Projektas HITS – kas tai?

Kai su salvėmis, patrankomis didžių poetų eilėraščių eilutėmis nuskamba pavasario šventės, pamažu sugrįžtame į savo žemę ir, pavargę nuo daug kartų girdėto žodžio „Lietuva…“, imame galvoti, ar tikrai mylime savo tėviškę?

 

Dar 2018 m. gruodį Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje akimirką pasidarė nejauku nuo tamsių NATO karių uniformų ir į progimnazijos teritoriją įsukusios karinės mašinos. Akimis klausinėjau mokinių ir kolegų, kas čia vyksta. Vieni gūžtelėjo pečiais, kiti taikiai šyptelėjo. Klausiau progimnazijos anglų kalbos mokytojos Vaidos Barščevičienės, iš kur mokykloje tiek karių, ką jie čia veikia?..

Mokytoja atsakė paprastai – pilietiškumo ir anglų kalbos pamoka. Ir tik gerokai vėliau majorė Marjan Hendriks detaliai paaiškino: ,,Pagrindinė NATO priešakinių pajėgų (eFP) kovinės grupės Lietuvoje užduotis – atgrasyti Lietuvos priešus, demonstruoti NATO sąjungininkų vienybę ir solidarumą. Savo komunikacijos ir integracijos skyriaus veikla siekiame pabrėžti šios misijos vienybę ir solidarumą. Mes tikslingai stengiamės organizuoti veiklą taip, kad lietuviai ir NATO kariai galėtų susitikti, kalbėtis ar diskutuoti bei dirbti kartu. Tuo pat metu mes prisijungiame prie visų Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento veiklų, į kurias tik esame kviečiami. Tokiu būdu stipriname savo ryšių tinklą ir stengiamės geriau suprasti ir pažinti aplinką, kurioje dirbame.“

 

Paklausta, kaip kilo „Bendradarbiavimo per mokinius“ (angl. „Home Interaction Through Students“, HITS) ir kitų projektų idėjos, majorė tęsė: „Esame įsitikinę, kad, norėdami bendrauti, turime užmegzti tiesioginį kontaktą, o ne tik siųsti žinutes per socialines žiniasklaidos priemones. Deja, mūsų gimtosios kalbos yra vokiečių, olandų, norvegų, čekų ir pan. (kalbos, kuriomis šnekame, keičiasi atsižvelgiant į kovinę grupės narių sudėtį), o lietuviai kalba lietuviškai. Kalbėjimasis mūsų gimtosiomis kalbomis būtų lyg bandymas aliejų sumaišyti su vandeniu – nepavyktų. Norint sumaišyti aliejų ir vandenį, mums reikėtų muilo. Šiuo atveju – lietuvių mokinių, kaip ir eFP karių, kalbančių angliškai. Taip sugalvojome HITS projektą. 2018 m. suorganizavome du HITS renginius Pabradėje, vieną – Švenčionyse, o paskutinįjį – gruodžio mėnesį Elektrėnų apylinkėse, per kurį glaudžiai bendradarbiavome su viena Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos mokytoja. Norėdami užmegzti tikrą kontaktą, mokiniai ir eFP kariai daugiausia kaimo vietovėse lankė žmones ir siūlė padėti atlikti nedidelius namų ūkio ar buities darbus. Pagrindinis mokinių vaidmuo buvo vertėjauti. Be HITS projekto, dar organizuojame ir kitus. Vienas paskutiniųjų – žiemos išgyvenimo stovykla Meironyse, kurioje dalyvavo Švenčionėlių „Mindaugo“ gimnazijos mokiniai.“

 

Taip projekto idėjomis užsikrėtusios Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos mokytojos Vaida Barščevičienė ir Asta Makarevičiūtė ėmėsi konkrečios veiklos. Pirmiausia subūrė 6–8 klasių mokinių grupę, kuri skleidė informaciją mokyklos bendruomenei ir mokinių tėvams. Reikėjo, kad mokiniai tiksliai žinotų, į kokią veiklą jie įsitraukia. Apie tai majorė M. Hendriks pasakojo: „Nors atliekami darbai dažnai būna labai nedideli ir paprasti, pavyzdžiui, sodo vaismedžių genėjimas ar sniego kasimas, tačiau poveikis yra daug didesnis. Tiek mokiniai, tiek kariai mokosi bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis, tobulina savo anglų kalbos įgūdžius ir sužino apie vieni kitų gyvenimą. Tose vietose lankomi vietiniai žmonės yra supažindinami, kodėl eFP kariai čia tarnauja ir ką jie daro, iš kokių šalių yra atvykę. Kadangi eFP kovinė grupė yra labai užsiėmusi įvairiomis pratybomis, Lietuvos žmonės dažniausiai jų nemato. Norime, kad visi žinotų, kad esame čia, petys į petį su lietuviais.“

