Adomui Varnui – 140: „Ponas Varnas nupiešė paveikslą“

Vilma Valiukonienė
,
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių saugotoja

„Galiu drąsiai pasakyti kad esu gan gerai susipažinęs su dailininko Adomo Varno kūryba. Varnienės darželyje, vienam iš kambarių, buvo pakabinta daug jo paveikslų. Į tą kambarį buvo siunčiami visi, kurie prasižengė su tvarka. Čia jie turėjo praleisti šiek tiek laiko, kad apsvarstytų savo klaidas. Manau, kad mano atveju daugiau komentarų nereikia.“ („Vaikų namelių“ auklėtinis Romualdas Kašuba, 2013)

 

Šiais metais minint žymaus kultūros veikėjo, dailininko, profesoriaus Adomo Varno 140 metų jubiliejų, Lietuvos švietimo istorijos muziejus visuomenei pristato parodą „Ponas Varnas nupiešė paveikslą“.

Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas buvo išskirtinė XX a. menininkų kartos asmenybė. Šiandien Adomą Varną matome ne tik kaip kūrėją ar įvairiapusišką visuomenininką, bet ir kaip pedagogą – jaunųjų menininkų mokytoją ir jaunosios kartos ugdytoją, nenuilstantį sutuoktinės Marijos Kuraitytės-Varnienės (1886–1982) pagalbininką įtvirtinant ir puoselėjant Marijos Montessori metodo mokymą Lietuvoje, o po Antrojo pasaulinio karo – emigracijoje Vokietijoje ir Amerikoje.

Parodoje paliestos visos A. Varno įvairiapusiškumą atspindinčios veiklos: menininkas dirbo tapybos, grafikos, scenografijos, leidybos srityse, fotografavo ir dokumentavo Lietuvos kryžius, koplytėles ir retesnius architektūrinius paminklus, dirbo pedagoginį darbą, rašė dailės klausimais, vertė vadovėlius, aktyviai dalyvavo kuriant įvairias lietuvių menininkų organizacijas.

 

Adomo Varno per 100 gyvenimo metų nueitas kelias toks neįtikėtinai turiningas ir įdomus, kad norisi jį dar kartą apžvelgti. Nors dailininko gyvenimas ištyrinėtas, aprašytas ne viename straipsnyje ir išsamiai suguldytas Zitos Žemaitytės monografijoje „Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba“ (1998), tačiau dar yra mažiau tyrinėtų jo gyvenimo akcentų, kaip antai pedagoginė veikla. Šiandien daugeliui vis dar yra „atradimas“ tai, kad Adomas Varnas kartu su sutuoktine M. Varniene ir jų pagalbininke, bendražyge Domicele Petrutyte (1913–2010) buvo vienas iš M. Montessori metodo šalininkų, gynėjų, įtvirtintojų, iš dalies tobulintojų, kad Varnas buvo atsidavęs mažųjų vaikelių ugdymui iki pat savo gyvenimo pabaigos. Todėl apžvelgiant dailininko gyvenimo kelią nebus leidžiamasi į menotyrines kūrinių analizes, o pabrėžiama pedagoginė veikla.

 

Dailininkas Adomas Varnas gimė 1879 m. sausio mėn. 1 d. Joniškyje Juozo ir Pranciškos Voronovičių šeimoje. Kaip ir daugelis tos kartos inteligentų, 1890–1895 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje, tačiau dėl ligos nelaikė egzaminų ir grįžęs namo kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. Nors tėvai skatino grįžti į Mintaujos gimnaziją, tačiau A. Varnas pasirinko mokytis iš Varnių į Kauną perkeltoje kunigų seminarijoje. Stojo į seminariją tam, kad būtų įskaitytas gimnazijos kursas. Nors seminarijoje dėstomoji kalba buvo lenkų, bet tarp klierikų vyravo tautinio sąjūdžio idėjos. Tarpusavyje jie kalbėdavosi lietuviškai, skaitė Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto raštus. Seminarijos bibliotekoje Adomas Varnas skaitė lietuviškas knygas, domėjosi Lietuvos istorija, jos kultūra, vartė meno albumus. Tai, be abejo, prisidėjo prie jo tautinės savimonės brendimo. Besimokydamas seminarijoje Varnas pabandė sulietuvinti pavardę, tačiau nesėkmingai.

