Vilniaus automechanikos ir verslo mokykla atvira darbo rinkos pokyčiams

Pastaraisiais metais vis daugiau jaunuolių renkasi profesinį mokymąsi. Profesinės mokyklos dėl trumpesnio mokymo laiko gali operatyviau atsiliepti į kvalifikuotų specialistų paklausą rinkoje, todėl jas baigusiems lengviau rasti darbą. Apie prasidėjusią profesinio rengimo sistemos pertvarką ir kasdienybės realijas kalbamės su Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos direktore Elena PELAKAUSKIENE (E. P.) ir pavaduotoja ugdymui Ona KERŠIENE (O. K.).

 

Kaip Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos gyvenimą paveikė profesinio rengimo sistemos pertvarka? Kaip ją vertinate?

E. P. Pertvarka prasidėjo nuo sausio 1 d., todėl ją vertinti dar sunku. Mokyklos statusas – jau viešoji įstaiga. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo nauja redakcija labiausiai ir susijusi su šiuo statuso pasikeitimu. Didžiulis pokytis! Į profesinės mokyklos valdymą įsitraukia verslas: sudaroma mokyklos taryba (9 nariai), kurioje beveik pusė narių yra verslo atstovai. Tikiuosi, verslo atstovai prisidės prie veiksmingesnio mokyklos valdymo, paskatins mokymo pokyčius, padės viešinti mokyklą visuomenėje. Verslas – mūsų užsakovas.

 

O. K. Verslo atstovai turės didesnes galimybes įvertinti mokymo programas, patarti, kokių specialistų iš tikrųjų reikia darbdaviams. Modulinės profesinio mokymo programos (mokykloje vykdomos: automobilių mechaniko; automobilių elektros įrengimų remontininko; automobilių kėbulų remontininko; motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojo; siuvėjo; sukirpėjo konstruktoriaus) įgyvendinamos jau kelerius metus. Ar mokymo procesas mokant atskirais moduliais pateisina verslo rinkos lūkesčius, turėtume greitu laiku išgirsti darbdavių vertinimus. Manau, kad verslo atstovai patars, kaip kokybiškiau mokyti ir tenkinti darbdavių poreikius.

 

Pameistrystės mokymo formą mes jau įgyvendiname. Su įmonėmis tariamės dėl mokinių mokymo. Kol kas ne visos Lietuvos įmonės buvo tokios brandžios, kad suvoktų pameistrystės mokymo procesą ir savo įnašą į mokinio mokymą. Jei verslo atstovai dalyvaus visame mokymo procese, jie jaus didesnę atsakomybę. Kai mokinys pas juos bus mokomas pameistrystės forma, norės geriau jį išmokyti. Ir mokinys natūraliai taps darbuotoju. Įmonė „užsiaugins“ sau tokį darbuotoją, kokio jai reikia. Kartais sakoma, kad „profesinės mokyklos neparengia tokių darbuotojų, kokių reikia įmonėms“. Iš tikrųjų mes parengiame mokinius gerai ir visapusiškai, bet, tarkime, vienoje įmonėje yra vienokia įranga, kitoje – kitokia. Taigi jei įmonės atsakingiau pačios rengs mokinius per pameistrystės formą, tai jos ir pripratins jaunuolius prie savo įrangos, prie savo darbo tvarkos ir taisyklių.

 

E. P. Pameistrystė – viena iš profesinio mokymo formų. Manau, Profesinio mokymo įstatymo rengėjai, pabrėždami pameistrystės naudą, tikėjosi, kad ji suklestės. Bet patirtis liudija, kad pirmiausia pameistrys turi būti įdarbintas įmonėje – turi būti su juo sudaroma pameistrystės darbo sutartis. Verslo įmonės dažniausiai tam nėra pribrendusios. Pameistrystė labai veiksminga stambiose verslo įmonėse. O Lietuvoje net 93 proc. įmonių atstovauja vidutiniam ir smulkiajam verslui. Tai reiškia, kad „masinio užsakymo“ pameistriams nėra. Smulkiajam verslui pameistrystė – per didelė finansinė našta. Vyksta didelės diskusijos su verslo atstovais. Manoma, kad 30 proc. laiko mokinys turėtų mokytis mokykloje, o 70 proc. – verslo įmonėje. Bet ar visos įmonės gali suteikti mokiniui reikalingas kompetencijas? Gal mokinio pameistrystė galėtų vykti keliose įmonėse? Svarbiausia, kad ieškoma bendrų sutarimų.

