilės, vertusios raudonuoti, nenešioti akinių ir nematyti lentoje flegmatiško jauno mokytojo parašytų iksų ir igrekų. „Ar jau nusirašėte? – lėtai pasuka galvą nuo lentos flegmatiškasis. – Ar galiu nuvalyti?“ Per lentą nuraibuliuoja kempinės paliktos balkšvos bangos, o jose paskęsta ir skaičiai, ir igrekai… Kas tie igrekai, kam tie akiniai, kai akys ir be jų puikiai mato, kas sėdi gretimame suole!..

 

O kitais metais pakeitė fizikos mokytoją! Jau nebe flegmatiškasis, o griežtasis. Galvoje netilpusios formulės dailiai sugulė ant plastikinių liniuočių, net ant trintukų… Bet tai negelbėjo. Negelbėjo ir gretimas suolas. Prasidėjo fizikos raštinukai! Ir kraujo spaudimai prieš pamokas kildavo, ir pilvus susukdavo, ir rašikliai po klasę skraidydavo… Ir taip kas antrą dieną. Vieną pamoką – nauja medžiaga, kitą – raštinukas. Pagarba mokytojui! Kaip jis spėdavo ištaisyti? Du, trys, du, trys… Kaip skanduotė! „Dzidzevičiūte! – ir vėl mano gražią dzūkišką pavardę šauksmininko linksniu kartoja mokytojas. – Ir Salomėjai Nėriai fizikos reikėjo!..“ O kam? – svarsto mano filologiškas protas, kyla įtarimas, kad tai nuo tų aliuminio šaukštų ir šakučių mokyklos valgykloje atmintį fizikai praradau. Skaičiau, kad taip gali būti. Kad nuo aliuminio indų galima atminties netekti. Ten nevalgysiu. Belieka bandeles ryti toje pačioje amžinai prigrūstoje valgykloje. Bet ne! Čia jau protas atsigauna ir primena, kad kiekvienas kąsnis eis į mano ne visai liauną kūną. Pakentėsiu. Liko pora pamokų. Jei bus karinis parengimas, tai pro ardomų ir vėl sudedamų šautuvų žvangėjimą nesigirdės pilvo urzgimo. Per „karinį“ reikėdavo visiems išsirikiuoti, išsiskaičiuoti rusiškai, tada „vadas“ arba „vadė“ raportuodavo tokiam jau pakariavusiam karininkui, kad būrys pamokai „gotov“. Kai išmokome išardyti ir sudėti šautuvus, ėjome į mokyklos rūsį šaudyti į taikinius. Šaipėmės, kad svarbiausia nebūti taikiniu. Visose situacijose. Patylėti, kai reikia, nesišaipyti. Šypsena ir humoras buvo truputį pavojingi dalykai.

 

Kai kurių (tik poros!) mokytojų nemeilė humorui ir „pastangos“ išsaugoti švarią mūsų, komunizmo kūrėjų, moralę buvo akivaizdžios. Septyniolikmečio ant sugeriamojo popieriaus (tokie buvo sąsiuvinio gale) pakeverzota frazė apie lietuvių pankus ir tankus netikėtai nukeliavo pas pavaduotoją ir dar toliau… Vaikino likimas pakibo ant plauko. Grasinimas išsiųsti ten, kur kariaujama ir iš kur retai grįžtama savomis kojomis…  Laimė, ne visų suaugusiųjų balsai eina į dangų…

 

Tačiau ir po trisdešimties metų daugelio mokytojų pavardes tariu su didele pagarba. Mano reiklioji ir švelnioji mokytoja Zofija Ramančiauskienė. Studijuodama rašiau jai laiškus, bet padėkoti jau brandaus žmogaus žodžiais nesuspėjau. Ir Kazimieras Muzikevičius. Laisvas, provokuojantis mąstyti ir kurti. Jau tada dėstęs tik tikrą literatūrą. Nebijojęs per pamokas pašiepti vietinio laikraščio pavadinimo – komunizmas rytoj, vis rytoj ir rytoj! Nebijojęs net per gegužės paradą eiti su savo mokiniais visos eisenos gale ir kalbėti apie gyvenimą bei Lietuvą. Esu dėkinga.

 

Iki šiol puikiai atsimenu, kuo skiriasi atkarpa nuo spindulio. Atkarpa, sakė mokytoja, turi pradžią ir pabaigą. O spindulys… Mokytoja padeda riebų tašką lentoje (net kreida trupa) ir brėžia per visą lentą liniją. Ne, spindulys nesibaigia. Tada eina link lango, atidaro jį, persisveria… Ar baigiasi? Šaukiame – ne. Bijome, kad ji neiškristų… Spindulys nesibaigia.

Daug kas nesibaigia…

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Komentarai (3)

  • Redaktorė

    Kaip būtų smagu, kad čia ir dabar visi parašytume po vieną kitą sakinį apie savo mokytojus, tuos paskutinius skambučius, kurie tebeaidi prisiminimuose iki šiol. Matyčiau prasmę…

  • Edmas

    Dėkui autorei už grąžinimą į pamokas….Beja….iš to paties griežtojo fiziko išmokau ne tiek fizikos, kiek pamilau skaityt istorinius romanus. To meto „siluetu“ leidiniai daug rašė apie asmenybes palikusias pasauliui vienokius arba kitokius neužmirštamus dalykus. Dėka to į istorijos pamokas jau eidavau pažinęs ne tik datas bet ir nagrinėjamų laikmečių žmonių gyvenimus.. tad mieli mokytojai. Ne formules ar teoremas kalkite vaikams į galvas, skubėdami sukišti kuo daugiau info į jų galveles kaip drabužius į prikimštas spintas…. Skiepykite platų požiūrį į gyvenimą. Juk. TIESA yra tarp MELO IR TIESOS 🙂 ….

  • Svetlana

    Koks gražus rašinys. Pagarbus ir su jumoru. Ach, kad taip dauguma mokėtume pasakoti apie savo mokinius.