 

Būti kunigu būsimasis dailininkas nebuvo tvirtai nusprendęs, tikėjosi, kad pašaukimas ateis besimokant. Visgi Varnas suprato, kad kunigo kelias ne jam, kad vis labiau jį domina menas. Metęs mokslus seminarijoje, 1900 m. įstojo į Imperatoriškąją dailei skatinti mokyklą ir Štiglico centrinę taikomosios dailės mokyklą Peterburge (mokėsi iki 1902 m.), kur gavo tvirtus piešimo pagrindus. Į pastarąją įstojo dėl to, kad čia buvo skiriamos stipendijos po 10 rublių mėnesiui ir nemokami pietūs, o daugelis baigusiųjų mokyklą gaudavo stipendijas mokslams užsienyje. Mokydamasis Peterburge Adomas pats susilietuvino pavardę ir iš Voronovičiaus tapo Varnu.

 

1903 m. A. Varnas dėl atšiauraus Peterburgo klimato pašlijus sveikatai ir dėl politinės situacijos (vengdamas arešto dėl lietuviškos veiklos), kartu dėl subrandinto noro išvykti į Krokuvos meno mokyklą pasitraukė iš Peterburgo meno mokyklų. Į Krokuvą vyko per Tauragę ir Karaliaučių, tačiau buvo suimtas ir grąžintas atgal. Vežamas į Lietuvą, sugebėjo pabėgti ir padedamas seminarijos laikų draugo, apsirėdęs kunigo drabužius, per Panevėžį nuvyko į Orią pas studijų draugą dailininką Aleksandrovskį. Ilgai neužsibuvęs, išvyko į Varšuvą.

 

Varšuvoje kelionei į Krokuvą užsidirbo pinigų dailininko Vaicekovskio (Woiciechowski) bažnytinės dailės studijoje, piešdamas altoriams paveikslus. Uždirbtų pinigų užsakovai jam neskubėjo sumokėti, todėl išsiaiškinęs, kad nutapė paveikslus savo gimtojo Joniškio naujajai bažnyčiai, pats parašė laišką dėl neišmokėto atlygio parapijos kunigui Šiaučiūnui. Atgavęs pažadėtus 70 rublių, išvyko studijuoti į Krokuvos dailės akademiją pas prof. Cinką. Paskutiniais mokslo metais gavo Jungtinių Amerikos Valstijų „Aušros“ draugijos stipendiją 100 dolerių metams. Tais pačiais metais į Dailės akademiją įstojo Adalbertas Staneika (1885–1962), keleriais metais vėliau – Justinas Vienožinskis (1886–1960). Jogailos universitete kaip laisvas klausytojas literatūrą studijavo Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), filosofiją ir literatūrą – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Tuo metu Krokuvoje studijavo nemažas būrelis lietuvių, kaip antai Petras Rimša, Jurgis Baltrušaitis, Liudas Vailionis, Petras Mažylis ir kt.

Studijuodamas palankioje meninėje ir kultūrinėje terpėje, bendraudamas su Krokuvoje gyvenančiais ir studijuojančiais lietuviais, Adomas Varnas brendo ne tik kaip menininkas – formavosi jo tautinė savimonė, patriotizmas, kuris skatino menininką, suvokusį opias tautos ir jos kultūros problemas, ne tik apie tai kalbėti, bet ir aktyviai veikti. Tokia dvasinė nuostata lydėjo Adomą Varną visą jo ilgą gyvenimą.