 

Kas pasikeitė pradėjus organizuoti bendrąjį stojančiųjų priėmimą? Šiemet jis vyko ir žiemą – ar daug mokinių pasinaudojo šia galimybe?

O. K. Bendrajam priėmimui prasidėjus 2017 m., jautėme šiokią tokią įtampą – kaip tas procesas vyks? Juk mūsų (būsimieji) mokiniai dar nebuvo iki galo informuoti, kad galės internetu per Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) informacinę sistemą pateikti prašymus. Turiu galvoje tuos, kurie yra baigę 10 klasių ir įgiję pagrindinį išsilavinimą. Tačiau viskas vyko sklandžiai – ir patys informavome į mokyklą atvykusius mokinius, kaip viskas turėtų būti pildoma. Pernai jokių trikdžių nebuvo. Buvome puikiai pasirengę priimti visus mokinius pagal LAMA BPO sistemoje išdėstytus etapus. Jaunimas dabar gerai naudojasi technologijomis, internetas – visur prieinamas. Visą birželio mėnesį jaunuoliai gali iš bet kurios gyvenamosios vietos užpildyti prašymą, kad nori įstoti į vieną ar kitą profesinę mokyklą – nurodo kelias. Sistema leidžia pažymėti, kurią jis pasirinko pačią pirmą. Tvarka – tokia pat, kaip ir stojant į kolegijas ir aukštąsias mokyklas. Stojančiajam tokia tvarka patogesnė. Ar visada įstoja motyvuotas mokinys, kitas klausimas. Jo pasirinkimai gali būti labai įvairūs. Kai anksčiau stojančiuosius priimdavome mokykloje, kalbėdavomės su kiekvienu atvykstančiu ir lengviau atsirinkdavome motyvuotus mokinius. Dabar mokinius motyvuojame mokymosi metu, nesusivokusiems padedame suprasti, kokia yra nauda mokytis profesinėje mokykloje, ką galima įgyti. O nauda – nemaža. Per tuos 2 metus, kuriuos mokytųsi 11 ir 12 klasėje bei gautų brandos atestatą, profesinės mokyklos gimnazijos skyriuje jis gauna vidurinį išsilavinimą ir brandos atestatą. Tada lieka metus pasimokyti profesijos – ir gauna diplomą. Šiais laikais jaunimas skuba kuo greičiau ateiti į darbo rinką ir gauti atlyginimą. Taigi, šis mokymosi būdas mąstančiam jaunimui suteikia tokią galimybę. O jeigu stoja baigęs 12 klasių, mokosi 2 metus – metais ilgiau, nei stojęs po 10 klasių.

Šiais metais pirmą kartą buvo organizuotas papildomas priėmimas žiemą. Itin didelio stojančiųjų skaičiaus nesulaukėme – papildomai įstojo 15. Jie sėkmingai įsiliejo į jau besimokančiųjų gretas. Naujokus išskirstėme į grupes, kur jau vyko mokymo procesas. Žinoma, mokyklai reikėjo nuoširdžiai padirbėti ir parengti individualius mokymo planus kiekvienam mokiniui. Mokytojams buvo papildomo darbo, kad toks mokinys pasivytų kolegas. Bet mokykla žino, kad reikia tenkinti visus mokinių poreikius. Dabar dalis jų pasivijo…

 

E. P. Reikia pažymėti, kad jie įstojo į 2 metų mokymosi programą. Jei būtų 1 metų programa, būtų labai sunku – reikėtų formuoti atskirą grupę. Aišku, žiemą įstojusieji dirba daugiau, jiems pridedama papildomų mokymosi valandų. Bet mes jaunuoliams buvome tai paaiškinę. Jie mokosi tik specialybės dalykus.

Dar tariamės dėl stojančiųjų priėmimo tvarkos. Siūlėme dešimtokų priėmimo į profesinio mokymo įstaigas nebaigti rugsėjo 5 d., o pratęsti iki spalio pabaigos. Juk kai kurie vėluoja dėl turėtų mokykloje įsiskolinimų, kai kurie 11-oje klasėje pajunta, kad tai – ne jų vieta. Kiti grįžta iš emigracijos – įvairių gyvenimiškų situacijų būna.