 

Buvo sudarytos devynios komandos po du mokinius ir vieną NATO karį iš Olandijos ir Vokietijos. Jos paskirstytos dirbti dviem etapais (iš ryto ir popiet) numatytose sodybose Kietaviškėse, Liutonyse, Mūro Strėvininkuose ir Mijaugonyse. Komandoms vadovavo kartu vykę trys šauliai ir mokytoja Vaida. Nurodytose sodybose pagalbininkai tvarkė lauko aplinką (genėjo sodus, smulkino ir rūšiavo šakas, sunešė malkas į rūsį, kasė sniegą ir kt.) – pagalba suteikta šešių sodybų gyventojams.

M. Hendriks pasakoja, kad ir kariai, ir mokiniai yra gana jauni, todėl jie lengvai surado bendrą kalbą. Tiesa, pasak jos, kariai kartais pradžioje būna drovūs, bet vėliau parodo didelį entuziazmą ir po truputį atsiveria. Taip pat jie vertina, kad turi galimybę daryti kažką kita nei įprasti kariniai mokymai ir ypač mėgsta išgirsti mokinių pasakojimus apie jų gyvenimą, mokyklą ir nuomonę apie savo šalį. Be to, kariai turėjo galimybę mokiniams parodyti, kaip išgyventi lauko sąlygomis ir pasigaminti šilto maisto, kurį jį naudoja per pratybas.

„Šiuo metu rengiame naujus projektus, kad į jų veiklą galėtume įtraukti kitus Lietuvos gyventojus, ne tik mokinius. Darbotvarkėje yra numatytas HITS renginys kovo pabaigoje, vasaros išgyvenimo stovykla birželio mėnesį, projektas „Pasodinkime medį“, bet informacija dar tikslinama“, – ateities planais dalijosi majorė.

 

Atsižvelgusios į tai, kad projektas suplanuotas visai prieš didžiąsias žiemos šventes, į paruošiamuosius darbus mokytojos Vaida ir Asta pakvietė ir Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos bendruomenę: mokiniai aukojo produktus ir technologijų mokytojos Neringos Ščetininės padedami iškepė, dekoravo ir supakavo apie tris šimtus meduolių, kurie buvo padovanoti projekto dalyviams. 7c klasės mokinės Deimantės nuomone, „Kalėdos – tai metas, kai mes vieni kitais rūpinamės, todėl, paaukodami sausainių, padarome gerą darbą, taip Kalėdos įgauna tikrą prasmę“. „Smagu, kad kiti gerai jausis, gavę saldžią dovanėlę“, – sakė Augustina iš 6b klasės. Žinodami, kad projekte dalyvaujantys užsienio kariai žiemos šventes praleis ne namuose, o Rukloje, vaikai kartu su mokytoja Vaida nupynė Kalėdų vainikų, kuriuos įteikė kariams susipažinimo dieną. 8a klasės mokinės V. Rutkauskaitės iniciatyva buvo surinkta parama nuo gaisro nukentėjusiai šeimai. Visgi rasti šeimų, kurioms tikrai reikėtų pagalbos, nebuvo lengva. Majorė M. Hendriks paaiškino, kaip atsiranda tokios veiklos: „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su mus priimančiosios šalies partneriais, viešųjų reikalų specialistais iš „Geležinio vilko“ brigados Rukloje ir stengiamės bendrauti su vietos bendruomenėmis. Kartais mums padeda savivaldybių administracijos, nevyriausybinės organizacijos ir vietos mokyklų mokytojai. Tai gana natūralus procesas, kuris galiausiai priklauso nuo žmonių įsipareigojimų laikymosi ir sutarimo, kad kartu įvykdytų tai, ką suplanavę.“

 

***

Bet kaip projekte atsirado Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazija? Į šį ir keletą kitų klausimų paprašiau atsakyti projekto organizatorės ir koordinatorės anglų kalbos mokytojos metodininkės Vaidos BARŠČEVIČIENĖS.