 

1904 m. vasario 28 d. A. Varno ir J. A. Herbačiausko iniciatyva Krokuvoje buvo įkurta lietuvių draugija „Rūta“, kur buvo rengiami kultūriniai pobūviai, vyko kitos pramogos. Vienas iš draugijos tikslų buvo rinkti ir fotografuoti liaudies meną. Šią idėją iškart ėmėsi įgyvendinti Adomas Varnas. Jis drauge su dailininku Petru Rimša ir Adalbertu Staneika 1905 m. vasarą iškeliavo į Lietuvą. A. Varnas su A. Staneika pėsčiomis apkeliavo didesnę dalį Lietuvos, piešė peizažus ir fotografavo kryžius, koplytėles, retesnius architektūrinius paminklus. Tuomet surinko apie 200 unikalių pavyzdžių. „Kryžių liga“ A. Varno nepaleido. Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos metais, Varnas dar kartą ėmėsi etnografinės fotografijos, intensyviai fotografuoti pradėjo nuo 1921 m. iki 1926 m. Pertrauką padaręs tik 1923–1924 m., kada Prahoje prižiūrėjo jo paties sukurtų litų spausdinimą. Per šią kelionę uždirbti pinigai buvo investuoti į naują fotoaparatą, objektyvus ir automobilį „Ford“, kuriuo ir žiemą galėjo vykti į ekspedicijas po Lietuvą. Savo lėšomis išvykęs į ekspediciją, jis pirmiausia aplankė Trakų, Ukmergės, Rokiškio, Zarasų apylinkes. Lankydamasis įvairiuose Lietuvos regionuose, Adomas Varnas siekė ne tik nufotografuoti tam tikram regionui būdingus kryžius, koplytėles ir stogastulpius, bet ir atsirinkti pačius seniausius, įdomiausius ir, jo manymu, vertingiausius objektus. Rinkti kryžius, juos fotografuoti padėjo fotografas Balys Buračas (1897–1972). Į Varno kolekciją pateko dalis Prano Mašioto (1863–1940) ir Kazio Šimonio (1887–1978) kolekcijų kryžių.

Nuo pat „kryžių ligos“ pradžios Varnas brandino idėją išleisti lietuviškų kryžių albumą. Šią idėją pavyko įgyvendinti 1926 m. po kelių sėkmingai surengtų parodų Lietuvoje ir užsienyje (Monzos parodoje Italijoje). Į albumą „Lietuvos kryžiai“ pateko ne tik A. Varno užfiksuoti kryžiai, bet ir B. Buračo daryti kadrai.

 

Stiprus pažinimo jausmas, kelionių žavesys, siekis susipažinti su Vakarų Europos dailės mokyklomis – visa tai A. Varną paskatino dar sykį pakeisti meno mokyklą. Po kelionės į Lietuvą, paviliotas Peterburgo studijų draugo dailininko Aleksandrovskio, 1905 m. žiemą menininkas su juo išvyko į Šveicariją, Ženevos Ecole des Beaux Arts meno mokyklą studijuoti dailės ir dekoratyvinio meno. Šią mokyklą baigė gerai, tačiau diplomo negavo, nes neturėjo vidurinio mokslo pažymėjimo.

Ženevoje Varnas sutiko savo pirmąją žmoną olandų kilmės prancūzę Margaritą Rirkkers. Su ja pragyveno dešimtmetį ir susilaukė dukros Rasos. Su Margarita keliai išsiskyrė 1917 m., kai Voroneže A. Varnas vėl susitiko su iš Maskvos kartu su daugeliu inteligentų atvykusia Marija Kuraityte, su kuria susipažino Peterburge ir bendravo 1907 m. Ženevoje, jai studijuojant pedagogiką. Tikriausiai Voroneže Varną ir Kuraitytę suartino bendri idealai, tėvynės ilgesys, pagalba tėvynainiams, nukentėjusiems nuo karo, ir rūpesčiai auklėjant jaunąją kartą Voronežo lietuviškose gimnazijose.

