Stebėkime besiskleidžiantį vaiko gyvenimą ir mokykimės iš gamtos

Rūta Brusokienė, Vaida Vitkauskienė
,
Marijampolės vaikų l.-d. „Šaltinėlis“ mokytojos

Daugelis tėvų tikrai yra girdėję apie Montessori pedagogiką, kuri buvo sumanyta italų kilmės mokslininkės, gydytojos, psichologės, inovatorės Marijos Montessori. XIX–XX a. šis ugdymo metodas išplito po visą pasaulį bei sėkmingai yra taikomas ir Lietuvoje. Šios unikalios ugdymo metodikos esmė – savarankiško, savimi pasitikinčio, individualaus, drąsaus vaiko, gebančio rinktis, ugdančio ne tik protą, bet ir asmenines savybes bei gebėjimus, ugdymas. Tikslas pasiekiamas per pasitikėjimą vaiku, laisvę bei tinkamai paruoštą ugdymo aplinką. Kitaip tariant, per vaiko laisvę paruoštoje aplinkoje.

 

Montessori pedagogika Marijampolėje turi išskirtinę nepertraukiamą patirtį, apimančią beveik 30 metų ir vykdomą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų lopšelyje-darželyje „Šaltinėlis“, „Bitučių“ grupėje. Sukaupta ilgametė patirtis leidžia drąsiai dalintis gerąja praktika, įžvalgomis bei rekomendacijomis minėto metodo taikymo srityje.

 

Nėra lengva trumpai aptarti Montessori ugdymo sistemą. Norėdamos paprasčiau perteikti, apie ką kalba Montessori pedagogika, remiamės patyriminiu „Drugelio efektu“. Visiems labai gerai žinoma, kokie dideli matomi ir nematomi pokyčiai įvyksta drugelio vystymosi metu. Mūsų grupės ugdytiniai savo grupėje galėjo patys pamatyti, nes šiuo metu vykdėme projektą „Mėnuo su drugeliu“. Drugelio virsmas buvo įdomus ne tik vaikams, bet ir visai darželio bendruomenei. Procesas prasideda, kai iš kiaušinėlio išsiperi kirmėlaitė, kuri yra nepaprastai ėdri, jai labai patiko kanų lapai. Ilgą laiką šios stadijos drugelio požymiai lieka tie patys: spalva, forma, judėjimo ir maitinimo būdas. Tik kai ateina laikas, visai netikėtai ir be jokių išorinių priežasčių, prasideda didelis pasikeitimas. Kirmėlaitė nustoja maitintis ir pradeda daryti specialų kiautą. Jį padariusi, užmiega giliu miegu, kurio metu pereina daug naujų pasikeitimų, nors išoriškai mes to ir nematėme. Augimas vyksta toliau. Senieji organai pranyksta, o jų vietą užima nauji. Ir pagaliau ateina paskutinis, trumpas, pavojingas pereinamasis laikotarpis, kai iš kiauto išskrenda graži peteliškė. Dabar jau ji yra pasiekusi savo augimo kulminaciją. Ir čia norisi prisiminti M. Montessori sistemos pagrindinį principą: vaikas nuolat auga ir keičiasi, o suaugęs yra pasiekęs savo kaip suaugusiojo normą. Faktas, kad vaikas, kaip drugelis pereina skirtingas augimo stadijas, kada pasikeičia ir išore, ir vidumi – kaip drugelis.

 

Norime pabrėžti, kad žmogus augdamas keičiasi, ir tai mes visi žinome, bet, labai gaila, į tai dažniausiai nekreipiame dėmesio arba žiūrime, kaip į suprantamą, savaiminį reiškinį, nereikalaujantį iškirtinio dėmesio. Tačiau tai turi didelę reikšmę ne tik fiziniu požiūriu, bet ir dvasiniu. Naujagimis nuo suaugusiojo skiriasi ne tik kūnelio proporcijomis, bet ir dvasiniu gyvenimu.

 

Ar pagalvojame, kiek turi pereiti vaikas, kol pasiekia suaugusiojo kūno proporcijas? Ar pagalvojame, kodėl mažiesiems labai trūksta pusiausvyros, nors jis jau seniai vaikščioja? Dažnai pastebime, jog vaikas mieliau eina šaligatvio krašteliu ar kitu ruožu, ne grindiniu. M. Montessori buvo pirmoji, kuri šiuo reiškiniu susidomėjo ir patyrinėjusi suprato, kad tai yra labai svarbus psichologinis reiškinys – tai įgimtas polinkis, kuris reiškiasi viso pasaulio vaikams ir tuo pačiu būdu ir amžiaus tarpsniu. Taip natūraliai vaikai siekia pusiausvyros tobulumo. Atsižvelgiant į tai ir mūsų grupėje pusiausvyros pratimams yra skiriamas išskirtinis dėmesys. Taip pat labai svarbu, jog vaiko fizinis ir dvasinis augimas eitų kartu, vienas kitą papildydami, bet ne slopindami.

 

Vaiko augimas nuo gimimo iki brandos neturi nieko bendro su medžiu, kuris auga paprastai į storį ir į aukštį. Vaiko augimas greičiau yra panašus į ankščiau aptartą drugelio vystymąsi, nes vaiko plėtroje susiduriame su individualumu, skirtingais proto tipais, įvairiais augimo laikotarpiais ir jų tempais.

 

Montessori sistemoje žmogaus vystymasis yra skirstomas į tris pagrindinius laikotarpius: pirmasis laikotarpis nuo gimimo iki 6 metų amžiaus, antrasis nuo 6 iki 12 metų ir trečiasis nuo 12 iki 18 metų. Pirmasis laikotarpis yra labai svarbus. Jį Marija Montessori pavadino IMLUS PROTAS. Šiame laikotarpyje vyksta pati intensyviausia pažanga ir plėtra visomis kryptimis, padedamas pamatas vėlesniems laikotarpiams.

 

Svarbu akcentuoti, jog šiuo laikotarpiu susiduriame su labai paprastu ir tuo pačiu nepaprastu dalyku – pagalba sukuriant aplinką, kurioje galėtų vaikas rasti reikalingas priemones. Tik būdamas laisvas, vaikas pats išmoks savo jėgomis daug dalykų ir įgis stiprius dorovinius bei socialinius polinkius ir įgūdžius. IMLUSIS PROTAS vaikui padės išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti ir įgyti elementarių žinių iš kitų mokslo dalykų savaime ir be jokio nuovargio, individualiu tempu.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.