Vasara mieste – ką galima pažinti ir ko išmokti tyrinėjant gatves?

Vasaros atostogos dažniausiai siejasi su poilsiu gamtoje – pieva, ežero pakrante, pajūrio pušynais, palapinėmis ir laužu… Tačiau nei vaikai, nei jų tėvai dažnai nepagalvoja, kad vasara, praleista mieste, irgi gali būti turininga, prasminga ir kupina atradimų.

„Pastebėjome, kad vaikai, nors ir gyvena mieste, didžiosios dalies jo gatvių ir jose esančio istorinio, kultūrinio architektūrinio paveldo nėra matę ir nepažįsta. Taip, visi žino ir tikriausiai yra buvę Gedimino bokšte ar Katedroje, bet mūsų tikslas – parodyti kitokį miesto veidą, atskleisti vaikams labai skirtingas miesto vietas ir leisti gyvai patyrinėti gatves ir jose slypinčias istorijas“, – sako VšĮ „Gatvės gyvos“ direktorė ir projektų vadovė Viktorija Bružaitė.

 

„Gatvės gyvos“ į per vasaros, rudens, žiemos ir pavasario atostogas vykstančias stovyklas, skirtas Vilniui pažinti, 7–12 metų vaikus kviečia nuo 2015-ųjų, o šiais metais stovyklos pradėtos rengti ir Kaune. Kiekviena stovykla turi atskirą temą – per šias vasaros atostogas vaikai kviečiami susipažinti ir kūrybiškai patyrinėti UNESCO kultūros paveldo vertybes: Vilniaus ir Kauno architektūrą, sutartines ir kryždirbystę. Stovykloje „Paveldo lobių ieškotojai“ vaikai dalyvauja interaktyviose ekskursijose, per kurias pažįsta Vilniaus ir Kauno architektūros ir meno objektus, ieško įdomiausių ir seniausių išlikusių miesto vietų, susipažįsta su šimtmečiais čia gyvenusiomis ir tebegyvenančiomis tautomis ir jų kultūriniu, kulinariniu paveldu. Vaikų taip pat laukia kūrybinės kryždirbystės ir kitų amatų dirbtuvėlės, pažintis su Dainų šventės istorija ir sutartinių tradicijomis.

„Stovyklose – gausu interaktyvių ekskursijų, žaidimų, patyriminių užduočių: pavyzdžiui, keliaudami gatvėmis su lupa iš arčiau tyrinėjame pastatų plytas, pastebime katės pėdos atspaudą, paliktą galbūt net prieš šimtus metų, ieškome siauriausios gatvės, degustuojame maistą. Štai prieš kelias dienas vaikai keliavo į restoraną, kur susipažino su istorine lietuvių virtuve. Jei vaikai ir yra girdėję apie Radvilas, tai tikrai nežino ir nebūna ragavę to, ką Radvilos valgė prieš 400 metų. Tokia patirtis atsiveria tik mieste. Miestas siūlo daug gyvo prisilietimo prie paveldo galimybių. Poilsis ir edukacija gamtoje – puiku, bet mieste, gatvėse laukia visai kitoks pažinimo džiaugsmas“, – sako Viktorija.

 

Gatvės – išskirtinė edukacinė terpė. Vien jų pavadinimai gali atskleisti be galo daug įdomių dalykų, analizuojant juos galima miestą pažinti skirtingais požiūriais. Vilniaus senamiestyje esančios Stiklių, Odminių, Liejyklos gatvės supažindina vaikus su profesijų įvairove. Totorių, Karaimų, Žydų, Vokiečių ir kitų tautų pavadinimus turinčios gatvės atskleidžia miesto etninę įvairovę – Vilniuje tų gatvių pavadinimai užrašyti ir originalo kalba, tai leidžia susipažinti su kitų kalbų rašmenimis, pažinti tautų simbolius – Dovydo žvaigždę, islamišką pusmėnulį ir kt. Pranciškonų, Bernardinų, Domininkonų gatvės gali pasakoti apie krikščioniškos religijos įtaką miesto kultūrinei ir socialinei raidai. Barboros Radvilaitės ar Jono Basanavičiaus gatvės leidžia vaikus supažindinti su iškiliausiomis istorinėmis asmenybėmis. O kur dar gatvės, kurios apipintos įvairiomis legendomis ir pasakojimais… Gatvėse galima pamatyti, sužinoti ir atrasti daug nepaprastų dalykų, pažinti ir suprasti šalies ir miesto istoriją.

 

Paveldas, istorija, kultūra įdomu įvairių pomėgių ir gabumų turintiems vaikams, tiek berniukams, tiek mergaitėms. Pasak V. Bružaitės, nors į stovyklas ateinantys vaikai labai skirtingi, sudominti galima visus. Vieniems labiausiai patinka patekti į senuosius pastatus, klausytis pasakojimų ir istorijų, pastebėti interjero detales ir spalvas, kitiems – ragauti ir atrasti naujus skonius, yra ir tokių, kuriems labiausiai įsimena visiškai paprasti dalykai, pavyzdžiui, važiavimas traukiniu – nemažai daliai vaikų tai būna pirmoji kelionė, kuri palieka neišdildomą įspūdį, nors važiuojama trumpai, iš Vilniaus geležinkelio stoties iki Panerių memorialo.

