Tyrinėti gamtos paslaptis

Sausio 14–15 d. Mokyklų tobulinimo centre vyko seminaras „Pradinio ugdymo mokytojų ir mokinių tiriamųjų kompetencijų gerinimas naudojantis gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“. Renginys buvo skirtas mokytojams, kurių ugdymo įstaigos per Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ gavo šias priemones. Per seminaro pertrauką „Švietimo naujienos“ pakalbino lektores dr. Ritą MAKARSKAITĘ-PETKEVIČIENĘ ir mokytoją ekspertę Jurgitą BLAŽIENĘ bei dvi seminaro dalyves: pradinių klasių mokytojas Rūtą NORVILIENĘ iš Vilniaus „Vyturio“ pradinės mokyklos ir Deimantę NAVAKIENĘ, dirbančią Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijoje, ir paprašė pasidalyti savo įspūdžiais.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Kas labiausiai domina mokytojus?

J. Blažienė: Visi labiausiai laukia praktinės dalies. Kai klausiame, ar mokyklose jau yra kažką išbandę iš projekto lėšomis sukurtų veiklų aprašų, kaip naudotis tomis priemonėmis, atsakymai įvairūs: vieni aktyviai tą daro, vakar tokių mokytojų iš dvidešimties buvo du, kiti to imasi nedrąsiai (ypač kalbant apie tyrimus, susijusius su fizika), nes dar niekada neturėjo tokių priemonių, tiek, kiek iš mokyklinės fizikos atsimena, tiek žinių ir turi.

Po seminarų mokytojai sako, kad dabar priemonėmis naudosis drąsiau. Priemonės buvo atvežtos ne komplektais, todėl ne visiems aišku, kaip sukomplektuoti, ką su kuo jungti ir pan. Vienose mokyklose priemonės gražiai sudėliotos, aprašytos, sunumeruotos, bet būna ir taip, kad atkeliaujame į mokyklą, o priemonės dar neišpakuotos. Dabar mokytojams viskas bus aiškiau.

 

R. Makarskaitė-Petkevičienė: Mokytojai labai skirtingi: vieni labiau susikoncentravę į tiriamąją veiklą, kiti nori atnaujinti teorines žinias ar reflektuoti savo veiklą ir „pasitikrinti“, kur link eina, ar kryptis atitinka šiuolaikines pasaulines tendencijas.

 

Šias priemones jau esate išbandžiusios su savo mokiniais ar studentais, parengusios veiklų aprašus. Kaip jos pakeitė Jūsų pamokas?

J. Blažienė: Vaikai pasaulio pažinimo kiek privengia, nes yra daug informacijos, kurios nespėja įsisavinti. Kol nebuvo priemonių, nebuvo įmanoma atlikti bandymų, kartais rodydavome filmuotą medžiagą… Kai vaikai patys pačiupinėja, tada viskas kitaip. Jie labai laukia tokių pamokų, klausia, kada vėl atliksime bandymus, nes pastaruoju metu mokėmės istorijos, nėjome į mokyklos laboratoriją. Ypač berniukams labai įdomu elektra, magnetai, spyruoklės. Mokinių susidomėjimas žymiai išaugo. Pernai turėjau tokią praktiką, kai atsinešdavau tas priemones ir vesdavau pamokas. Mūsų sukurti veiklos aprašai, kaip naudotis priemonėmis, tikrai veikia, nes tai, kas keldavo abejonių, išbandžius su vaikais, buvo galima patobulinti, pakeisti, pridėti. Pamenu, visą pamoką grupelėmis dirbome su elektros grandinėmis, vaikai jas jungė, tyrinėjo. Vieno mokinio tą dieną nebuvo. Nors namuose jis atliko šios temos užduotis, bet pats nematė, savo rankomis nejungė, tad pusmečio pabaigoje per apibendrinamąjį testą jo vienintelio rezultatai buvo daug prastesni. Manau, jei taip bus mokoma(si) kasdien, pasiekimai tikrai turėtų pagerėti. Daug dirbu prie pasaulio pažinimo temos, jaučiu, kad tai, kas yra išbandyta, padaryta, įsimenama geriau. Gal kartais silpnesniam vaikui ne viskas iki galo būna aišku, bet tie, kurie turi regimąją atmintį, prisimena, ką matė, kas vyko. Žodinės informacijos šiuolaikiniai vaikai nelabai įsimena – jiems reikia dar ir pačiupinėti, geriausia dar kažką atlikti informacinėmis technologijomis.