 

Kaip projektas atrado mūsų mokyklą?

Mūsų mokykloje majorė Marjan Hendriks ir leitenantė Nicolien Duijndam kartu su olandų, belgų, vokiečių ir lietuvių kariais dalyvavo anglų kalbos ir pilietiškumo pamokose. Joms paliko įspūdį mokinių susidomėjimas kario profesija ir demonstruota technika, komunikabilumas pagal santykinai jauną amžių (dalyvavo apie 120 5–7 klasių mokinių), geros anglų kalbos žinios, todėl apsikeitėme kontaktais dėl galimo tolesnio bendradarbiavimo ir tiek. Vėliau tuo klausimu kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės administraciją, tačiau negavus jokio atsakymo pasiteiravo, ar sutikčiau bendradarbiauti asmeniškai. Iš pradžių kilo abejonių, ar mūsų mokyklos mokiniai ne per jauni, kad dalyvautų „HITS Elektrėnai“, bet smalsumas ir užsidegimas, būdingas šio amžiaus grupei, išsklaidė abejones. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kaip mūsų mokiniams pavyko susidoroti su projekto veiklos iššūkiais.

 

Kas padėjo organizuoti veiklą?

Man asmeniškai – tai noras išbandyti naujus dalykus, paįvairinti mokymosi procesą, plėsti savo ir mokinių akiratį, skatinti pozityvų požiūrį į savo šalį ir nebūti abejingiems kito nelaimėms, ypač kai turi galimybę padėti. Džiugu, kad prie mūsų veiklos prisidėjo didelė mokyklos bendruomenės dalis, nors pačiame projekte dalyvavo tik 18 mokinių ir du mokytojai. Pasisekė suderinti mokyklos autobuso grafiką pagal mūsų dviejų dienų veiklos planą, organizuoti kompleksinius pietus mokyklos valgykloje, su mokyklos bendruomenės pagalba suruošti smulkių dovanėlių projekto partneriams ir žmonėms, kuriuos lankėme.

 

Kokiu būdu buvo atrasti žmonės?

Čia buvo sunkiausia užduotis. Labai apmaudu, kad „HITS Elektrėnai“ dokumentas tikriausiai „pasimetė“ savivaldybės administracijos stalčiuose ir nepasiekė darbuotojų, kurie rūpinasi garbingo amžiaus ir ligotais senoliais, gali pasiteirauti apie reikalingą pagalbą ir t. t. Jei ne LDK Algirdo Elektrėnų 1001-oji šaulių kuopa, ko gero, projektas nebūtų įvykęs, nes nebūtume turėję kam pagelbėti. Žmones surado seserys šaulės Rasa Povilaitienė ir Asta Mikalajūnienė iš Kietaviškių. Pagalbos sulaukėme ir iš Kietaviškių seniūnijos darbuotojų. Tuos žmones teko aplankyti iš anksto ir patikinti, kad neturime piktų kėslų, nors kai kurie jų iki išvakarių negalėjo patikėti, kad tikrai atvyksime padėti. Šaulė Inga Daraškienė iš anksto paruošė „atsarginį“ variantą Vievyje. Ieškant žmonių Gilučiuose, nuoširdžiai padėjo Vida Vičkačkienė ir Dainora Januškienė, nors kaip susitarę visi gilutiškiai, kuriems buvo siūlyta pagalba, sakė, kad galėjome pasirodyti anksčiau, kai reikėjo sugrėbti lapus, sukasti daržus ir pan. Deja, dėl karių pratybų mums buvo įmanomas tik prieškalėdinis laikotarpis. Esant tokiai situacijai, nepaisėme, kad Liutonių ir Mūro Strėvininkų sodybos yra jau Kaišiadorių savivaldybės teritorijoje – svarbiausia nebūti abejingiems, kai galime daryti gerus darbus. Šauliams teko pasirūpinti ir reikalingais įrankiais: sniego kastuvais, kirviais, sodo žirklėmis ir darbui skirtomis pirštinėmis. Be to, šauliai suteikė ir transportą, kad kiekvienai vykstančiai komandai parodytų kelią iki sodybų, prireikus suteiktų transportavimo paslaugas.

 

Kaip reagavo mokinių tėvai ir patys mokiniai?

Labai geranoriškai ir supratingai. Skambino pasiteirauti dėl detalių ir pagalbos nuraminant vaikus, nes kai kurie labai jaudinosi. Teko suderinti ir Elektrėnų meno mokykloje vykstančių atsiskaitymų laiką, kad vaikai spėtų dalyvauti ir ten, ir čia. Turėjome ir 5 mokinių rezervą, jei kuris iš dalyvių susirgtų – prisireikė. Jau po pirmos dienos teko išgirsti tėvų atsiliepimų, kad vaikai visą vakarą dalijosi įspūdžiais ir nekantriai laukė antros dienos. Mokiniai įgavo daugiau pasitikėjimo savimi kalbėdami angliškai, dabar užsienio kalbos gebėjimus vertina geriau nei anksčiau, nesitikėjo tokio karių draugiškumo ir bendravimo, aišku, džiaugėsi, kad tikrai atlikome daug gerų darbų, be to, buvo nustebinti žmonių vaišingumu – keliose sodybose gavome šiltos arbatos ir pyragų. Buvo smagu pamatyti ir mokinių iniciatyvą, kai po pietų, belaukiant autobuso, kariai pasidomėjo, ar negalėtų apžiūrėti mokyklos, o mokiniai tuoj pat pasisiūlė viską aprodyti ir papasakoti – galiu tuo tik didžiuotis. Labai gražiai apie mūsų projektinę veiklą atsiliepė ir patys kariai. Antai Nyderlandų kariuomenės kapralas Thiesas sakė: „Man padarė įspūdį šių jaunų mokinių anglų kalbos žinios. Aš, būdamas jų amžiaus, tikrai nemokėjau taip kalbėti.“ O Nyderlandų kariuomenės eilinis Danis džiaugėsi: „Smagu plačiau pamatyti šalį, kurioje mes atliekame tarnybą. Tai graži proga pabendrauti su Lietuvos gyventojais.“

 

***

Susitikimas Rukloje buvo skirtas ne tik projekto dalyviams susipažinti, bet ir žinioms apie kario profesiją bei kasdienybę pagilinti. „Nesitikėjau to, ką gavau. Tikėjausi žiauresnio gyvenimo – kaip iš filmų. Mes buvome labai draugiškai priimti ir linksmai praleidome laiką. Prieš kelionę neketinau tarnauti karo tarnyboje, dabar galvoju – o gal…“ – nauja patirtimi dalijosi 8a klasės mokinys Arminas Kopūstas, pridūręs, kad sužinojo naudingos informacijos apie vis dar randamų sprogmenų pavojų, ir pasidžiaugė galimybe išbandyti taiklumą lazerinėje šaudykloje. „Sužinojau daug naujo, pavyzdžiui, kaip saugiai laikyti ginklą“, – pastebėjo Vakarė Antanavičiūtė iš 7f klasės.

 

Vienas netikėčiausių įvykių buvo sniego mūšis prie karinio miestelio Kalėdų eglutės, kur nusifotografavo kiekviena komanda. „Nesitikėjau, kad bus įdomu, bet man labai patiko šaudyti ir žaisti sniego karą, o kariai buvo labai draugiški“, – mintimis dalijosi 7f klasės mokinė Deimantė Davidavičiūtė. Pakeliui namo, aptariant dieną, praleistą Rukloje, Agota Gurskytė iš 7f stebėjosi: „Nesitikėjau tokio jaukaus sutikimo ir lengvai bendraujančių karių.“ „Galvojau, kad bus kitaip, ir labai jaudinausi, bet veltui – jei kiti turėtų tokią galimybę, siūlyčiau pasinaudoti ja“, – svarstė 8e klasės mokinys Alanas Rimavičius.

 

Baigdama mūsų pokalbį, mokytoja Vaida dėkojo projekte dalyvavusiems 6–8 klasių mokiniams už nuoširdų darbą, juk gerų darbų niekada nebūna per daug. Kaip sakė šeštokė mokinė Ugnė: „Kai aukoji šiandien kitiems, tai gali tikėtis, kad kada nors ir tau paaukos.“