Rengti menininką ir mokytoją kartu – iššūkis!

Ilgą laiką Vilniaus pedagoginiame, vėliau, pakeitus pavadinimą, Lietuvos edukologijos universitete rengti šalies pedagogai turėjo vieną jiems skirtą erdvę. Nuo šių mokslo metų toji erdvė išskaidyta į tris pedagogų rengimo centrus, o drauge su šiuo pokyčiu keistos ir pedagogų rengimo programos. Pagrindiniai naujosios sistemos akcentai – platus visapusis išsilavinimas, daugiakalbystė, tarptautiškumas, inovatyvumas, kūrybiškumas ir pan. Apie tai, kaip naujame kontekste rengiami dailės pedagogai, nutarėme pakalbinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorę Giedrę RIŠKUTĘ-KARINIAUSKIENĘ. Ir nesuklydome. Ji ne tik nuoširdžiai papasakojo apie darbą (o gal teisingiau būtų sakyti veiklą?..) su studentais, atskleidė jų mokymosi specifiškumą, bet ir nuoširdžiai pasistengė perteikti, kokių kūrybingų ir imlių jaunų žmonių turime. Ir negalime nesidžiaugti dėstytojais, atiduodančiais visą savo laiką tam, kad motyvuotų, uždegtų, atskleistų jaunimo meninę saviraišką. Tad kviečiame susipažinti…

 

Gal galėtumėte supažindinti su statistika, kiek dailės mokytojų kasmet parengiama? Ar daug norinčiųjų jais tapti?

Mūsų universitete jau kurį laiką kasmet parengiama 15 dailės mokytojų. Anksčiau jų būdavo parengiama iki 20. Pabrėžiama, kad dailės mokytojų yra per daug, bet manyčiau, jog tikrai šiai sričiai atsidavusių ir kūrybingų nėra per daug. Visi studentai, pasirinkę dailės pedagogikos studijas, nuoširdžiai rengiasi dirbti dailės mokytojais.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate kaip dailės mokytojus rengianti pedagogė?

Pirmiausia, turbūt, reikėtų gebėti pažvelgti į save iš šalies. Ar aš, dailininkė ir pedagogė, einu tinkamu keliu. Tokioje informacijos gausoje kelių yra ne vienas. Ieškome jų kartu su studentais.

Iššūkis – jau tas, kad rengiame dailės mokytoją ir menininką kartu. Tai lemia, kad, kalbėdami apie praktines meno užduotis, nuosekliai aiškinamės, kaip tų pačių dalykų mokytume vaikus. Ieškome mokymo būdų, formų, kad dailės užsiėmimai būtų įdomūs mokiniams. Tikėtina, kad dailės mokytojas, būdamas menininkas, kūrybingai mokys ir vaikus. Kartais tenka išgirsti sakant: „Jūs rengiate tik dailės mokytojus.“ Taip nebūna. Mūsų iššūkis – parengti gerą dailės mokytoją ir menininką.

 

Kokias teigiamas šiandieninės dailės pedagogų rengimo programos puses galėtumėte įvardyti?

Pirmiausia norėtųsi įvardyti pasikeitusį požiūrį į patį dailės pedagogą. Galime džiaugtis tik teigiamomis šiandieninio dailės pedagogų rengimo pusėmis. Tiek įvairovės, originalių idėjų, dailės mokymo lankstumo dar niekada nėra buvę. Mokytojui ir mokiniams atsiveria įvairiausios meno erdvės, kuriose tiek daug kūrybinės laisvės interpretacijoms. Dailės pedagogikos programos studentai dalyvauja įvairiausiuose edukaciniuose projektuose, kur veda užsiėmimus Lietuvos mokyklų mokiniams. Visi kartu kuria, ieško, interpretuoja, patirdami nepakartojamą kūrybos džiaugsmą. Tai – itin vertinga būsimojo dailės mokytojo patirtis. O ir mokiniams yra smagu bendrauti su studentais, kurie yra atviri, geranoriški ir kūrybingi.

 

Pasvarstykite, kaip kito dailės mokytojų rengimas per pastarąjį 10-metį, kaip manote, kodėl?

