Aklas pasimatymas Nacionalinėje dailės galerijoje

Dalia Balčytytė
,
Lietuvos aklųjų bibliotekos Informacijos išteklių centro vadovė

Visi regintieji, vaikai, paaugliai ir suaugę žmonės, jaučia didelį malonumą žiūrėdami paveikslus, žurnalų, knygų iliustracijas ir reklaminius plakatus gatvėse. Neregiai šių galimybių neturi. Kaip jie susipažįsta su iliustracijomis ir paveikslais, kurie matančiajam gali papasakoti ištisą istoriją? Neregiai ir silpnaregiai „skaito“ pirštais, todėl jiems kuriamos reljefinės (t. y. liečiamosios) iliustracijos. Reljefiniuose paveikslėliuose naudodami įvairių spalvų ir faktūrų medžiagas jų autoriai bando piešinius paversti tokiais pat įdomiais, iškalbingais, kaip ir vizualios iliustracijos. Pasaulinės aklųjų organizacijos ir mokymo įstaigos yra parengusios metodikas, kaip kurti iliustracijas neregiams, kad jos būtų informatyvios ir iškalbingos. Tam neužtenka vizualią iliustraciją vien tik paversti reljefine. Apie tai vedami edukaciniai užsiėmimai ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB).

 

Šiame straipsnelyje norėčiau pasidalyti patirtimi ir įspūdžiais iš Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidarytos liečiamųjų (taktilinių) reprodukcijų parodos „Blind Date“ (liet. „Aklas pasimatymas), skirtos regos negalią turintiems žmonėms, sudarant jiems sąlygas praplėsti žinias ir suvokimą apie nacionalinį dailės paveldą, taip ugdant meno suvokimo kompetencijas. Kartu tai reta galimybė lytėjimu bei klausa atrasti ir perskaityti vizualaus meno kūrinį.

Parodos reprodukcijas kūrė skulptoriai Jonas Aničas ir Matas Janušonis. Siekdami, kad reprodukcijos atitiktų kokybinius standartus, skulptoriai žinių sėmėsi Bolonijos mieste (Italija) esančiame Francesco Cavazza aklųjų institute.

 

Kaip kilo ši Lietuvoje unikali idėja? Menininkai Matas Drukteinis ir Agnė Matulevičiūtė, parodos kuratoriai, su didžiuliu entuziazmu pasakoja apie ilgai brandintą, galvoje nešiotą ir pagaliau realizuotą projektą. Kol liečiamosios iliustracijos pasiekė NDG, praėjo net keleri metai. Jauni menininkai norėjo, kad sukurti reljefiniai darbai būtų kiek įmanoma geriau suprantami ir lengviau perskaitomi regos negalią turinčių žmonių. Į nuolatinę Nacionalinės dailės galerijos XX–XXI a. ekspoziciją įsiterpiančios taktilinės reprodukcijos veda per skirtingus XX a. dailės judėjimus ir kviečia patyrinėti kūrinius, pristatančius svarbius pokyčius Lietuvos tapyboje. Vienas didžiausių parodos kuratoriams kilusių iššūkių buvo atrinkti tokius paveikslus, kurie atskleistų XX a. Lietuvos tapybos įvairovę ir kartu atitiktų bendruomenės poreikius. Čia į pagalbą atėjo neregių bendruomenė. Ypač noriai ir atsakingai konsultavo neregiai LAB bendradarbis, rašytojas Alvydas Valenta ir bibliotekos skaitytoja, aktorė ir žurnalistė Irma Jokštytė. Pirmiausia, kuratoriai aiškinosi, kokios temos dailėje neregiams įdomiausios. Pasirodo, juos itin domina žmonių veidai, mimikos, kūno judesiai, taip pat ir lietuviškas peizažas. Remiantis per diskusijas kilusiomis įžvalgomis, buvo pasirinkti tradiciniai žanrai – peizažas, portretas, bet siekiant įvairovės šalia jų atsirado ir dekonstruotas paveikslas, siurrealistinė vizija ir konceptuali tapyba. Pasitelkdami dešimčia sukurtų reljefinių reprodukcijų, projekto kuratoriai supažindina neregius su socialinės tematikos kūriniais, avangardo eksperimentais, naujų idėjų paieškomis. Parodos reprodukcijas kūrė skulptoriai Jonas Aničas ir Matas Janušonis. Siekdami, kad reprodukcijos atitiktų kokybinius standartus, skulptoriai žinių sėmėsi Bolonijos mieste (Italija) esančiame Francesco Cavazza aklųjų institute. Jau minėti konsultantai Alvydas ir Irma kartu su skulptoriais tyrinėjo taktilinio suvokimo ribas ir praktinius kūrinių pateikimo aspektus. Reljefinėms reprodukcijoms gaminti pasirinktas molis, nors pasaulinėje praktikoje dažniausiai renkamasi gipsą. Molis yra minkštesnis ir paslankesnis, jeigu paveiksle norisi ką nors pakeisti. Be to, galutinis rezultatas skiriasi nuo iš gipso kurtų reprodukcijų. Molis atrodo daug šiltesnis ir net gyvesnis, kai lieti darbus. Visas reprodukcijas lydi garsinis vaizdavimas, kuriame pristatomas autorius ir nuosekliai papasakojama, kaip pirštais skaityti paveikslą. Be garsinio vaizdavimo prakalbinti reljefinius paveikslus neregiams būtų beveik neįmanoma. Ne veltui apie iliustracijas neregiams yra toks posakis: „Jei dažnai galime pasakyti: „Paveikslas vertas tūkstančio žodžių“, tai taktilinės iliustracijos be žodžių vertos nulio.“

