Šimtametis „Žiburys“

Šiemet Prienų „Žiburio“ gimnazija, kaip ir atkurtos Lietuvos valstybė, mini savo šimtmetį. „Žiburio“ vardas Lietuvos švietimo istorijoje tapo žinomas kaip švietimo ir labdaros organizacijos, veikusios 1905–1940 m. Užnemunėje, pavadinimas. Draugija steigė lietuviškas pradžios mokyklas ir gimnazijas, kelerius metus leido žurnalą „Žiburys“, organizacijos tikslas buvo šviesti lietuvius lietuvybės ir katalikybės dvasia. Organizacija įsteigė gimnazijas Seinuose, Šakiuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kudirkos Naumiestyje bei Prienuose, kur ir nusprendė apsilankyti „Švietimo naujienos“. Prienų „Žiburio“ gimnazijoje kadaise mokėsi Antanas Maceina, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Bubnys, Jonas Kazlauskas ir kiti žymūs Lietuvos žmonės.

Bet šį kartą apsilankyti Prienų „Žiburyje“ paskatino ne tik tai. Mosėdžio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasma Staškuvienė mums parašė apie tarptautinį projektą ir „Gyvosios istorijos“ knygą, kurią mosėdiškiai išleido lietuvių ir anglų kalbomis. Knygos leidybą finansavo San Diego universiteto profesorė Nancy Hansen, o viskas prasidėjo… Prienuose prieš 20 metų. Tai reiškia, kad ir šiuo atveju suspindo „Žiburys“.

 

Gyvosios istorijos projektas

 

Gimnazijos direktorė Irma Kačinauskienė prisimena, kad prieš 20 metų Lietuvos mokytojams vyko Amerikos pedagogų talkos Lietuvos švietimui (angl. American Professional Partnership for Lithuanian Education, APPLE) kursai, kuriuose ji vertėjavo. Taip prasidėjo bendradarbiavimas su profesore N. Hansen. Kai pradėjus keistis Lietuvos švietimo sistemai kursai nebeteko prasmės, kilo mintis nuspręsti, ką kartu galėtų padaryti, kad vaikai pilietiškumo mokytųsi kitaip. Prie kolegių prisijungė istorijos mokytoja Vilija Juodsnukienė. Visos trys nutarė pradėti gimnazijoje San Diego universiteto finansuojamą projektą, per kurį mokiniai surinktų trijų pažįstamų, artimų žmonių prisiminimus, nuotraukas apie tam tikrą istorinį laikotarpį. Visa ši medžiaga pateko į knygelę, išleistą 2014 m., – tai pusantrų-dvejų metų darbas. Vėliau laukė kitas didelis darbas – angliškai parašyti santraukas. Projektas naudingas keliais aspektais: lavinamos anglų kalbos žinios, užrašoma istorija, kitaip suvokiamos vertybės. „Išleidę knygelę, mokykloje suorganizavome didelį renginį, pasikvietėme visus kalbintus žmones. Paskui pagalvojome, kodėl neparengus mūsų iniciatyva tokio projekto pasirenkant skirtingus Lietuvos regionus. Bendradarbiavome su Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija, jiems pasiūlėme atstovauti Aukštaitijos regionui“, – pasakojo gimnazijos direktorė. Medžiagą Švenčionių mokiniai rinko metus, jų knyga storesnė, nes pakalbinta daugiau žmonių. Visus angliškus tekstus redagavo pati N. Hansen. Kadangi finansavimas yra iš San Diego, dalį knygų profesorė išsiveža, Lietuvos regionų istorija nugula jų universiteto bibliotekoje. Ten yra nemaža lietuvių bendruomenė, kuriai mūsų istorija irgi yra įdomi. Dalis jaunimo nemoka skaityti lietuviškai, o čia yra vertimai, kuriuos galima skaityti anglų kalba. „Mūsų pirminė idėja labai stipriai patobulėjo, išaugo. Nemaniau, kad ji taip išsirutulios, kad tai žmonėms svarbu“, – prisipažino I. Kačinauskienė. Mosėdžio gimnazija įtraukė daugiau vaikų, taip buvo puoselėjamos šeimos vertybės, jie labiau orientavosi į močiutes, senelius, tėvus, dėdes. Planuose yra dar vienas regionas – Dzūkija, kuriai atstovautų Druskininkai. Tikėtina, kad prisijungs ir Klaipėda, tada būtų įtraukti visi penki regionai. Skaitant istorijas juntami regionų skirtumai: pavyzdžiui, suvalkiečiai pasakoja, kad 1940 m. valdant vokiečiams jiems nieko netrūko, gyveno įprastai, o Aukštaitijoje tuo metu trūko maisto, žmonės badavo.