R. Makarskaitė-Petkevičienė: Pasaulyje tai jau naudojama, ne tik pradinio, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, skriemuliai arba krumpliaračiai – Lietuvoje mes juos aptariame tik pradėję nagrinėti fizikos kursą, iš karto pateikiame formules, todėl vaikams sunku suprasti. Bet kai ikimokyklinukai juos išbando, darželio teritorijoje turi tuos skriemulius, keldami sveria kibiriukus su vandeniu, smėliu, tada jiems viskas tampa aišku. Pradinėje mokykloje žinios dar pagilinamos, išbandoma kažkas kito, lieka tik pridėti formulę. O mes norime visko išmokyti vienu kartu, neparodę skriemulio.

 

Po kiekvieno seminaro vis pasidžiaugiu, kokie šaunūs yra mūsų mokytojai. Ilgą laiką mes nedavėme jokių instrumentų, todėl jie pavargo. Šiandienos vaikams reikia greito rezultato. Jei tik kalbi apie tai, kaip galėtų būti, neduodi praktinės veiklos, jie praranda susidomėjimą. Nemažai turinio įdėjome apie elektrą, jėgą, paprastuosius mechanizmus, tai turėtų labai patikti berniukams, iki tol tokių temų buvo mažai, mokytojos kartais vengia kalbėti apie elektrą… Kai matau, kad po seminaro pedagogai neskuba išsiskirstyti, turi klausimų, išlydime juos degančiomis akimis, atrodo, kad jie tikrai darys, bandys. Teorinėje dalyje sakau, kad dirbti su gamtamokslėmis priemonėmis nėra lengva: neišvengiamas darbinis triukšmas, galimos nesėkmės. Nepavykus, jei nori būti tikras gamtamokslininkas, reikia analizuoti, kodėl taip atsitiko, vėl grįžti į pradžios etapą. Tai užims daug laiko, reikės pasiruošti. Tokioje pamokoje mokytojas atlieka patarėjo, padėjėjo vaidmenį, o vaikai ugdosi savarankiškumo įgūdžius, atsiranda saviraiškos galimybė.

Kankorėžis gali būti puiki tyrinėjimo priemonė: paprašykite vaikų pririnkti kankorėžių, kiekvienas tegu sudeda juos vieną paskui kitą, išmatuoja tą grandinėlę, suskaičiuoja, kiek metrų, koks kankorėžio ilgis, deda ant svarstyklių 10 kankorėžių, juos sveria, matuoja, skaičiuoja vidurkį, piešia diagramą. Galima dėlioti iš kankorėžių piešinius, mėtyti kankorėžį į kokį nors taikinį ir lavinti pečių juostą bei atstumo suvokimą.

 

Pati ketvirtoje klasėje buvau mokytojos sudominta ir vėliau pasirinkau gamtos mokslų kelią. Tam didelę įtaką turėjo tiriamoji veikla, kurią tęsiu dabar. Visi vaikai yra tyrinėtojai, galime kalbėti apie Z ar alfa kartas, kad vaikai paskendę technologijose – taip, jie tuo gyvena, bet juos lengva sužavėti paprastais dalykais – mokiniams atrodo, kad jie genialūs. Mano kartoje buvo taip, kad turėjome smėlio dėžę, bet neturėjome mašinyčių. Tokiu atveju galėjai nusiauti batą, įsivaizduoti, kad tai mašinytė, prikrauti smėlio ir vežti. Lygiai taip pat ir kankorėžis gali būti puiki tyrinėjimo priemonė: paprašykite vaikų pririnkti kankorėžių, kiekvienas tegu sudeda juos vieną paskui kitą, išmatuoja tą grandinėlę, suskaičiuoja, kiek metrų, koks kankorėžio ilgis, deda ant svarstyklių 10 kankorėžių, juos sveria, matuoja, skaičiuoja vidurkį, piešia diagramą. Galima dėlioti iš kankorėžių piešinius, mėtyti kankorėžį į kokį nors taikinį ir lavinti pečių juostą bei atstumo suvokimą. Kankorėžis yra ir drėgmėmatis – galima stebėti, kada jo sėkliniai žvynai susiglaudžia ir kada išsiskleidžia. O jeigu dar sėklas išsikrapštysime – kokia sėkla, kaip ji skrenda… Tai tik keli pavyzdžiai. Norėdami ugdyti gebėjimus skirti požymius, lyginti, rasti panašumus ir skirtumus, klasifikuoti, sisteminti, mokytojai turi patys kai ką žinoti. Jeigu nežinos, kad lapas sudarytas iš lapkočio ir lapalakščio, turi savo kraštą, viršūnę, pamatą, niekada nesugalvos užduoties surasti du skirtingus lapus, kurie skirtųsi lapo kraštu (vienas būtų lygus, kitas dantytas), jeigu nežinos, kad lapai gali būti bekočiai ir kotuoti, neskirs mokiniams užduoties tokių pririnkti. Pedagogams reikia nemažai gamtamokslių žinių, kad kiltų tokios idėjos.