 

Kodėl jie nestojo vasarą kartu su kitais?

O. K. Kai kurie, įstoję į universitetus ar kolegijas, per pusmetį pajaučia, kad jiems ten mokytis yra per sunku – tada ateina pas mus. Kitiems pasidaro aišku, kad „ne ten pakliuvo“, ne jų pašaukimas ta specialybė… Ir renkasi studijas iš naujo. Kitus, jau dirbančius, bet stokojančius kompetencijų, nukreipia darbdaviai. Taigi, tokiems „pasiklydusiems“ ir „pasimetusiems“ profesinė mokykla yra atvira. O informacija apie tokią mokymosi galimybę geriausiai sklinda tarp pačių jaunuolių iš lūpų į lūpas, kai jie dalijasi mokymosi patirtimi. Aišku, mokyklai priėmimas žiemą buvo iššūkis. Bet pasistengėme ir įveikėme.

 

Kiek ir kaip remiatės panašaus profilio užsienio mokyklų patirtimi?

E. P. Mes, profesinių mokymo įstaigų vadovai iš 10 Europos šalių, esame pasirašę tarpusavio bendradarbiavimo susitarimą. Kasmet organizuojame profesinio meistriškumo konkursą – išrenkame geriausią automechaniką. Pernai konkursas vyko mūsų mokykloje, šiemet vyks Lenkijoje. Tai – puiki proga susipažinti su kolegomis iš kitų šalių, padiskutuoti, aptarti mokymo naujienas.

Kartu su profesinio mokymo įstaigomis iš Lietuvos, Švedijos, Austrijos, Čekijos ir Lenkijos dalyvaujame Leonardo da Vinčio programos mobilumo projekte „Mobilumo praktika – profesinių kompetencijų tobulinimas“. Taip pat bendradarbiaujame su privačia automechanikų mokykla iš Prancūzijos – GARAC Ecole nationale des professions de l’automobile. Joje lankėsi nemažai mūsų specialybės mokytojų. Stengsimės šios mokyklos gerąją patirtį įdiegti savo įstaigoje. Bandysime aiškiai apibrėžti, kokius mokinių įgūdžius turime suformuoti siekiant įgyti tam tikrą kompetenciją ir kokiu būdu tai darysime. Kiekvienais metais į mūsų mokyklą iš Prancūzijos atvažiuoja pasimokyti savo mokytojų lydimi mokiniai. Prancūzai sako, kad pas mus viskas gerai, kad mes dirbame greitesniu tempu negu jie.

 

Mokinių ir mokytojų buvimas kartu daro visiems teigiamą poveikį, jaunuolius motyvuoja geriau mokytis. Daug diskutuojame, nuo ko pradėti automechanikos studijas – ar nuo pažinties su atskirais mazgais, ar nuo pažinties su automobilio sandara? Vieno atsakymo nėra. Prancūzai mokslus pradeda nuo automobilio sandaros, jų mokykloje – 102 automobiliai. Mes studijas pradedame nuo variklių maketų analizės.

Koordinuojame „Erasmus+“ KA2 projektą „E. priemonė automobilių mechanikos profesinėms kompetencijoms vertinti atsižvelgiant į ES patirtį“. Penkios Europos šalys mokiniams ruošia užduočių paketą, skirtą įvertinti profesionalioms automobilių mechanikų kompetencijoms ES patirties kontekste.

 

Niekas mūsų neišmokys iš šalies, kaip geriau paruošti specialistus darbo rinkai. Tik skleisdami vieni kitiems gerąją patirtį galime tobulėti. Daug naudos duoda Europos profesinių įgūdžių propagavimo organizacijos „WorldSkills Europe“ kas dvejus metus organizuojami tarptautiniai profesinio meistriškumo konkursai „EuroSkills“. Mūsų ruošiami automechanikai konkurse dalyvauja nuo pat jo pradžios 2008-aisiais. Didžiuojamės, kad kol kas Lietuvoje pasiekėme geriausią rezultatą – mūsų vienas mokinys yra laimėjęs antrą vietą! Dabar jis jau yra šio konkurso vertinimo komisijos ekspertas. Organizuodami konkursą savo mokykloje, bandome vertinimo sistemą pritaikyti ir pas save.

 

Kaip keičiasi Jūsų mokinių skaičius, motyvacija, profesijų populiarumas?

O. K. Mokinių skaičius tikrai didėja. Gal kinta proporcijos, dabar daugiau dėmesio skiriama suaugusiųjų mokymui. Nuo pernai yra pradėtos vykdyti naujos tęstinio mokymo programos. Jas renkasi tie asmenys, kurie jau yra baigę kokius nors mokslus, bet gal savęs neatradę arba supratę, kad pagal šiuo metu Lietuvoje esantį darbuotojų poreikį reikia kitokių kompetencijų. Žmonės stoja mokytis iš naujo ir per 1 metus arba 8 mėnesius (priklausomai nuo programos) įgyja trūkstamas kompetencijas.

Anksčiau turėjome labai daug stojančiųjų po 10 klasių, įgijusių pagrindinį išsilavinimą. Dabar tarp besimokančiųjų viena pusė mokinių yra įgiję pagrindinį išsilavinimą, kita – baigusi 12 klasių arba įgijusi dar aukštesnį išsilavinimą. Kol kas mokslas tiems, kurie jau yra įgiję kokį nors išsilavinimą, yra nemokamas.

 

E. P. Mūsų mokykla specializuojasi ruošdama transporto srities specialistus. Tai – labai populiarios ir verslui paklausios specialybės. Kasmet parengiame apie 250–270 specialistų. Neturime jokių problemų dėl praktikos vietų. Daliai mokinių darbdaviai darbo vietas pasiūlo dar praktikos metu.

Beje, pastaraisiais metais pas mus mokosi ir viena kita mergina. Įdomu tai, kad merginos, pasirinkusios vyrišką profesiją, jaučiasi gerai, joms sekasi mokytis. Tai patvirtina teiginį, kad nebėra vyriškų ir moteriškų specialybių. Jei yra motyvacija, nepriklausomai nuo lyties, galima tapti puikiu specialistu.

 

O. K. Kalbant apie mokymosi motyvaciją, atkreiptinas dėmesys, kad mūsų sektoriniame praktinio mokymo centre Bukiškyje (Vilniaus r.) įdiegtos naujos automobilių remonto ir diagnozavimo technologijos, aplinka švari ir tvarkinga. Jaunimui tai patrauklu ir priimtina. Seniau buvo paplitęs „tepaluoto ir sušalusio automechaniko“ įvaizdis. Dabar atvykusieji į sektorinį praktinio mokymo centrą pamato gražias, tvarkingas, šiltas patalpas. Visur tik – prietaisai, laidai, mygtukai… Diagnozuojant sužinoma, kas automobilyje yra sugedę, ką reikia pakeisti… Aišku, yra ir juodesnio darbo, bet aplinka – puiki, mokymo ir darbo įrankiai ar prietaisai yra tinkami valdyti ir merginoms, ir vaikinams. Jaunuoliai pamato, kad dabar darbo priemonės – ne „plaktukas, replės, atsuktuvas“, bet šiuolaikinė remonto įranga, elektronika, informacinės technologijos! Į transporto rinką ateina elektromobiliai, tad gebantiems juos remontuoti ir atlikti techninę priežiūrą darbo perspektyvos – didžiulės. Mąstantys jaunuoliai, mėgstantys ir galintys valdyti technologijas, mūsų mokykloje tikrai save realizuoja, o ateityje ir gerai uždirbs.

 

Kuo labiausiai didžiuojatės?

E. P. Mokykloje dirba labai geri profesijos mokytojai. Pedagogų stygius – šiandien Lietuvoje viena aktualiausių problemų. Jei guodžiamės, kad sunku rasti gerų fizikos, matematikos mokytojų, tai profesijos mokytojų rasti dar sunkiau. Jų atlyginimai nėra dideli. Specialistai galėtų dirbti bet kuriame autoservise, ten atlyginimai didesni.

Mums pasisekė. Turime tikrai savo darbą mylinčių profesijos mokytojų. Praėjusiais metais 2 profesijos mokytojai pirmi Lietuvoje tapo automobilių mechanikos profesijos mokytojais ekspertais. Technologijos – naujos, šiuolaikiškos, bet su jomis reikia ir pačiam gerai mokėti dirbti, ir gebėti išaiškinti mokiniams. Taigi profesijos mokytojai – mūsų mokyklos turtas.