„Vilties spindulėlis“: kuo mažiau atskirties tarp vaikų

Kaune, Petrašiūnuose, neseniai duris atvėrė įtraukusis vaikų dienos centras „Vilties spindulėlis“. Jį lanko tiek turintys negalią, tiek ir jos neturintys vaikai. Be to, dienos centre laukiami ir vaikai iš socialinę atskirtį patiriančių šeimų.

Lėmė asmeninė patirtis

 

Centro iniciatorė ir įkūrėja Asta Kuktienė pati augina dvylikametę dukrą, turinčią cerebrinį paralyžių ir sergančią epilepsija. Austėjai negalią lėmė gimdymo trauma. Nors medikų prognozės nuo pradžių buvo nedžiuginančios, šeima niekada nenuleido rankų, išbandė įvairius gydymo ir reabilitacijos būdus Lietuvoje bei užsienyje, visapusiškai ugdė, lavino mergaitę.

 

Austėja nuo mažumės lankė įprastą darželį, kur yra grupės, skirtos specialiųjų poreikių turintiems vaikams. „Nors šie vaikai buvo atskiroje grupėje, bet nesijautė atskirti nuo kitų vaikų. Per bendras veiklas, šventes visi būdavo kartu, „sveiki“ vaikai ateidavo į svečius pas mūsiškius, gražiai bendravo. Tai man buvo pirmieji gražios integracijos pavyzdžiai“, – pasakoja A. Kuktienė.

 

Be Austėjos, šeimoje dar auga du sūnūs. „Augindama vaikus, susidūriau su įvairiomis situacijomis. Dukrą palieki dienos centre, bet neturi kur dėti jos broliukų. Bendraudama su kitomis mamomis supratau, kad panašių bėdų patiria ir kitos negalią turinčius vaikus auginančios šeimos. Taip kilo mintis kurti centrą, kur šeimos vaikai galėtų lankytis kartu, nepriklausomai nuo to, ar turi negalią, ar jos neturi“, – dėsto pašnekovė.

 

Imtis darbų paskatino ir pažįstamos moters patirtis, ji Druskininkuose įkūrė įtraukųjį vaikų dienos centrą. Ten toks modelis labai pasiteisino. Be to, keletą metų iš eilės A. Kuktienė rengė vasaros stovyklas negalią turinčius vaikus auginančioms šeimoms Tauragėje. „Ten pamačiau, kaip gražiai skirtingų šeimų vaikai būna kartu, kaip niekas neskiria turinčiųjų negalią, ima juos už rankos, kviečiasi, bendrauja, kalbina, vaikai reiškia emocijas, džiaugiasi, yra nuoširdūs. Negalią turintis vaikas „sveikiems“ neatrodo kažkas keisto, bendravimas klostosi natūraliai, užsimezga draugystės. Tada supratau, kokia svarbi ankstyva vaikų įtrauktis. Kuo anksčiau jie susipažįsta vieni su kitais, tuo mažiau problemų kyla bendraujant vėliau, visuomenėje ar švietimo įstaigose“, – įsitikinusi A. Kuktienė.

Priima visus

 

Viskas „Vilties spindulėlyje“ įrengta savo rankomis ir rėmėjų lėšomis. „Esame valstybės akredituotas dienos centras, vis dėlto iš valstybės gaunamų pinigų užtenka tik nuomai ir mokesčiams, todėl esame labai dėkingi rėmėjams, kurie supranta mūsų tikslus. Taip pat daugiau paramos stengsimės gauti dalyvaudami įvairiuose projektuose“, – pasakoja specialistė.

 

Nuotraukos – iš dienos centro archyvų

„Vilties spindulėlyje“ lankosi tiek fizinę, tiek protinę negalią turintys, tiek „sveiki“ vaikai. Vienu metu centre gali būti 15 vaikų nuo septynerių iki aštuoniolikos metų amžiaus, iš jų ne mažiau kaip penki – su lengvesne, arba du – su itin sunkia negalia. Kol kas dienos centras duris atveria nuo dvyliktos valandos ir dirba iki 18 val., bet ateityje planuojama dirbti visą darbo dieną.

 

A. Kuktienės teigimu, gera žiūrėti, kaip centre vaikai noriai bendrauja vieni su kitais, tokiu būdu įgyja bendravimo įgūdžių, mokosi priimti kitoniškumą, ugdyti socialines, pažintines, komunikacines kompetencijas. Vaikai taip pat mokomi reikšti jausmus, valdyti emocijas, priimti sprendimus ir pan. „Dažnai vaikai su negalia, turintys raidos sutrikimų, spinduliuoja meile ir noru bendrauti, o vaikams, patiriantiems socialinę atskirtį, trūksta šeimos dėmesio ir supratimo. Kiekvienam žmogui svarbu jaustis reikalingam ir naudingam. Siekiame kurti kuo artimesnį ryšį tarp vaikų, turinčių negalią, ir vaikų, patiriančių socialinę atskirtį, tai ateityje didins jų pasitikėjimą savimi, socialinę adaptaciją ir skatins nebijoti bendrauti“, – dėsto pašnekovė.

