Vanduo – svarbesnis už telefoną?..

Gyvendami moderniais naujųjų technologijų laikais ne tik mes, suaugusieji, bet ir mūsų vaikai tampa tarsi sraigteliais prisukamos lėlytės, judančios kompiuterių, televizijų, telefonų diktuojamu ritmu. Dažnas vaikas jau negeba pastebėti gamtos kaitos, ką jau kalbėti apie veiklas gamtoje. Šiandien atėmę iš vaiko išmaniąsias technologijas, išgirstame vienintelį klausimą: „Ką dabar veikti?“

 

Apie tai, kokia galybė veiklų slypi gamtoje, kiek joje atradimų ir džiaugsmų galima patirti kalbamės su VšĮ „Debesų kiemas“ vadove Kristina Navaruckyte, rengiančia lauko stovyklas vaikams.

 

Kodėl vaikai savo vasaros atostogoms renkasi Jūsų stovyklą? Kokius esminius stovyklos privalumus išskirtumėte?

Nors stovyklą rengiame pirmus metus, turime patirties organizuodami nemažai dienos miško stovyklų, patirtinių žygių vaikams ir suaugusiems. Mūsų stovyklas renkasi tėvai, ieškantys „kitokių stovyklų“, jų netenkina tik šokinėjimas ant batuto laisvu metu ir tranki muzika. Ne paslaptis, kad dažnai tėvai mano, jog jų vaikai judrūs, tad jiems reikia išsikrauti, o lauko stovykla puikiausiai tam tinka. Dar girdime daug stereotipinių pasakymų, kad tai, neva karinė / išgyvenimo stovykla (dėl žygių), daugiau tinkanti berniukams, tačiau mes skatiname absoliučią lyčių lygybę. Priešingai, suradę tinkamų metodų subalansuoti vaikus per pirmąsias dienas, galime tęsti ugdymą gamtoje. Siekiame ugdyti laisvus, harmoningus ir savarankiškus vaikus, kūrybiškai sprendžiančius problemas, siūlančius sprendimus čia ir dabar, gebančius panaudoti medžiagas, įrankius, kurias mato, randa aplink arba šalia.

 

Koks Jūsų tikslas rengiant tokio formato stovyklą? Kokios veiklos Jūsų stovykloje įgyvendinamos ir kurios iš jų vaikams patinka labiausiai?

Mūsų stovyklos gimė pritaikius lauko pedagogikos žinias ir mūsų lauko darželio „Debesų kiemas“ patirtį, taipogi integruojant kai kurias veiklas iš vienos dienos miško stovyklų ar patyriminių žygių suaugusiems. Mūsų tikslas – kurti laisvą ir harmoningą žmogų, naudojant lauko pedagogikos metodus: supažindinti vaiką su gamta ir parodyti, kad viską, ką jis veikia namuose, gali veikti ir gamtoje, tereikia tam tikrų žinių ir įgūdžių.

 

Dažnai pas mus ateina vaikai, kurių gamtinė patirtis labai menka, iš esmės, jie nepažįsta gamtos, nes ja mėgaujasi tik vasarą maudydamiesi ar kepdami šašlykus. Mes sakome, kad gamtoje galime kalbėti apie Senovės Egiptą, kurti žemėlapį, slėpti lobį, vaidinti katiną, žaizdą gydyti gysločiu, „užkurti“ ugnikalnį (atlikti eksperimentą), eiti tyloje, išgirsti penkis skirtingus paukščius, valgyti sakus, eglės spyglius, stebėti skruzdėlyną. Mes pratiname vaikus, kad lietus – nebaisu, o net smagu, nes galime jį surinkti ar suskaičiuoti ir pan. Maisto gaminimas ant laužo įtraukia vaikus į ruošimo procesą. Stovyklos metu nuolat akcentuojame, kad uodas, erkė, voras – gamtos dalis ir turi savo funkciją bendrajame gyvybės rate.

 

Kaip manote, kuo lauko stovyklos pranašesnės?

Lauko stovyklos neabejotinai skatina didelį fizinį aktyvumą, tačiau, kitaip nei sporte, nesiekiame geriausio nužingsniuotų kilometrų rezultato, o mėgaujamės gamtos ramybe ir mokome vaikus būti atsakingais. Žygiai gali tęstis 4–6 km, bet neakcentuojame skaičių, dėmesį skiriame veikloms, kurias suponuoja gamta su trupučiu vadovų pagalbos. Mūsų stovyklos rodo, kad vanduo – svarbesnis už telefoną, kad miegoti miegmaišyje bent vieną naktį – neįkainojama patirtis, kad gamta – mokymosi buveinė, o ne tik grybų ir uogų tiekėja. Tai absoliučiai kitokia, nei vaikams įprasta, aplinka, sakykim, kaimo turizmo sodyboje, nes miškas yra gyvas ir tikras. Be to, aplinka nuolat kinta, nes judame: žygiuojame iš vienos vietos į kitą. Stovyklos vadovai vaikus nuolat klausia, provokuoja, skatina mąstyti, klausimais sieja teorines žinias ir tai, ką vaikai mato ir sutinka čia ir dabar. Todėl vadovus manome esant didele mūsų stovyklų išskirtinumo dalimi.