 

Ar iki seminaro šios priemonės Jums buvo naujiena?

R. Norvilienė: Priemones turime nuo rugsėjo 1-osios, bandome, nešamės į klases. Praėjo 4 mėnesiai, dar per mažai laiko, ne viską išbandėme, bet jau susipažinome. Mano antrokai sėkmingai naudoja svarstykles, termometrą, padidinimo stiklus, per mikroskopą stebėjome musės sparnus, trečiokai su ratukais matuoja žemės sklypus – miesto vaikams lengviau įsivaizduoti arą ir hektarą. Eksperimentams priemonių užtenka, gerai, kad vietoje turime vandens, šaldytuvą, viryklę, galima parodyti garų susidarymą, nereikia į klasę neštis savo priemonių.

D. Navakienė: Mokykla priemones gavo, atėjome į seminarą gauti informacijos. Šią savaitę susirinks visa mūsų pradinio ugdymo metodinė grupė, aptarsime ir pradėsime su jomis dirbti per pamokas.

Vaikams reikia labai dinamiškos aplinkos: paliesti, pačiupinėti, pajausti, svarbu pačiam kažką padaryti. Kai mokytoja ką nors parodo, viskas yra gerai, kai pats mokinys tampa dalyviu, informacija išlieka ilgiau, o dar geriau, jei ją sutapatini su tam tikru gamtos vaizdu.

 

Kaip po seminaro keisis Jūsų pamokos, naudojant šias priemones?

R. Norvilienė: Nemanau, kad labai keisis, bet ateina naujų idėjų, naujas matymas, greičiau randi informaciją, medžiagų, priemonių, greičiau jas pritaikai.

Šitiems vaikams reikia labai dinamiškos aplinkos: paliesti, pačiupinėti, pajausti, svarbu pačiam kažką padaryti. Kai mokytoja ką nors parodo, viskas yra gerai, kai pats mokinys tampa dalyviu, informacija išlieka ilgiau, o dar geriau, jei ją sutapatini su tam tikru gamtos vaizdu.

D. Navakienė: Manau, kad priemonės visada duoda daugiau galimybių dirbti su vaikais, nes atliekant bandymus jos yra svarbios, anksčiau mokytojai susidurdavo su iššūkiu, kur jų gauti. Ieškodavome nebrangių sprendimų, pirkdavome, dalydavomės su kolegomis. Dabar mokytojo darbas palengvės. Šiuolaikiniams vaikams reikia vaizdo, potyrio.

 

Ar užtenka kompetencijos, ar negąsdina fizikos mokymo priemonės?

D. Navakienė: Fizikos priemonių išsamiai dar nenagrinėjome, bet pasidomėjus papildomai, manau, viskas įveikiama. Mokytis reikia ir mokytojams.

R. Norvilienė: Nėra taip, kad labai gąsdintų, tik reikia pasitobulinti informacijos ir žinių prasme, pasižiūrėti, kaip veikia tas prietaisas, kaip vaikams paprasčiau pateikti informaciją, nors rekomenduojama nevengti tiesioginių terminų, bet kai kurie vaikams sunkiai suprantami (pavyzdžiui, jėga, magneto principas, elektros grandinė), į pagalbą dažnai ateina ir tėčiai – kai vaikui kažką papasakoja, pasako ir parodo jų artimas žmogus (sujungia ir šviečia lemputė), informacija patvirtina mokytojo žodį. Įsivaizduoju, kad tokia pamoka jiems išlieka ilgam.

 

Dažnai į pamokas įtraukiate tėvus?

R. Norvilienė: Per metus į pasaulio pažinimo pamokas kviečiu 4–5 kartus. Pavyzdžiui, kalbant apie pinigus, fizikinius dėsnius, magnetą, jėgą, dažniausiai – elektros grandinę. Priklauso nuo tėvų specialybės. Apie termometrą vaikams pasakojo klimatologas, jis parodė ir daugiau elektroninių programų, kurias taiko darbe. Vaikams tai labai naudinga.

 

„Tyrimus pradėsiu nuo rytojaus“, „Noriu dirbti taip, kaip rekomendavote“, „Įkvėpėte, bandysiu“ – taip, pasak R. Makarskaitės-Petkevičienės, mokytojai atsiliepia po seminaro. Taigi visoms pašnekovėms dėkoju už pokalbį ir linkiu neprarasti įkvėpimo.

Apie projektą „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ rašėme čia.

 

Mokymus „Pradinio ugdymo mokytojų ir mokinių tiriamųjų kompetencijų gerinimas naudojantis gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ inicijavo ir finansuoja Vilniaus m. savivaldybė.