 

Kuo didžiuojasi „Žiburys“?

 

Gimnazija išsiskiria aukšta pedagogų kvalifikacija – net 7 mokytojai turi eksperto, o 28 metodininko kategoriją. Visi mokytojai – asmenybės, kiekvienas turi savo nuopelnų, mokiniai juos jau žino ateidami į gimnaziją. „Pedagogui, netgi turinčiam ilgametę patirtį, dirbti dabar sunku: atrodo, „įsivažiavo“, bet nejaučia stabilumo. Priimame visus mokinius – esame vienintelė ugdymo įstaiga Prienuose, teikianti vidurinį išsilavinimą. Kol šalia buvo kelios vidurinės mokyklos, gimnazija rengdavo stojamuosius egzaminus, mokytojai buvo pratę dirbti su gabiais mokiniais, vėliau jiems teko persiorientuoti, išmokti dirbti su visais – ir turinčiais specialiųjų poreikių, taip pat iš įvairių šeimų. Džiaugiuosi, kad gimnazija vis tiek išlaiko gerą vardą“, – pasakojo direktorė.

Per 2017 m. valstybinių brandos egzaminų sesiją „Žiburio“ gimnazistai surinko 15 šimtukų (matematikos, anglų ir lietuvių kalbų bei kt.), tai didelio darbo rezultatas. Ir nepažangūs mokiniai išlaiko egzaminus, baigia gimnaziją. Jie dar labiau džiaugiasi gavę atestatą nei visi kiti.

 

Mainų programos

 

„Žiburio“ gimnazija buvo vienintelė Lietuvoje, kuri vykdė mokinių ilgalaikių mainų programą „Comenius“. „Pradėjome nuo Prancūzijos. Penkios mūsų merginos gavo finansavimą ir trims mėnesiams išvyko į šią šalį, vėliau savo gimnazijoje sulaukėme prancūzų. Mergaitės gyveno tose šeimose, iš kurių pas mus atvyko mokiniai. Tai buvo iššūkis mokytojams, vaikams vyko lietuvių kalbos konsultacijos – jie labai greitai pramoko kalbą (tiek prancūzai lietuvių, tiek mūsų mergaitės prancūzų). Paskui pradėjome bendradarbiauti su italais. Vienu metu mūsų mokykloje mokėsi penki prancūzai ir keturi italai. Tai padėjo apsispręsti, kad reikia apsiriboti viena šalimi, todėl vėliau suderindavome datas, kad mainai nesidubliuotų“, – patirtimi dalijosi direktorė. Paskutiniai mainai vyko praeitų metų pavasarį.

 

I. Kačinauskienė džiaugiasi ir mainais su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Sietlo University Prep mokykla. Dalyvaudama Vašingtone vykusioje konferencijoje direktorė susirado partnerius – mokykla sutiko bendradarbiauti. Tai jau tėvų iniciatyva – jie turi nupirkti bilietus, bet skiriamas lydintis mokytojas, Sietle mokiniai gauna nemokamą apgyvendinimą, maitinimą, mokosi ten dvi savaites. Bendradarbiavimas tęsiasi 4 metus. Dažniausiai vienu metu (lapkričio mėnesį) išvyksta nuo 6 iki 10 mokinių, o balandį gimnazija sulaukia panašaus skaičiaus mokinių iš Sietlo. Vaikams nuvykti į JAV yra didelės svajonės išsipildymas, šalis visiškai kitokia nei Lietuva. Prienų mokiniai, savo akimis pamatę milijoninį miestą, patiria kultūrinį šoką, kai kurie grįžę sako: „Kaip gražu ir gera Lietuvoje!“ Amerikiečiai atvyksta labiau iš pramoninės kultūros (Sietle įsikūrusios „Boeing“, „Microsoft“ ir panašios korporacijos), todėl mūsų kraštas jiems atrodo labai istoriškas: mediniai namai, daug gamtos, upė, viskas arti ir kt. Iš JAV atvykę vaikai sako, kad Lietuvoje istorija yra „lengvai pasiekiama“, gili. Jie ieško savo protėvių istorijos kažkurioje Europos šalyje, nes visi yra iš kažkur atvykę: iš Norvegijos, Suomijos ar kitur. Vaikai daug kalbasi apie istoriją, domisi, taip plečiasi mainų programų dalyvių draugų ratas, gerėja anglų kalbos įgūdžiai.

 

Labai svarbi tėvų parama, be jos tokie mainai negalimi, tai didelė investicija į vaiką. „Comenius“ mainai buvo finansuojami Europos Sąjungos, reikėjo tik norėti ir pasiryžti, bet ir tai nebuvo lengva – išvažiuoti trims mėnesiams ir bendrauti su šeima tik per „Skype“ programą, būdavo, kad jau po dviejų savaičių mokiniai be galo pasiilgdavo namų. Žinoma, važiuodavo po kelis, bendraudavo savo grupelėje.

 

Tėvų indėlis

 

Tėvai į gimnazijos gyvenimą įsitraukia noriai, nes dabar buvusių mokinių karta atveda savo vaikus ir nori, kad jie būtų aktyvūs. Prieš 3 metus susibūrė aktyvi tėvų taryba, kuri organizuoja įvairias akcijas. Rugsėjo pabaigoje minima sveikatingumo diena – tėvai į mokyklą atneša obuolių, kad vaikai atėję ryte galėtų pasiimti iš fojė esančios dėžės. Prieš Kalėdų atostogas vyksta kalėdinė pamoka – vienais metais visus beveik 500 mokinių tėvų taryba pasveikino įteikdama pačių iškarpytus angeliukus, kitą kartą vedė kalėdinę pamoką drauge su Kalėdų seneliu, parengė įdomias užduotis. Tėvai susiorganizuoja diskusijas, paskaitas (patys pasikviečia lektorius). Spalio 5 d. rengiama Mokytojo dienos regata: paprastai tarpusavyje Nemune plaukdami varžosi vaikai, mokytojai, savivaldybės atstovai ir kt. Lapkričio–gruodžio mėnesį abiturientai tradiciškai organizuoja protų mūšį, kuriame dalyvauja ir tėvų komandos – pernai jis buvo orientuotas į gimnazijos šimtmetį, jos istoriją. Tėvams tereikėjo postūmio, dabar kartais jie renkasi vieni patys be juos kuruojančios mokytojos, diskutuoja, socialiniuose tinkluose turi grupę, kurioje aktyviai bendrauja.

 

„Žiburio žinios“ ir kita veikla

 

Gimnazistai prisideda prie gimnazijos istorijos saugojimo ne tik skaitmenindami muziejuje surinktą medžiagą, bet ir leisdami laikraštį, filmuodami laidelę „Žiburio žinios“. „Visada viskas prasideda nuo iniciatyvos: pas mane atėjo 5 vaikinai (du iš jų labai aktyvūs) ir pasakė, kad norėtų kurti „Žiburio žinias“. Tuo metu kaip tik vykdėme projektą, tad nusipirkome gerą filmavimo kamerą, jie susikūrė savo studiją. Iš pradžių laida pasirodydavo kartą per mėnesį. Mokiniai nufilmuodavo renginius, paimdavo interviu, užduodavo kokį nors klausimą. Dabar yra dvi komandos: vieną savaitę žinias filmuoja ir medžiagą tvarko viena komanda, o kitą savaitę – kita. Jau trečius metus šias mokinių grupes kuruoja mokytojas Artūras Juočiūnas. Buvo surengta netgi laidos vedėjų atranka. Lygis jau visai kitas – idėja išsiplėtė, mokiniai įgavo profesionalumo. Jaunimui tai įdomu. Laidas galima pasižiūrėti „YouTube“ arba gimnazijos interneto svetainėje“, – pasakoja I. Kačinauskienė. Mokyklos laikraštis „Salve“ anksčiau pasirodydavo kartą per mėnesį, dabar jis persikėlė į interneto erdvę – http://salve.ziburiogimnazija.lt/. Spausdintas laikraštis leidžiamas tik tam tikromis progomis: per šimtadienį, matematikų, lituanistų šventes.

 

Gimnazijoje įsteigta Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) klasė, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Mokiniai du kartus buvo išvažiavę į VGTU laboratorijas – ten atlieka bandymus, paskui rašo darbus, galiausiai birželio mėnesį vyks konferencija: darbų aptarimas, mokiniai skaitys pranešimus. Mokykla tokių gamtos mokslų laboratorijų neturi, todėl tai paskata gabiems vaikams, kurie domisi biologija, chemija ar fizika, galimybė išvažiuoti, susitikti su dėstytojais, pamatyti šiek tiek studentiško gyvenimo. Per respublikinį matematikų konkursą „Žiburys“ buvo atvykę VGTU dėstytojai, skaitė kelias paskaitas, susitiko su mokiniais.

 

Gimnazija turi bendrabutį, vaikams už nieką nereikia mokėti, kambariuose gyvena po 4–5. Yra svetainė, virtuvėlė. Daugiausia gyventojų čia būna šaltuoju metų laiku, kai prasti keliai. Bendrabutyje gyvenantys vaikai turi galimybę dalyvauti būrelių veikloje, nes kitu atveju nėra autobuso grįžti vėliau namo. Mokiniai, padedami bendrabučio auklėtojos, mokosi gyventi savarankiškai, susiskaičiuoti, kiek gali išleisti, ką pasigaminti, kaip mokytis, laikytis režimo. Kiti gyvena tokiomis sąlygomis, kad namuose neturi karšto vandens, sąlygų mokytis, čia pamato kitokį gyvenimą, net nebenori grįžti savaitgaliui į savo namus.

 

Gimnazijos šimtmetis

 

Savo šimtmetį gimnazija švęs spalio 20 d. 1918 m. gegužę–birželį vyko pirmieji šaukimai į gimnaziją ir stojamieji egzaminai, buvo priimta apie 20 mokinių.

Vasario 2 d., gimnazijos įkūrėjo kunigo Pelikso Martišiaus gimimo dieną, prie gimnazijos fasado atidengta skulptūra „Žiburio“ gimnazijos šimtmečiui ir P. Martišiui atminti – skulptoriaus Algimanto Sakalausko ir kalvio Martyno Breikšto darbas. Balandžio 24 d. planuojama organizuoti istorikų ir Lietuvos istorijos mokytojų konferenciją, pakviesti tas gimnazijas arba dabartines progimnazijas, kurios taip pat švęs šimto metų jubiliejų. Tikėtina, kad jas taip pat įkūrė „Žiburio“ draugija.

 

„Gegužės 4 d. vyks tarptautinis chorų festivalis, organizuojamas muzikos mokytojos Romos Ruočkienės, atidarysime gimnazijos erdves, skirtas žymiems žmonėms – kabinetai bus pavadinti Justino Marcinkevičiaus, Jono Kazlausko vardais, aktų salė – Pelikso Martišiaus. Atsiliepė P. Martišiaus sesers anūkas, kurio mes ieškojome, jis irgi atvyks, netgi turi išsaugojęs P. Martišiaus kunigo sutaną“, – šventės planus vardijo gimnazijos vadovė.

Rugpjūčio pabaigoje į gimnaziją sugrįš buvę gimnazistai. Planuojama išleisti knygą „Žiburio gimnazija“. Bendruomenei kilo idėja apsibrėžti 10 metų laikotarpį ir apžvelgti, kokios iškilios asmenybės per tą dešimtmetį baigė ugdymo įstaigą. Dabar renkama medžiaga. Tokių darbų numatytas ne vienas. Yra išlikę daug medžiagos: 1918 m. rašyti mokinių priėmimo protokolai, kiti seni dokumentai, absolventų prisiminimai, pasakojimai. Tvarkingai albumuose ir segtuvuose sudėtos nuotraukos, buvusių mokinių biografijos ir prisiminimai, apdovanojimai, gabiausiųjų pavardės surašytos į garbės knygą. Pavyzdžiui, 1936 m. laidos abiturientas Juozas Gustaitis prisiminimuose apie mokyklos įkūrėją rašė, kad neturtingiems mokiniams jis sudarydavo sąlygas dirbti medelyne, už pasodintą ir prigijusį medelį mokėdavo po 8 centus – jei ne tokia pagalba, galimybė nemokėti už mokslą, J. Gustaitis nebūtų galėjęs baigti mokyklos.