Ugdymas kaip įvykis: ugdytojų Antano Lukšos ir Juozo Jakavonio atminimui

Šias kelias mintis noriu skirti šviesaus atminimo Antanui Lukšai ir neseniai iškeliavusiam Juozui Jakavonui bei daugeliui kitų paprastų Lietuvos vyrų ir moterų, kurie savo kasdieniu paprastu darbu parodė konkretų nesuvaidintą atsidavimą gyvenimui, taip įkvėpdami ištisas kartas jaunų žmonių.

 

Rusų kilmės edukologas, šiuo metu dirbantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Aleksandras Sidorkinas vienoje savo publikacijų pasinaudoja Michailo Bakhtino filosofine mintimi tam, kad parodytų ugdymo kaip įvykio (ar įvykiškumo) dimensiją, galinčią naujai įkvėpti išsivadėjusį, formalizuotą, neretai betikslį akademinį „dresavimą“, įsigalėjusį daugelyje ugdymo sistemų pasaulyje^[1]. A. Sidorkino argumentas gana tvirtas ir aiškus, jį supaprastinus – daugelio dalykų, kurių mokome savo mokyklose, mokiniams tiesiog nereikės praktiniame jų gyvenime. Nors galima diskutuoti ir netgi nesutikti su tokia ganėtinai pragmatine autoriaus pozicija ar M. Bakhtino interpretacijomis, tačiau pats ugdymo kaip konkretaus ir įtraukiančio įvykio apibrėžimas skamba intriguojančiai. Ir ne tik dėl to, kad pervargome nuo vienokios ugdymo koncepcijos ir dabar turime (bandome) ieškoti naujos, galinčios ją radikaliai pakeisti. Daugiausia šio pasiūlymo patrauklumas kyla iš mūsų asmeninės praktikos ir patirties. Kiekvienas turime pedagoginės sėkmės istorijų, kada mūsų mokiniai ar mes būdami mokiniais dėl mokytojo pateikiamos medžiagos, mokymosi vietos, ten vykstančios dinamikos išties jautėmės įtraukti, pagauti ugdomojo judesio, supratome, atradome tam tikrus dalykus, mums atsiskleidė jų prasmė. Tokia patirtis yra universali ir daugmaž taip galėtume apibrėžti pedagoginės sėkmės fenomeną. Jei netikite, po šio sakinio padarykite trumpą pauzę ir įsivardinkite, kokie pedagoginės sėkmės momentai iškyla perkračius savo mokytojo ir savo kaip mokinio istoriją.

Sodyboje pas Juozą Jakavonį

Klausimas, natūraliai kylantis iš A. Sidorkino siūlomos perspektyvos, – įdomus ir vertingas: kaip be naivumo ir be perdėto pesimizmo „pagelbėti“ šiam pedagoginės sėkmės fenomenui dažniau atsirasti mūsų kasdienėje, neretai varginančioje pedagoginėje veikloje? Nemėginant brėžti teorinio koncepto apmatų ir skaitytojui siūlyti „žingsnis po žingsnio“ recepto, pravartu kreiptis į praktinę patirtį, ją reflektuoti ir dalytis drauge su kolegomis (kuriems tai įdomu), tikėtina tai turėtų padėti pačiam pedagogui atrasti tinkamiausius veikimo kelius į pedagoginę sėkmę. Tad išryškėja mokėjimo dalytis ir mokėjimo klausytis įgūdžių svarba.

 