 

Dar būdamas Šveicarijoje Varnas ėmė ruoštis pirmajai dailės parodai, bet tęsti pasiruošimo 1908 m. išvyko į Siciliją. Apsistojęs Palermo mieste, A. Varnas daug piešė, bet dėl ligos – nugarkaulio reumato – grįžo į Lietuvą, kaip pats viename interviu sakė: „Vos tik atsikandau juodos, lietuviškos duonos, pajutau, kad su kiekvienu kąsniu sklaidosi skausmai iš nugarkaulio.“

1909 m. Varnas išvyko į Galiciją. Dirbo Katovicų upių reguliavimo valdyboje. Vėliau persikėlė į Zakopanę, kur gyveno iki 1913 m. Dirbo Zakopanės meteorologijos stotyje, mokytojavo ir daug tapė. Tai buvo Varno kaip tapytojo susiformavimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu buvo nutapytas garsusis paveikslas „Bangose“ (1912), taip pat Jono Biliūno, Jurgio Baltrušaičio, Broniaus Pilsudskio portretai, kompozicijos „Pesimistas“ ir „Gamtininkas ir dailininkas“, peizažai „Beržynas rudenį“, „Kalnų vėjas“ ir kiti kūriniai. Šiuose darbuose koloritas sodrus, bet santūrus, su romantizmo atspalviu. Tada Varnas pasirašinėjo žmonos pavarde (Adomas Varnas-Rirkkers) arba trumpiniu AVR.

 

Carui paskelbus amnestiją pabėgėliams, 1913 m. Varnas su šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į periferiją ir daug tapė. Siekė gauti mokytojo vietą, bet nesėkmingai. Dalyvavo pirmosiose Lietuvių dailės draugijos parodose Vilniuje.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą. Varnas taip pat pasitraukė – iš pradžių į Maskvą, vėliau į Odesą. Dalyvavo organizuojant šelpimą nuo karo nukentėjusiems pabėgėliams, sukūrė agitacinius plakatus. Greta organizacinių darbų, dirbo lėktuvų fabrike braižytoju, ėmėsi knygų iliustravimo. Pirmasis knygos grafikos darbas buvo Igno Šeiniaus romano „Vasaros vaišės“ viršelis (1914). Kitas jo darbas – puošnus žurnalo „Pirmasis baras“ (1914) viršelis ir trys šio žurnalo atsklandos filosofo Ramūno Bytauto nekrologams, kurių vieną parašė pats A. Varnas. Atsklandose dominuoja skraidančios būtybės, primenančios paukščius, paties dailininko įvardytos „dvasiomis“, naudojami liaudies meno elementai – stilizuoti kryžiai, stogastulpiai. 1915 m. A. Varnas žurnalui „Vairas“ nupiešė 16 stilizuotų inicialinių raidžių, kuriose, kaip ir vėlesniuose iliustraciniuose grafikos darbuose, vyrauja tas pats „dvasios“ motyvas, išvirstantis tai į paukštį, tai į kokį gyvūną, o fone iškyla dangaus kūnai, mažosios architektūros siluetai.

 

1914 m. sukūrė pirmuosius Vilniaus lietuvių visuomeninių veikėjų šaržus, juos išspausdino žurnale „Vairas“. Sulaukęs iš redaktoriaus Antano Smetonos padrąsinimo ir toliau kurti charakteringus portretus, tęsė politinių šaržų kūrimą. Stebėdamas diskusijas Lietuvių tautos tarybos sušauktame Seime (1917 m. birželio 9–17 d.) Peterburge sukūrė šaržus, kuriuos į vieną rinkinį „Ant politikos laktų“ sudėjo ir su šmaikščiais komentarais 1922 m. publikavo kun. visuomenės veikėjas, literatas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). A. Varnas palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją, todėl šios idėjos šalininkus – advokatą Stasį Šilingą, istoriką prof. Augustiną Voldemarą, advokatą Martyną Yčą, teisininką Mykolą Sleževičių – šaržuose pavaizdavo orius ir išmintingus, o Lietuvos nepriklausomybei nepritariančius socialistus ir bolševikus – ekonomistą Stasį Digrį, mokytoją Petrą Balį, rašytoją Jurgį Smalstį-Smolskį ir kitus dalininkas „papuošė“ velnio ausimis ir kanopomis.