Veiklos – įvairios

 

Centre naudojamas įtraukiojo ugdymo metodas. „Visos veiklos organizuojamos kartu, vaikų neskirstome, nesakome jiems: „Tu eik su tuo, ten, tu daryk tai.“ Be abejo, viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo vaiko intelekto, todėl visada prisitaikome prie kiekvieno gebėjimų, poreikių. Siekiame pagrindinio tikslo – kuo mažiau atskirties tarp vaikų“, – sako A. Kuktienė.

 

Dienos centre vaikai gali paruošti pamokas, pabendrauja tarpusavyje, žaidžia. „Mes, su vaikais dirbančios specialistės, nesiskirstome darbų, visos darome tai, ką reikia. Esu anglų kalbos mokytoja, todėl padedu pasikartoti ar patobulinti šios kalbos žinias. Visada atsižvelgiame į vaikų poreikius, nes mums svarbiausia – sukurti emociškai saugią aplinką. Taip pat mokome vaikus nebijoti išreikšti savo jausmus, valdyti emocijas, priimti sprendimus, siekiame didinti jų atsakomybės jausmą, motyvaciją mokytis, ugdome asmeninės higienos įgūdžius ir panašiai“, – pasakoja A. Kuktienė.

 

Centre yra daug įvairių žaidimų, knygelių, vaikai gali žaisti, piešti. „Kasdien pasitinkame kiekvieną vaiką ir žiūrime, kokia jo nuotaika, kaip jis tądien jaučiasi. Mūsų darbe labai sunku ką nors planuoti – bet kokie planai gali sugriūti, jei vaikas ateina be nuotaikos ar apimtas krizės. Tokiu atveju geriau neveikti nieko – tiesiog ramiai pasėdėti šalia, pasikalbėti“, – mano pašnekovė.

 

Šiuo metu centrą lanko vaikai iš šeimų, kur brolis arba sesė turi vienokią ar kitokią negalią, vis dėlto A. Kuktienė tikisi sulaukti vaikų iš šeimų, kurios nesusidūrusios su negalia. Taip pat „Vilties spindulėlis“ žada priimti savanorių – praktiką čia rengiasi atlikti moteris iš Profesinio rengimo centro, be to, pasirašyta sutartis su Vytauto Didžiojo universiteto studentais, kad jie taip pat „Vilties spindulėlyje“ galėtų atlikti praktiką.

Pagalba šeimai

 

Dienos centre daug dėmesio skiriama šeimai, jos gerovei. A. Kuktienė sako, kad šeimos, auginančios negalią turinčius vaikus ar patiriančios socialinę atskirtį, dažnai vengia bendravimo: „Dienos centro veikloje numatytos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugos šeimoms. Taip pat bendradarbiausime siekdami padėti šeimoms įveikti kilusius sunkumus, kasdienes krizes. Tikimės, kad tėvai aktyviai įsitrauks į mūsų veiklas, bendras iškylas, užsiėmimus.“

 

Pasak A. Kuktienės, tėvams, auginantiems negalią turinčius vaikus, labai trūksta poilsio, atokvėpio: „Dažnai vienas iš tėvų negali dirbti, kad spėtų nuvežti vaiką pas visus reikalingus specialistus, į įvairias terapijas. Palikę vaikus centre, tėvai galės dirbti visą darbo dieną. Kol kas „Vilties spindulėlyje“ dirbu aš pati, taip pat įdarbinta socialinė darbuotoja ir socialinio darbuotojo padėjėja, bet šiuo metu dalyvaujame projekte ir tikimės įdarbinti kur kas daugiau specialistų. Jei pavyks, galėsime pasamdyti ir logopedą, ir psichologą, kuris dirbs ne tik su vaikais, bet ir su šeimų nariais. Taip pat ketiname įdarbinti kineziterapeutą, ergoterapeutą, tada tėvams nebereikės visą dieną ar po darbo vežioti vaikų pas skirtingus specialistus – visą reikalingą kompleksinę pagalbą jie gaus mūsų centre, o namuose galės ilsėtis ir būti su šeima.“

 

Kol kas dienos centro veikla daugiau orientuota į popamokinį laiką. „Ateityje ketiname dirbti visą darbo dieną, kad tai būtų dar didesnė pagalba tėvams. Dirbame vos keletą savaičių, tad dar tik pradedame įsivažiuoti. Svarbiausias mūsų tikslas – kad kokybišką pagalbą gautų tie, kuriems jos labiausiai reikia, kad šeimos nesijaustų paliktos vienos – žinotų: yra vieta, kur juos gali priimti, padėti“, – pabrėžia A. Kuktienė.