Kaita vyko visą laiką. Ir labai intensyvi… Dailės mokytojų rengimas nebuvo sustingęs tam tikroje prastoje pozicijoje. Šiuo metu gyvename judrų gyvenimą, daug vizualios informacijos, parodų, akcijų, reklamos… Prieinama daugybė meno informacijos. Mūsų studijų laikais informacijos sėmėmės iš knygų, eidavome į bibliotekas, meno skaityklas. Dabar internete labai greitai galime rasti mus dominančias temas, tyrinėti dailės istorijos suformuotus faktus, lyginti šių dienų meno reiškinius, stebėti mus dominančių menininkų kūrybą ir aiškintis jų idėjų originalumo apraiškas, kompozicijų struktūras, spalvinius sprendimus. Net ir prieš dešimtmetį dar tokio informacijos srauto nebuvo. Studentams atsivėrė itin intensyvi pažintis su pasaulio universitetais, įvairios studijų mainų programos, kūrybinės stovyklos.

 

Kokias kompetencijas universitete turi įgyti dailės mokytojas? O kokios mokinių kompetencijos turėtų būti ugdomos dailės pamokoje? Kokių trūkumų ir privalumų kompetencijų ugdymo procese įžvelgiate?

Vienos svarbiausių kompetencijų – tai iniciatyvumas ir kūrybiškumas, jos padės formuotis ir kitoms asmeninėms kompetencijoms – tokioms kaip pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybiniais sugebėjimais. Komunikavimo kompetencijos padės tiek dailės mokytojui, tiek mokiniams kartu kurti ir dalyvauti bendruose projektuose, taikyti įgytas žinias per darbų pristatymus ir pan. Kultūrinė, socialinė pilietinė (pagarba tautos tradicijoms), mokėjimas mokytis… Tų kompetencijų būtų galima vardyti ir vardyti. Kompetencijų ugdymo procese įžvelgiu daugiau pranašumų negu trūkumų. Trūkumas, turbūt, būtų toks, kad pritrūktų laiko visas jas tobulai išugdyti ir išsiugdyti. Tai – jau tęstinis gyvenimo procesas, priklausantis nuo asmenybės siekių ir nuostatų.

 

Ar dailės mokytojų rengimo srityje Lietuva eina tuo pačiu keliu kaip daugelis Europos valstybių?

Šioje srityje Lietuva eina panašiu keliu. Nors dailės mokytojų rengimo sritis savita, kiekvienoje šalyje yra savos liaudies meno tradicijos, kultūra, bet tam tikros dailės mokymo nuostatos yra bendros visoms dailės mokytojus rengiančioms institucijoms. Dažnai mokykla, rengianti mokytojus, dar pasirenka ir sritį, kuriai ji skirs daugiau dėmesio. Tai gali būti dizaino ar vizualiųjų menu sritys, daugiau dėmesio skiriama akademizmui ar interpretacijų kūrybai. Tai rodo ir meno istorijos tėkmėje susiformavę dailės mokyklos ir jų mokymo principai. Bauhauzo mokyklos kompozicijos mokymo principai – aktualūs ir šiandien.

 

Kalbindama įvairių sričių pedagogus, girdžiu, kad nemenka problema yra kvalifikacijos kėlimas. Ar dailės pedagogai taip pat su tuo susiduria?

Lietuvoje ir užsienyje nuolat rengiama daug įvairių meno simpoziumų, plenerų, konferencijų. Per juos vyksta ir edukaciniai renginiai, užsiėmimai, kur dailės pedagogai, dirbantys su mokiniais, dalijasi patirtimi. Tapo mokytojas – šalia jo mokinys. Tai – pats geriausias ir tikslingiausias „kvalifikacijos kėlimas“. Teko dalyvauti ir dirbti meno susitikimuose skirtingose šalyse – Lietuvoje, Indijoje, Pietų Korėjoje, Latvijoje, Lenkijoje, Graikijoje… Tautų kalba skirtinga, bet meno, spalvų – ta pati. Ji suprantama visiems.

 

Kaip manote, kokie yra dailės ugdymo prioritetai mokykloje? Kokį mokinį dailės pamokoje turime užauginti? Gebantį piešti? Išmanantį dailės teoriją? Istoriją? Ar kita?..