Tokia paroda Lietuvoje unikali, tad apkeliavusi šalį ji sugrįš ir taps nuolatine NDG ekspozicijos dalimi. Tai džiugina, nes regos negalią turintys mokiniai su šiomis iliustracijomis galės susipažinti per dailės pamokas.

 

Šios parodos tikslas yra suaktyvinti visuomenėje diskusiją apie kultūros ir meno įstaigų Lietuvoje pritaikomumą regos negalią turintiems žmonėms, skatinant tikrą ir naudingą, o ne reprezentatyvią integraciją. Ateityje šiai serijai ketinama sukurti dar daugiau taktilinių reprodukcijų, suteikiant neregiams galimybę susipažinti su dar daugiau Lietuvos vizualiojo meno kūrinių.

 

 

Tokia paroda Lietuvoje unikali, tad apkeliavusi šalį ji sugrįš ir taps nuolatine NDG ekspozicijos dalimi. Tai džiugina, nes regos negalią turintys mokiniai su šiomis iliustracijomis galės susipažinti per dailės pamokas. Mintis ekspozicijos lankymą integruoti į dailės pamokų turinį pasirodė įdomi ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) dailės mokytojai Skaidrei Butnoriūtei. Tad LAB kartu su LASUC mokiniais ir mokytoja Skaidre surengė šios parodos apžiūrą bei kūrybines dirbtuves, diskusiją. Edukacijoje dalyvavo regos negalią turintys 13–15 metų mokiniai. Pasiskirstę grupelėmis, vaikai pirštais skaitė paveikslus ir klausėsi garsinio jų vaizdavimo. Po peržiūros visi susirinkome į NDG edukacijų erdvę padiskutuoti. Per šią diskusiją vaikai dalijosi savo įspūdžiais apie paveikslus ir siuntė linkėjimus dailininkams. Buvo nepaprastai įdomu klausytis mokinių atsiliepimų ir pamąstymų. Stebino tai, kad dažnai šie vaikai įsidėmi tokias detales, apie kurias aš, kaip matanti, net nepagalvočiau. Atsiliepimų buvo tikrai įdomių ir netikėtų. Diskusija įrašyta į diktofoną, o regos negalią turinti LAB darbuotoja, Brailio rašto korektorė ir poetė Vilija Dumbliauskienė pastebėjimus pavers į vientisą gražų tekstą, kurį NDG kartu su LAB atspausdins reginčiųjų ir Brailio raštais. Šis dailininkams skirtas neregių vaikų palinkėjimas bus dalijamas parodos lankytojams bei atsiras NDG ir LAB interneto puslapiuose. Manau, šis tekstas puikiai papildys parodą ir bus nepaprastai įdomus plečiant ir reginčių lankytojų akiratį, mėginant atsakyti sau į klausimą, kas gi yra vizualus menas anapus regos?

 

Džiaugiamės šiuo edukaciniu užsiėmimu. Už idėją esame dėkingi NDG edukatorei Eglei Nedzinskaitei ir parodos kuratoriams, o LASUC pedagogams ir ypač vaikams dėkojame už atvirus ir nuoširdžius pasidalijimus savo įžvalgomis.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *