„Žinių akinius“ galime pasidaryti tik patys

„Neįsivaizduoju, kokio mėlynumo yra jūsų mėlyna spalva. Kaip ir jūs nežinote, kas man žalia. Vieni kitų tokiu būdu tiesiogiai pažinti niekaip negalėsime“, – skaitydamas pranešimą klausytojams teigė poetas, filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytojas Liutauras Degėsys. Jis ir kiti žymiausi neuromokslo, emocinio ir dirbtinio intelekto sričių specialistai dalijosi įžvalgomis apie švietimo iššūkius bei mokslo populiarinimą visuomenėje VDU ir viešosios įstaigos „Akadė“ surengtame švietimo renginyje „Intelekto forumas“.

Ar visada žinojimas yra laimė? Kiek kolumbų gyvena mokyklą baigusio žmogaus galvoje? Kodėl išorinį pasaulį pažįstame geriau nei savo vidinį? Kviečiame susipažinti su doc. dr. Liutauro Degėsio įžvalgomis ir drauge ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

Ne žinojimas yra laimė

 

Tikslieji mokslai stengiasi mus kaip įmanoma greičiau ir smarkiau nugręžti nuo vidinės tikrovės ir įrodyti, kad išorinis pasaulis daug svarbesnis už mus pačius, kad juo domėtis reikia labiau nei savimi. Mokslai sukuria daug problemų, nes stengiasi pasaulį paaiškinti pačiu paprasčiausiu būdu – dezintegruodami jį, išskaidydami į atskiras tikrovės sritis: matome bandymą įsivaizduoti, kad egzistuoja atskiros – fizikinė, biologinė, cheminė tikrovės. Ši idėja patenka ir į socialinius mokslus: vienas mokslas kalba apie erdvę be laiko (suprask, geografiją), kitas – apie laiką be erdvės (istoriją). Žmogus, baigęs mokyklą, kartais būna įsitikinęs, kad yra du kolumbai ar du magelanai, nes apie vieną Kolumbą mokėsi istorijos pamokose septintoje klasėje, o apie kitą – per geografiją aštuntoje ir tie du kolumbai jo galvoje niekada nesusitiko, nes buvo visiškai skirtingi.

Tikrovė suskaldoma į dalykus, nes mokykloje kalbame ne apie mokslus, bet apie dalykus. Rusiškai tai skamba dar keisčiau – „предметы“ (daiktai): mokomasi ne procesų, o daiktų, anglai ir amerikiečiai bando situaciją „išgelbėti“ vadindami juos „subjects“, bet su subjektu tie dalykai dažniausiai neturi nieko bendra. Tai yra išoriniai dalykai, kurių būname priversti mokytis. Mokslai, pastebėję tikrovės sričių atskyrimą, bando „gelbėtis“, atsiranda tokie mokslai kaip biochemija, fizikinė chemija, ekonominė geografija. Tai man atrodo svarbūs, bet šiek tiek beviltiški bandymai integruoti suskaidytą tikrovę.

 

Mano nuomone, kalbant apie tą vidinę tikrovę, svarbiausia – pabrėžti sugebėjimą pabandyti keisti žvilgsnio perspektyvą – fiziškai valdyti žvilgsnį galime kiekvienas. Kai nusiimi akinius, visas pasaulis – gražus, o užsidėjus – tenka tvarkytis kambarius, nes nusiėmus dulkių nematyti.

Bet noriu pakalbėti apie vidinės perspektyvos keitimo galimybę. Galime bandyti įsivaizduoti, nes niekada nepajausime, ką jaučia kitas žmogus, nepamatysime, kaip jis mato pasaulį. Neįsivaizduoju, kokio mėlynumo yra jūsų mėlyna spalva. Kaip ir jūs nežinote, kas man žalia. Vieni kitų tokiu būdu tiesiogiai pažinti niekaip negalime. Tenka susidurti su problema, kad ir išorinis, ir vidinis pasauliai mums tiesiogiai neprieinami. Nieko iš išorinio pasaulio į galvą įsidėti negalime. Vaikai smulkius daiktus deda į burną, jiems tai – pats geriausias pažinimo būdas. Vėliau paaiškėja, kad atsiranda daiktų, kurių į burną neįsidėsi, o į galvą – kažkokiu būdu tenka. Tada daraisi tikrovės kopijas. Vieno daikto kopijų galima pasidaryti, kiek tik nori. Atsiranda galimybė vieniems kitų nesuprasti. Suprasti kitą gali tik suprasdamas save, pagal analogiją bandydamas įsivaizduoti, ką kitas įsivaizduoja ar bandydamas pajausti, ką jis jaučia. Jei turi artimą žmogų, kuriam skauda dantį, bandai įsivaizduoti, tau pačiam įsiskausta dantį, bet tai jau tavo, o ne jo danties skausmas. Nes svetimo skausmo nebūna – tai pati gražiausia parafrazė.

Kodėl per mažai domimės savo vidiniu pasauliu?

 

Problemos kyla ir tyrinėjant savo vidinį pasaulį. Ne tik išorinio pasaulio daiktai mums nėra duoti tiesiogiai, bet ir vidinis pasaulis nėra taip paprastai prieinamas, kaip gali pasirodyti. Atrodo, kas gali būti arčiau, nei tavo psichinis pasaulis? Paradoksalu, bet kažkodėl žmonės linkę labiau domėtis įvairiais išoriniais dalykais nei savo vidiniu pasauliu – sau pačiam stebėti save. Kažkokios introspekcijos padedami tyrinėti save nesame linkę iš dalies dėl to, kad niekas mūsų gal nemokė, iš dalies dėl to, kad neturime tam laiko, įgūdžių, neturime nuostatos su savimi kalbėtis kaip tas tipiškas lietuvių pasakų herojus trečias brolis kvailelis, kuris eina ir su savimi kalbasi. Man atrodo, tai vienas įdomiausių užsiėmimų. Gaila, kad tai žmogus pastebi per daug vėlai. Kaip pats sakau, dabar mano toks amžius, kad 95 proc. savo gyvenimo gyvenu „galvoje“, tik penkis – gyvenime. Prieš tai ši proporcija buvo 60 ir 40. O kai buvau studentas – 5 ir 95. Gyvenime smagiau nei galvoje. Gyvenime, kad ir kaip būtų paradoksalu, gali su savimi nesusitikti. Nes kai pradedi susitikti su savimi, ne visada būna malonu. Kartais daug maloniau žiūrėti į kitus nei į save.

 

Grįžtant prie idėjos, kad galima keisti žvilgsnį ar jo perspektyvą, jį perfokusuoti (ne fiziškai, o metafiziškai), pirmiausia ateina į galvą galimybė užsidėti kokius nors metafizinius teorinius akinius. Pamatai, kaip pasikeičia pasaulis, kai įgyji žinių, užsidedi „žinių akinius“, imi matyti kitokį pasaulį, įgyji įgūdžių, kurie irgi keičia gyvenimą, arba nuostatą, kurią įgyti sunkiausia. „Žinių akinius“ reikia pasidaryti, to niekas neatlieka už mus, jokie mokytojai, kurie iš pradžių prižada mus išmokyti, paskui supranta, kad išmokyti mūsų negali. Išmokti ko nors, t. y. tuos „žinių akinius“ pasidaryti galime tik patys ir kartais juos keisdami matyti, kaip keičiasi pasaulis.

Sunkiausia pasigaminti nuostatos akinius, reikia pabandyti pamatyti pasaulį kitaip. Kai susipaprastiname pasaulį, filosofams gana dažnai priekaištaujama: „Ir vėl jūs filosofuojate, komplikuojate. Kam darote pasaulį sudėtingesnį, ir taip viskas per daug sudėtinga.“ Filosofas atsako, kad dėl to, jog pasaulis gali supaprastėti tik žmonių galvoje, o iš tikrųjų lieka toks pat. Gali atsirasti kognityvinis disonansas, nes tau atrodo, kad tu žinai, kad žinai. O iš tikrųjų tik nežinai, kad nežinai. Supranti, kad supranti, o paskui ateini į egzaminą ir paaiškėja, kad nesupranti. Ir nesupranti, kodėl nesupratai. Tada pats išgirsti ar gali kitiems sakyti: „Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti.“ Man ši frazė yra simbolinė. Su taip kalbančiu žmogumi turėsite problemų. Išgirdus tokią frazę reikia nuo ją pasakiusiojo bėgti, nesvarbu, ar jis – jūsų dėstytojas, ar gyvenimo draugas. Ir atvirkščiai: vienas iš didžiausių malonumų – pajausti, kad tave supranta, kai žmonės tai parodo ir tu supranti, kad tave suprato.

Mąstymas apie vidinę tikrovę

 

Jei norime mąstyti geriau, tobuliau, greičiau, veiksmingiau, turime mąstyti ne apie tikrovę, o apie mąstymo (vidinę) tikrovę, tik tada galima suprasti, kodėl matome skirtingai. Jei žiūrėjimas į tikrovę kelia klausimą, „ką aš matau?“, tai žiūrėjimas į mąstymą ir save kelia klausimą „kaip ir kodėl taip darau ar matau?“. Kartais būtų geriau, jei nežinotum – kai žinai, bet nesupranti. Lietuvos televizijos transliuojamoje „Klausimėlio“ laidoje žmonės žino, kad žino, bet jų galvose susimaišę prieskoniai ir valstybių sostinės, mairūnai ir kamerūnai – nežino, ką dėti į sriubą. Galvoji, kad geriau jie būtų nežinoję, iš jų nebūtų padarę pajuokos objektų.

 

Metakognityvumas svarbus todėl, kad tik taip galima priartėti prie savo ir kitų žmonių vidinės tikrovės, pabandyti numatyti, kad jie irgi kažką numato, numatyti, kad jie žino, pastebėti, kad jie nemato.

Žmogus, kuris pažino pasaulį, bet nepažino savęs, man kažkodėl atrodo beviltiškas, primena vadybininką, kuris yra puikus kažko kito, bet ne pats savęs vadybininkas. Tokį žmogų anksčiau ar vėliau pamatysiu beldžiantį į mano duris ir bandantį man parduoti peilius, nors ant durų bus užrašas „vadybininkai nepageidaujami“.

 

Yra dar tokia metaafektyvumo idėja: jei gali būti mintys apie mintis, gali būti ir jausmai apie jausmus. Galima mylėti meilę, norėti norėti. Kostas Smoriginas dainuoja mano dainą ir niekaip nepavyksta jo įtikinti, kad „norėti norėti“ – ne klaida, taip turi būti. Kad norėtum, turi turėti norą norėti. Gali gėdytis, kad tau liūdna, džiaugtis, kad kažkam nepasisekė, nekęsti neapykantos, gėdytis, kad tau negėda. Metaafektyvumas – vienas iš būdų įveikti nutolimą nuo savęs ir nuo tos emocinės tikrovės, jausmų pasaulio, kuris yra sudėtingesnis nei mums atrodo.