2009 m. su keletu bičiulių pradėjome rengti pėsčiųjų žygius, per kuriuos lankydavome tą nesuskaičiuojamą daugybę koplytėlių, kryžių, atminimo ženklų ir vietų, bylojančių apie sunkią ir sudėtingą mūsų krašto istoriją. Iš dalies tokia iniciatyva kilo stebint „Misija Sibiras“ projektą ir jo sėkmę bei matant, kad žmonės, susidūrę ten su mūsų tautos istorija, grįždavo tos istorijos pakeisti. Galbūt sąmoningesni, tarsi įgavę gilesnį tikrumo jausmą dėl to, kas jie ir kur jie yra. Šis grįžimo prie šaknų judesys, įkūnytas ano projekto, akivaizdžiai turėjo savyje daug didesnį užtaisą nei paprasta istorijos pamoka, kelionė, pabuvimas drauge ar kokia akademinė-intelektinė mankšta. Kartu tai iškėlė klausimą – galbūt yra kažko ir mūsų miškuose ir laukuose, kaimuose ir miesteliuose, kur galėtų atsirasti panašių patirčių, panašaus „grįžimo“, projektuojančio žmogaus judesį į „dabar“, o vėliau ir į ateitį. Taip mąstant, akys vis dažniau užkliūdavo prie pamiškėse ir palaukėse stovinčių, jau visai palinkusių, apsamanojusių ar kur medyje pakabintų kryželių, paminklinių akmenų. Kai kur šie ženklai tiek apaugę žole, kad tik vos ne vos matomi, niekur nepažymėti, žinomi tik keletui vietinių, ką jau būtų galima kalbėti apie istoriją, kurią žymi tokie ženklai. Prie jų priėjęs dažnai pamatydavau pavardes, jaunų vyrų ir moterų, dažnai (tuo metu) panašaus amžiaus kaip aš. Tai sukėlė daug klausimų, ne tiek istorinių ar susijusių su aplinkybėmis, kiek filosofinių-egzistencinių, apie tikslą, prasmę, apie pasirinkimus, atsidavimą. Norėjosi ilgiau pabūti prie tų paminklų, išgirsti kažką daugiau, galbūt ką nors dar gyvą pakalbinti. Kartu kilo noras šiais klausimais dalytis, nelikti vienam šių klausimų ir atsakymų paieškose.

Su Antanu Lukša ir jo žmona

Nuo anų metų aplankyta daug Lietuvos vietų, spėjome susitikti ir gyvai pabendrauti su visai neseniai iškeliavusiais Antanu Lukša ir Juozu Jakavoniu. Tokiu būdu tapome ta karta, kuri išlydėjo ankstesniąją, dabar jau likusią tik knygose, kartu tokią skirtingą aplinkybių, būdo, kontekstų prasme, o drauge paradoksaliai tokią žmogiškai artimą ir savą. Paprastų žmonių, atsidūrusių nepaprastose aplinkybėse, istorijos ir jų pasirinkimai nustebino, iškėlė atvirą, kasdienį klausimą – ar tai įmanoma šiandien, čia, man, mano mokiniams? Žygiuodami po Lietuvą su savimi „tempėmės“ ir jaunesnius draugus, brolius, pusbrolius, vaikus; natūraliai pavyko tam tikras ugdymo judesys. Įdomu buvo matyti, kaip jie klausosi visų tų asmeninių istorijų, kurios savo realumu pranoksta ir įdomiausius filmus, ir kompiuterinius žaidimus. Stulbinama, kaip tos istorijos įeina į jų asmeninį gyvenimą su savitais klausimais, palyginimais, apibendrinimais. Kai vakare prie laužo keturiolikmetis užduoda klausimą, kodėl kyla karas arba kodėl egzistuoja blogis, matai, kad kažkas iš tiesų vyksta daug gilesniu, egzistenciniu lygmeniu.

 

Šių žygių kaip tam tikro patirtinio eksperimento spontaniškumas ir įvykiškumas leido naujai pamatyti savo tautinę-istorinę atmintį, mėginti kelti klausimus apie savo paties tapatybę tokiuose kontekstuose. Ką jau kalbėti apie laikiškumo ir fizinio trapumo pajautimą, kuris iš esmės sugriovė tą itin paplitusį ir daugeliui jaunų žmonių brukamą „jūs galite viską“ mitą.

 

Mano kaip ugdytojo ir besiugdančiojo patirtys tokiame ugdomajame įvykyje yra gyvos ir aktualios. Ar galiu jas kaip nors perkelti į formaliąją mokyklą, pamokas, klasės ar namų darbą? Jei taip, tai kaip? Ir vėl: be naivumo ir pesimizmo. Tai atviras ir įdomus klausimas, kuriuo norėtųsi diskutuoti gyvai.

 

 

^[1] Sidorkin, Alexander M. (2004). In the Event of Learning: Alienation and Participative Thinking in Education. Educational Theory, 54 (3):251–262.