 

Po Odesos laukė Kaukazas, Vilnius, Peterburgas, Voronežas. Peterburge A. Varnas, būdamas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Technikos sekcijos vadovu, ėmėsi sudaryti technikos terminų žodyną. O 1916 m., draugijos Dvasios reikalų sekcijai Voroneže surengus suvažiavimą lietuviškų vadovėlių rengimo klausimais, Varnas įsitraukė į pedagoginę veiklą. Po suvažiavimo dailininkas rūpinosi Jono Jablonskio chrestomatijos „Vargo mokykla“ išleidimu, vertė geometrijos vadovėlį, rūpinosi lietuviškų elementorių leidimu, buvo elementoriaus „Kas skaito rašo – duonos neprašo!“ trečiojo leidimo (1916) vienas pagrindinių iliustratorių (Rimša, Zikaras, Galaunė, Varnas). Įsitraukus į vadovėlių leidybą, įsibėgėjo A. Varno pedagoginė veikla, lydėjusi jį lygia greta meninės veiklos visą likusį gyvenimą.

1917 m. pavasarį A. Varnas išvyko į Voronežą, kur lietuvių mokytojų seminarijoje ir „Saulės“ draugijos organizuotose kursuose karo pabėgėliams, vėliau berniukų gimnazijoje dėstė piešimą. Voroneže Varnas nutapė Mašioto, Jablonskio, Yčo, Basanavičiaus ir Žilinsko portretus. Šiuose darbuose santūrius tonus papildo „linksmesnių“ spalvų koloritas.

 

Prasidėjusi Rusijos revoliucija palietė ir lietuvių visuomenininkus. Visi Lietuvių tautos tarybos nariai ir kiti lietuvių veikėjai 1918 m. sausį buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą, A. Varnas taip pat už suprojektuotą Centrinio Komiteto antspaudą atsidūrė kalėjime.

Po karo Adomas Varnas, kaip ir daugelis lietuvių, grįžo į Lietuvą kurti nepriklausomos Lietuvos. 1919 m. apsistojo Vilniuje, mokytojavo Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje. Lenkams okupavus Vilnių, nors ir nenorėdamas, persikėlė į Kauną. 1920 m. Varnas su Šilingu ir kitais literatūros, teatro, dailės ir muzikos darbuotojais Kaune organizavo Lietuvių meno kūrėjų draugiją, tapo jos pirmininku. Šios draugijos pastangomis buvo įkurta: teatras, opera, M. K. Čiurlionio galerija, muzikos mokykla, meno mokykla.

Vėliau Adomas Varnas organizavo piešimo kursus Kaune, o nuo 1934 m. meno mokykloje dėstė piešimą, tapybą ir pritaikomą kompoziciją. 1941–1944 m. Kauno taikomos dailės institutas suteikė Adomui Varnui profesoriaus titulą.

 