 

Kaip sprendžiate situacijas, susidūrę su neigiamais reiškiniais: patyčiomis, žalingais įpročiais ir pan.?

Buvimas gamtoje iš principo sukuria daug mažesnes prielaidas patyčioms, įvyksta mažiau konfliktų dėl didelės, neribojamos erdvės. Tačiau iškilus problemų, jas sprendžiame pokalbiu arba vaidmenų žaidimais. Svarbu akcentuoti, jog mūsų stovyklose vaikai neturi savo pinigų.

 

Kaip manote, kodėl vaikams reikalingos vasaros stovyklos? Ką reiškia vaikui, kaip asmenybei, dalį vasaros atostogų praleisti stovykloje?

Kokybiška stovykla praturtina vaiko žinias ir patirtis vasaros metu. Tikime, kad akademinio ugdymo laikas ateina tada, kai vaikas pripranta gamtoje, kaip ugdymosi aplinkoje. Žinios yra svarbu taip pat, kaip ir įgūdžiai, todėl, jei vaikas gali išmokti, sužinoti, o ne tik „pigiai“ pramogauti, tai tikėtina, kad tai bus paskata domėtis naujais dalykais, gilinti žinias sferose, apie kurias niekada iki šiol nebuvo susimąstęs. Mūsų stovyklose vaikai gali žvejoti, ir, tokiu būdu, įgytas kompetencijas pritaikyti, parodyti draugams, prisidėti prie pasitikėjimo savimi didinimo.

 

Ar tiesa, kad šiuolaikiniai vaikai – labiau intravertai, individualistai? Kaip pavyksta juos „atverti“? Įtraukti?

Nepažintoje gamtoje vaikai elgiasi truputį kitaip nei klasėje. Visų pirma jiems nedrąsu, todėl nesvarbu ar vaikas – intravertas, ar ekstravertas.

Pirmą dieną leidžiame apsiprasti, stebime, tik siūlydami keletą bendrų veiklų, nes mums taip pat reikia pažinti vaikus, kad numatytume pamainos iššūkius, galimas problemas ir pan. Keletas bendrų žaidimų leidžia vadovams numatyti darbus pirmos dienos vakarienei ir buitinėms užduotims. Kitomis dienomis leidžiame vaikams tyrinėti aplinką ir visada pabrėžiame, kad tai ne prievarta, o kvietimas veikti. Kiekvieno vaiko tempas individualus, bet lengviau apsiprasti mums leidžia taikomi teatro pratimai-žaidimai. Bendros taisyklės vienija naują grupę, o atsakomybės skatina vaikus vykdyti įsipareigojimus: sakykim, kažkas atsakingas už tai, kad rytą visus pažadintų ir pan.

 

Apibūdinkite stovyklos dieną. Kokia ji?

Stovyklos diena pradedama pusryčiais, tada vyksta pirma veikla – žygis, pietūs, poilsis; antra veikla – žygis, kuris dažnai yra pirmojo žygio tąsa. Vakarienė. Dienos aptarimas. Mūsų stovyklose neskamba tranki muzika, nevyksta diskotekos, nes vaikai, grįžę iš žygio, nori apgalvoti patirtis, žinias, šią informaciją neabejotinai reikia apdoroti, o ir fizinis nuovargis reikalauja ramybės.

 

Kas tampa stovyklos vadovais? Kokie reikalavimai jiems keliami?

Stovyklos vadovai turi būti gamtą ir vaikus mylintys žmonės. Siekiame, kad jie galėtų realias, o ne teorines, žinias perduoti vaikams, todėl daug svarbiau už pedagoginį išsilavinimą – žmogaus vertybės, įdomi gyvenimo patirtis ir žinios, kaip išgyventi gamtoje.

 

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti stovyklos pamainų metu?

Pirmiausia, mūsų stovyklose, vadovaujamasi taisyklėmis, jų nedaug, bet jos esminės, kad užtikrintume vaikų saugumą ir bendrą pagarbą asmeniui. Antra, veiklos grindžiamos susitarimais. Suvokimą, kad esame grupė po „vienu debesiu“, kartais sunku įsisąmoninti dėl per didelio individualizmo. Dažnai susiduriame su vaikų savarankiškumo stoka (nežino, kieno kelnės, nežino, kas rankinėje, sunku susitepti sumuštinį ir pan.) Mes nepakeisime vaikų per savaitę, bet tikrai galime jiems parodyti, kad jie sugeba daugiau, gali daugiau – ne žiūrėdami filmukus, o būdami kieme arba miške, nes ten laikas bėga smagiau.

 

Dėkoju už pokalbį, linkėdama dar daug prasmingų vasarų!