 

„Neseniai lankėmės Sapiegų rūmuose. Vaikai su begaliniu mąslumu ir susidomėjimu klausėsi apie buvusią barokinę rūmų didybę, kuri šiandien visiškai sunaikinta. Ir jiems natūraliai kilo klausimas, kodėl žmonės viską taip sugriovė? Per tokią patirtį vaikai supranta paveldo reikšmę, būtinybę jį saugoti. Taip pat pabrėžiame, kad Lietuvos ir atskirų miestų istorija yra išskirtinė, daugiasluoksnė. Anksčiau vykusioje stovykloje apie Vilniaus tautas kiekviena diena buvo skirta atskirai etninei grupei – kasdien pažinome ir ragavome produktą ar patiekalą, kuris Vilniuje buvo populiarus ir valgomas prieš kelis šimtus metų. Dalis tų patiekalų yra išlikę ir vis dar populiarūs (kibinai ar šimtalapis), dalis atgimsta (pvz., žydiškieji beigeliai), bet yra ir tokių, kurie šiandien beveik užmiršti. Vaikams būna nauja ir įdomu, kad įvairūs patiekalai priklauso skirtingoms tautoms. Aišku, jie ne tik sužino daug dalykų, ragauja maistą, bet ir patys bando gaminti. Kai lankėmės Žydų kultūros centre, daugelis pirmą kartą sužinojo apie žydų istoriją Lietuvoje ir Vilniuje, susipažino su šia kultūra, ragavo beigelius ir patys mokėsi kepti žydišką duonelę“, – apie stovyklose įgyjamą patirtį pasakoja su vaikais dirbanti mergina.

 

Šiandien vaiko nenustebinsi ir nesudominsi paskaita ar žaidimu, kurį jis žaidė dešimtis kartų. Jam reikia pasiūlyti kažką, kas būtų visai nauja ir paskatintų per atostogas pamiršti išmaniuosius telefonus bei kitas technologijas. Nors šiandien technologijos ugdymo procese pasitelkiamos vis dažniau, „Gatvės gyvos“ savo užsiėmimuose jų beveik nenaudoja. „Ieškome kitų būdų sudominti vaiką. Dažniausiai tą padaryti padeda žmogus, kokios nors profesijos atstovas, kuris gyvai atskleidžia temą, pasidalija patirtimi. Pavyzdžiui, į kryždirbystės dirbtuvėles pakvietėme skulptorių. Jis vaikams papasakojo apie šį UNESCO paveldu paskelbtą meną, kartu su stovyklautojais iš lazeriu išpjautų medžio detalių gamino kryželius, mokė juos dekoruoti. Ir vaikams patiko, nors, atrodo, kryžius – vaikams toks neįdomus, nuobodus dalykas. Pavasarį turėjome architektūrai skirtą stovyklą „Aš miesto architektas“. Vaikus kvietėme pažiūrėti į miestą architekto akimis: jie vaikščiojo po miestą, iš detalių konstravo pastatus, lankėsi architektų dirbtuvėse, kur vėlgi šios srities specialistai papasakojo, kaip planuojami miestai, rodė, kokiomis kompiuterinėmis programomis dirba, kaip kuria brėžinius, rodė pastatų maketus. Per teatrui ir kinui skirtą stovyklą lankėmės įvairiuose Vilniaus teatruose, vaikai sužinojo, kas yra ir kaip kuriama scenografija, lipo į sceną, ėjo į užkulisius, bendravo su aktoriais ir kitais teatro darbuotojais. Dar planuojame stovyklą, skirtą miesto ekologijai, kad vaikai suprastų, kaip gyventi darniai, tvariai ir saugoti miesto gamtą bei paveldą. Manome, kad nuobodžių temų nėra, reikia tik rasti būdą, kaip jas pristatyti vaikams suprantama kalba ir suvokiamais būdais. Svarbiausia – gyvas kontaktas, galimybė paliesti, atrasti, išbandyti pačiam“, – įsitikinusi V. Bružaitė.

Viktorija neabejoja, kad iš mieste rengiamų stovyklų į mokyklas vaikai grįš labiau pažinę savo gyvenamąją aplinką, geriau supratę paveldo vertę, pažinę skirtingas sritis, įgiję istorijos žinių. „Skatiname smalsumą ir ugdome norą pažinti. Tie vaikai, kurie šiandien atostogas leidžia pas mus, užaugę taps inžinieriais, verslininkais, galbūt įsigis namus senamiestyje, todėl svarbu, kad jie mokėtų gerbti paveldą, elgtųsi su juo atsakingai, o gerbti ir saugoti gali tik tai, ką pažįsti. Saugoti ir gerbti tolimus ir nesuprantamus dalykus kur kas sunkiau. Mūsų ilgalaikis ir, ko gero, pagrindinis tikslas – kad vaikai savo miestą, jame esantį architektūrinį, kultūros paveldą imtų suvokti kaip vertybę. Nors energijos dirbant su vaikais reikia triskart daugiau, bet mums tai atrodo labai prasmingas darbas, kuris nenueis veltui.“