Svarbiausia – kūrybišką! Dailės pamokoje mokinys turi jaustis laisvas. Jo neturi varžyti spalvos, tonai, piešimo techninės priemonės… Jis neturi jausti baimės, kad nupieš ar sukurs kažką ne taip, blogai, neteisingai… Mokinius raginčiau nepasiduoti tradiciniam mąstymui: „Aš nemoku piešti.“ Dailės ugdymo programos yra pakankamai išsamios ir turtingos. Kūrybiškas mokytojas sumaniai padės mokiniams įeiti į vadinamąjį dailės pasaulį. Bet vėliau, aiškinantis sudėtingesnius šiuolaikinės dailės reiškinius, tenka ieškoti būdų, kaip perteikti mokiniams dailės istorijos žinias, kurios jiems atskleistų šiuolaikinio meno prasmę ir kūrybinę vertę, ryšį su praeities dailės istorija. Mokytojas, pastebėjęs ypatingus mokinio gabumus – spalvinę klausą, tonų, kompozicijos pajautimą, nukreips jį mokytis giliau, gal į dailės mokyklą. Dailės mokykla galbūt užaugins ir gebantį piešti, ir išmanantį dailės teoriją, istoriją…

 

O ką įvardytumėte kaip prioritetus „auginant“ dailės mokytoją?

Dabar jau galima kalbėti ir apie gebantį piešti, tapyti, išmanantį dailės teoriją, istoriją. Šiuos dalykus būsimas dailės mokytojas per ketverius studijų metus įvaldo. Daug dėmesio skiriama kūrybinėms interpretacinėms užduotims. Čia atsiskleidžia studentų iniciatyva ir motyvacija, kaip visa tai būtų galima taikyti mokant vaikus. Apima nuostabos jausmas, kai studentai, atlikdami tam tikras kūrybines užduotis, randa originalų sprendimą ir padiktuoja jau savas kompozicijos taisykles patys to net neįtardami. Meno istorijos paskaitos vyksta muziejuose ir galerijose, analizuojant meno kūrinius. Taigi dailės mokytojas ne tik išmano dailės istoriją, bet ir yra eruditas, gebantis išraiškingai kalbėti, pasakoti, bendrauti. Piešimo užsiėmimai iš akademizmo kartais perauga į judesio, muzikos ir piešinio sintezę – dailės mokytojas moka rimtą užsiėmimą paversti žaidimu. Instaliacija – beveik visų studentų ir mokinių mėgstama meno raiškos forma…

Kiek kūrybinių idėjų ir praktinės patirties turi sukaupti būsimas dailės mokytojas? Labai daug.

 

Kokia situacija vyrauja su kitų menų pedagogų rengimu? Pavyzdžiui, teatro, muzikos? Su kokiais sunkumais susiduria menų mokytojai?

Apie kitų menų pedagogų rengimą geriausiai jie ir papasakotų… Teko dirbti su teatro ir šokio pedagogikos programų studentais. Man jie pasirodė kūrybingi, iniciatyvūs, išradingi. Gaila, kad mokyklose nėra numatyta kontaktinių pamokų teatro ir šokio pedagogams. Todėl šių specialybių absolventai dažniausiai dirba neformaliojo ugdymo įstaigose.

Talentingi ir darbštūs mokytojai nekalba apie sunkumus, bet ieško išeičių ir jas randa. Juk režisierius ir pedagogas Eimuntas Nekrošius pasaulinio lygio teatro stebuklus kūrė labai nedidelėje erdvėje…

 

Man visada kildavo klausimas, kaip dailės mokytojai geba įvertinti mokinių darbus? Manyčiau, tai be galo sudėtingas procesas. Kaip Jums, kaip dailės pedagogei ir menininkei, atrodo šis procesas?

Kūrybingas dailės mokytojas visada atras būdų, kaip įvertinti mokinių darbus. Juk svarbu yra jautriai atskleisti meninius mokinio gebėjimus, ugdyti pasitikėjimą savimi – aš galiu, sugebu… Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis turi tam tikrų išskirtinių savitumų. Bet visur turi jaustis vaiko iniciatyva. Tai yra itin svarbu jam piešiant, o mums vertinant.

Teko vertinti nemažai įvairių vaikų piešinių konkursų. Ir vietinių, ir tarptautinių. Nedidelių ir tokių, kur vaikų darbų skaičius viršijo 14 000. Nuostabu, kai piešinio autorius yra pats vaikas. Bet būna ir taip, kad autorystę tenka dalytis su pedagogu. Pedagogui kartais trūksta kantrybė ir jis prisiliečia prie mokinio darbo. Tai – akivaizdžiai matoma. Tada jau vertinti nebūna sudėtinga. Greičiau liūdna…

 

Šiandien pabrėžiame kūrybiškumą, laisvę kurti. Ar menų pedagogai šiandieniniame švietimo kontekste gali būti laisvi ir kūrybiški?

Be jokių abejonių. Kūrybiški tikrai. O ir laisvės kurti niekas jau nebegali apriboti. Kartais dailės mokytojo veiklos laisvę apriboja mokykla, požiūris į dailės užsiėmimus ir patį dailės mokytoją. Deja, dar pasitaiko „užsigrūdinusių“, praeities taisyklėmis besivadovaujančių pavienių pedagogų. Dabar kuriasi nemažai įvairių meno mokyklėlių, patrauklių dailės būrelių. Daugeliui jų vadovauja ir mūsų programos absolventai. Jie sėkmingai dirba su vaikais, kuria įdomias meninio ugdymo programas, rengia edukacines vasaros stovyklas. Kiek daug galimybių yra dalyvauti įvairiuose muziejų, teatrų edukaciniuose renginiuose, konkursuose. Kūrybiškų mokytojų vaikų darbai būna pastebimi ir įvertinami. Mokytojai taip pat. Menų pedagogai ne tik gali būti laisvi ir kūrybiški šiandieniniame švietimo kontekste. Jie yra laisvi.

 

Kokią dailės ir kitų menų pedagogų rengimo kaitą įžvelgiate artimiausiu metu? Mes juk beveik nuolat išgyvename įvairius kaitos, virsmo procesus…

Šiandien dailės pedagogai yra rengiamai gana šiuolaikiškai. Tai patvirtino ir prieš porą metų užsienio ekspertų atlikti Dailės pedagogikos bakalauro studijų programos vertinimai. Bet ieškojimams ir tobulėjimui ribų nėra. Pats menas, įvairios jo formos, technikos ir technologijos šiuo metu yra tiek išlaisvėję, persipynę… Vizualiajame mene neliko vyraujančio žanro, visos sritys įdomios, matomos, tad ir pats dailės mokymas tapo dinamiškas ir kūrybiškas. Studentams suteikiama pasirinkimo laisvė, kad jie pirmiausia galėtų susipažinti su įvairiomis meno šakomis, o tik tada rinktųsi tai, kur galėtų atsiskleisti ir tikslingiausiai realizuoti savo meninius gebėjimus. Nuo pirmų kursų studentai yra įtraukiami į parodinį gyvenimą. Ypač pasiteisina dėstytojų ir studentų kūrybinės ekspozicijos skirtingose erdvėse – tiek universitete, jo galerijoje, tiek už jo ribų – LR Seime, Užsienio reikalų ministerijoje, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje, „Arkos“ galerijoje, Tuskulėnų gimnazijoje, Justino Vienožinskio dailės mokykloje, Karo akademijoje, Utenos bibliotekoje, Krokuvos universitete, Šiaulių universiteto Dailės galerijoje… Studentas ir dėstytojas parodos salėje – kolegos. Taip dailės pedagogikos studentai įsitraukia į parodinį gyvenimą, tampa atviresni, išdrįsta savo kūrybą pristatyti visuomenei. Sulaukti kritikos ir palaikymo. Kiek pasaulyje meno kaita bus judri, netikėta, kupina atradimų, tiek keisis ir požiūris į dailės ir kitų menų pedagogų rengimą. Sąstingis, nuobodus mokymo metodas – juntamas ir neįdomus. Nemažai mūsų absolventų jau tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariais, tuo pat metu – ir gerais dailės mokytojais. Dailės mokytojas – tai ir menininkas, ir mokytojas, kuriantis ir dalyvaujantis meniniame gyvenime bei geriausiai žinantis, ko reikia jo mokiniams. Abi šios sritys yra neatskiriamos, nuolat viena kitą papildančios ieškojimais, idėjų realizavimu ir kūrybos džiaugsmu.

 

Dėkoju už pokalbį…