1919 m. Vilniuje Adomas Varnas susituokė su Marija Kuraityte (1886–1982). Tai buvo ne tik stiprių, charizmatiškų ir kuriančių asmenybių sąjunga. Su M. Varniene buvo pažymėta nauja A. Varno pedagoginio kelio, švietėjiško gyvenimo kryptis. M. Montessori skelbiamas mokymas tapo A. ir M. Varnų tolesniu bendro gyvenimo kelrodžiu, siekiniu gyvenimą paskirti Vaikui. Prie Varnų prisijungus Domicelei Petrutytei (1913–2010), Lietuvoje buvo sukurtas novatoriškas vaikų dvasinio, socialinio, psichinio ir fizinio ugdymo pasaulis. 1934 m. M. Montessori idėjų šalininkai – Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasys Šalkauskis, Marija ir Adomas Varnai – įsteigė Lietuvos Montessori draugiją. 1930 m. Romoje ir 1934 m. Nicoje baigusi M. Montessori kursus, M. Varnienė įgijo teisę atstovauti Montessori mokymui Lietuvoje. Ji ėmė skaityti paskaitas motinoms apie Montessori draugijos darželius, vaiko laisvę, drausmę, bausmes, jo asmenybės gerbimą, vedė ikimokyklinio ugdymo kursus darželių auklėtojoms, vienuolėms. M. Varnienės vedami praktiniai užsiėmimai vyko Varnų įkurtuose „Vaikų nameliuose“ Kaune, Žaliakalnyje. Tai buvo išskirtinė Lietuvoje laimingų vaikų pasaulio sala. A. Varno sukurti ir pagaminti baldeliai, darbo įrankiai mažiesiems, specialios loginio mąstymo, erdvinio pasaulio suvokimo, įvairiausios meninio ir kūrybinio lavinimo priemonės leido atsiskleisti neapsakomai turtingam mažųjų dvasiniam pasauliui. Dailininkas kasdienę veiklą „Vaikų nameliuose“ dažnai įamžindavo fotografijose.

 

Marijos Montessori nešama žinia apie ateities vaiką, glaudi asmeninė draugystė ir profesinis bendradarbiavimas su pačia M. Montessori, jos sūnumi Mario Varnams ir D. Petrutytei buvo jų gyvenimo pamatas. Kaip yra pasakęs M. Montessori sūnus Mario, tai – „trys gyvenimai, gyvenantys M. Montessori tikėjimo šviesoje“.

Įtvirtinti M. Montessori mokymą Lietuvoje nebuvo lengva. Norėdami paaiškinti Montessori mokymo pritaikomumą Lietuvos švietimo sistemoje, A. ir M. Varnai išleido knygeles: „Bendrieji mano metodo dėsniai“, „Kuo skiriasi Montessori metodas nuo kitų“, „Kodėl Montesorinis auklėjimo metodas gali būti naudojamas Lietuvoje“ (Kaunas, 1938).

1937 m. A. Varnas skaitė pranešimą tarptautiniame Montessori kongrese Kopenhagoje apie neeilinius vaikų pasiekimus piešimo srityje naudojant Montessori metodą. Savo įžvalgas vėliau surašė straipsnyje „Piešimo vaidmuo priešmokykliniame ugdyme“ („Židinys“, 1940, Nr. 2), kuriame išsamiai išdėstė požiūrį į „laisvąją tapybą“ ir privalumus naudojant „montesorinį piešimą“ – techninį, spalvinį ir kompozicinį piešimo „apvaldymą“ ir „ištobulinimą“.

Marijos ir Adomo Varnų brandus požiūris į lietuvybę, jų įsipareigojimas puoselėti tautos istoriją, papročius ir perduoti šias vertybes pagal Montessori metodą ugdomai jaunajai kartai išryškėja vaikų rašinėliuose, palinkėjimuose, laiškuose, o piešiniai liudija neapsakomai jaukų ir šiltą mokytojų ir mokinių bendravimą, stiprų abipusį ryšį.

 

Tarpukariu A. Varnas toliau kūrė portretus. Romantinę ankstyvųjų portretų nuotaiką keitė psichologinė asmenybės charakteristika ir paprastesnės formos. Dailininkas sutelkė dėmesį į portretuojamojo veidą, pozą, rankas, paveikslo fone – dažni su vaizduojamojo asmenybe susiję simboliniai motyvai. Kaip foną tapė portretuojamo žmogaus darbo vietą, pavyzdžiui, darbo stalą portretuose „Jonas Jablonskis“ (1918), „Pranas Mašiotas prie darbo stalo“ (1920).

Šiuo laikotarpiu A. Varnas taip pat ėmėsi teatro dekoravimo – kūrė scenografijų ir kostiumų eskizus. Vienas geriausiai pavykusių scenografijos darbų – dekoracijų ir kostiumų eskizai V. Mykolaičio-Putino šešių veiksmų dramai „Valdovas“ (1929). Varnas konstruktyviai perteikė epochos stilių, kartu naudojo liaudišką ornamentiką.

 

Lietuvos istorija ir šalies visuomeninis gyvenimas atsispindi ne tik A. Varno tapybos, grafikos darbuose, bet ir jo sukurtuose pašto ženkluose bei popierinių litų ir centų atvaizduose.

Antrojo pasaulinio karo sūkurys į savo verpetus įsuko Mariją ir Adomą Varnus, Domicelę Petrutytę. 1944 m. Ravensburgo DP karo pabėgėlių stovykloje atsidūrę Varnai nenutraukė pedagoginės veiklos. Marijos Montessori idėjos netruko pasklisti ir čia. 1945 m. Varnienė ir Petrutytė ne tik rūpinosi karo pabėgėlių vaikų ikimokykliniu ugdymu, bet ir įsteigė Ravensburgo lietuvių montessorinę mokyklą. Varnas sudarė šios mokyklos projektą, parašė nuostatus, nupiešė dekoracijas Vasario 16-osios šventei. Scenoje buvo atgamintas Karo muziejaus kiemelio vaizdas su Laisvės statula, aukuru ir nežinomo kareivio paminklu. Ravensburge A. Varnas lietuvių bendruomenei skaitė paskaitas apie vaiko kūrybos galią Montessori metodo šviesoje, padėjo organizuoti vaikų piešinių parodą, kuria domėjosi ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai.

 

1949 m., persikėlus į JAV, Varnams ir Petrutytei teko patirti imigrantų dalią: mokytis anglų kalbos, dirbti nekvalifikuotą darbą, būnant garbaus amžiaus (Varnui 70 m., Varnienei 63 m.) ir vėl ieškoti savo vietos po saule. Tačiau „galimybių“ šalyje 1958 m. Petrutytė ir Varnienė įsteigė Amerikos lietuvių Montessori draugiją, o 1959 m. Marijos ir Adomo Varnų namuose Čikagoje įkūrė mokyklėlę „Vaikų židinėlis“. Varnų salonas buvo vaikų mokymosi ir žaidimų aikštelė. Amerikoje Varnai atnaujino bendradarbiavimą su Marijos Montessori sūnumi Mario. Pašaukimas – gyvenimą pašvęsti vaikui – neliko nepastebėtas Jungtinių Amerikos Valstijų švietimo sistemos atstovų. Montessori praktikos patirčių iš Varnienės ir Petrutytės sėmėsi JAV Montessori sąjūdžio organizatorė Nancy Rambusch. Varnienės ir Petrutytės paskleistos Montessori idėjos prigijo ir yra tebepuoselėjamos JAV iki šiol.

Emigracijoje A. Varnas nupiešė ir nutapė nemažai peizažų, miesto vaizdų ir portretų. Čikagoje dailininkas sukūrė ir istorinę kompoziciją „Mindaugo vainikavimas“ (1951–1955). Paskutiniu jo darbu laikomas „XX amžiaus maras“ (1971). Varnas aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, buvo Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos garbės pirmininkas, taip pat – vienas iš Čiurlionio galerijos Čikagoje steigėjų. Rengė parodas.

Adomas Varnas šį pasaulį apleido būdamas 100 metų 1979 m. liepos 19 d., palaidotas Čikagoje, JAV.

 

Marijos Varnienės valia XX a. pabaigoje Montessori vaikų ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo priemonių palikimas iš JAV buvo sugrąžintas į Lietuvą. Dalis A. Varno piešinių, vaikų piešinių ir rašinių, fotografijų, Marijos ir Adomo Varnų, Domicelės Petrutytės sukurtų mokymo priemonių buvo patikėta saugoti Lietuvos švietimo istorijos muziejui. Dalį jų galima išvysti parodoje „Ponas Varnas nupiešė paveikslą“.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *